Kęstučio laikų Romuva

Kęstučio laikų Romuva

Apie Romuvą Prūsijoje
Daugeliui girdėta Prūsijoje gyvavusi Romuva arba Romovė laikytina to meto baltų (sarmatų, gudų (gotų), aisčių) pagrindinė šventovė ir žynio – krivių krivaičio – buveinė. 1326 m. Petro Dusburgiečio veikale „Prūsijos žemės kronika“ (Chronicon terrae Prussiae) teigiama, kad Prūsijoje esančioje Nadruvoje buvusi vieta, kurią vadino Romuva (Romowe), prilygindamas krivių krivį Romos popiežiui. Jono Trinkūno-Jauniaus knygoje „Baltų tikėjimas“ teigiama, kad „Nadruvos  Romovė  prie  Auksinės  upės  buvo  viena  iš  paskutiniųjų  prūsų   šventovių.  Po  didžiuliu  ąžuolu,  kurio  šakose  stovėjo  dievų  Perkūno,  Patrimpo ir Patulo stovylos, degė Amžinoji Ugnis, kurią kurstė ir  saugojo  vaidilos  ir  vaidilutės.“. Manoma, kad pagrindinė Romuva pradžioje buvo Varmėje, vakarinėje Prūsijoje. Tačiau vėliau, teutonams (kryžiuočių ordinui) užkariavus vakarinę Prūsiją, Romuva buvo perkelta į rytinėje Prūsijoje esančią Nadruvą.
Kai kurie būtovės tyrinėtojai mano, kad kalbiniu ir iš dalies pasaulėžiūros požiūriais rytinė Prūsija, tai yra Skalvija, Nadruva yra labiau Lietuva nei Prūsija. Matyt, tai buvo vienas iš tų veiksnių, kodėl Skalvija, Nadruva buvo vadinama „mažąja Lietuva“. Teutonų ordinas tik galutinai pavergęs prūsus 1275 m. tiek vakarinę, tiek rytinę Prūsijos dalis sujungė į vieną darinį.

Kęstučio tapimas valdovu
Teutonų ordinas įsitvirtinęs Prūsijoje pradėjo intensyviai puldinėti Samogetiją (Žemaitiją). Manoma, kad Gedimino, LDK valdovo, pagrindinė buveinė iki 1322 m. buvo Samogetijoje. Tačiau dėl nesiliaujančių teutonų ordino įsiveržimų į  Samogetiją, LDK sostinę 1323 m. buvo nuspręstą perkelti į Vilnių, kurį dar anksčiau jau buvo įkūręs Šventaragis. Samogetijos valdymas buvo paliktas Gedimino broliui Margiriui.
Norint įsivaizduoti teutonų rengiamų puolimų mastą, galima paminėti vieną iš tokių puolimų, – 1329 m. teutonai, vadovaujami paties Vokiečių ordino didžio­jo magistro Vernerio fon Orzelno ir dalyvaujant Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgiečiui bei daug kitų riterių iš Vakarų Europos, surengė įsiveržimą iš Prūsijos į Samogetiją iki Medvėgalio ir paėmė keturias ypač svarbias pilis – Gedimino pilį, Medvėgalį, Gegužę ir Aukaimį. Pats Margiris tada buvo paimtas į nelaisvę, bet vėliau pačių žemaičių išpirktas. Margiris žuvo vėliau garsiajame Pilėnų mūšyje 1336 m.
Manoma, kad po Margirio žūties Samogetijos valdovu 1337 m. tapo Gedimino sūnus Kęstutis. Vėliau, 1341 m. žuvus Gediminui, po kiek laiko, 1344 m., jis drauge su Algirdu pradėjo valdyti LDK, – Algirdas buvo atsakingas už Vilnių ir rytinę LDK dalį, Kęstutis – už Samogetijos, Trakų ir Gardino kunigaikštystes. Taigi, Algirdas ir Kęstutis tapo LDK valdovais (Algherden ac Kenstutten, fratres reges Lethowie).

Strėvos pilies apgultis ir Strėvos mūšis
Teutonų ordinas 1348 m. sausio–vasario mėn. surengė dar vieną didelį žygį į LDK gilumą, kurio metu įvyko mūšis dabartinių Žiežmarių apylinkėse, kuris dabar vadinamas „Strėvos mūšiu“. Teutonų kronikoje minima, kad šis mūšis, kuriame dalyvavo apie trisdešimt tūkstančių riterių, buvo didelė teutonų pergalė, jo metu žuvo tūkstančiai Lietuvos karių. Šio mūšio metu teutonai užpuolė Strėvos pilį ir pirmą sykį įsiveržė į Trakų kunigaikštystės gilumą bei 8 dienas ją niokojo. Po šio mūšio, tais pačiais 1348 m., kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Samogetiją, taip pat pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį, kuri buvo atstatyta 1349 m.
Strėvos pilis buvo dabartiniame Kaišiadorių rajone, Strėvos upelio ir Nemuno santakoje, Strėvos dešinio­jo kranto kyšulyje įrengtame Laši­nių piliakalnyje. Nors Strėvos pilis 1348 m. įsiveržimo į Lietuvą metu nebuvo užimta, tačiau po 20 metų, 1368 m., teutonų ordino maršalo vadovaujama kariuomenė „apgula Strėvos pilį, ją užima ir sudegina“.
Kai kurie istorikai mano, kad Strėvos mūšis įvyko šalia Strėvos pilies. Tačiau pateikiama ir kita nuomonė, kad šis mūšis įvyko į rytus nuo Žiežmarių ar net dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje, kai LDK kariuomenė užpuolė teutonų ka­riuomenę, grįžtančią iš Trakų apylinkes niokojančio įsiveržimo. Tokia nuomonė pagrindžiama padavimais ir pasakojimais, kuriuos ­etnologai užrašė dabartinių Elektrėnų apylinkėse.

Apie tikruosius Romos popiežiaus ir teutonų siekius
Teutonų (kryžiuočių) bei Livonijos (kalavijuočių) ordinų pa­grindinis Romos popiežiaus siekis buvo sunaikinti baltų žemėse ro­moves ir kitas pagrindines šventoves. Šiam tikslui visoje Vakarų Europoje buvo samdomi banditai, plėši­kai ir kiti, kuriems vadovaudavo gerai apmokyti riteriai. Todėl kiekvieno įsiveržimo metu teutonai ne tik plėšdavo, degindavo kaimus ir gyvenvietes, tačiau paimdavo į nelaisvę daug žmonių. Dažnai atrodė, kad vienintelis išsigelbėjimas tai atsisakymas savo prigimtinio tikėjimo ir papročių. Todėl daug baltų pasidavė Romos popiežiaus ir teutonų bei Livonijos ordino valdžiai dar iki XIV a. Vakarų Europa iš pradžių nukariavo šias baltų (sarmatų, gudų (gotų), aisčių) žemes: jotvingių, kuršių, prūsų, latgalių, žiemgalių.
Taigi tie jotvingiai, kuršiai, prūsai, kurie nesutiko paklusti ir būti pakrikštytais, pasitraukė į tuo metu laisvą LDK. Žinoma, kad, pavyzdžiui, dalis jotvingių persikėlė į Samogetiją ir dabartinę Dzūkiją. Iš Samogetijos ir Kuršo tapo Žemaitija. Pavyzdžiui, dalis kuršių persikėlė net į dabartinę Dzūkiją, – ten yra kuršių kaimas. Nenorintys paklusti prūsai tai pat kėlėsi į LDK, dalis jų persikėlė į Samogetiją, kiti į Sūduvą, dar kiti gilyn į Lietuvą.  Pavyzdžiui, Elektrėnų savivaldybėje esančios­ gyvenvietės Semeliškių, anksčiau vadintų Samiliškėmis, pavadinimas, manoma, kilo nuo prūsų genties vado vardo Samilis.
Romos popiežiui pavergus baltų žemes vėliau buvo imtasi naikinti ir vietines bei namų šventyklas. Taip pat buvo persekiojami prigimtinio tikėjimo šventikai ir išpažinėjai. Pavyzdžiui, 1484 m.  popiežiaus bulės ištrauka iš 1755 m. biblijos – nurodymas krikščionims, kaip jie turi elgtis su vis dar išsaugojusiais savo seną pagonišką tikėjimą žmonėmis ar jų žyniais: „Jei koks wyrs arba moteriške žynys arba burtininke bus, tie tur smerczu mirt: reik juos akmenimis žudyti.“. Šventviečių naikinimas ir žiniuonių bei raganų perse­kiojimas ypač suintensyvėjo į Lietuvą atsikėlus jėzuitams XVI a.

Kęstučio Romuva
Vienas iš Elektrėnų apylinkėse užrašytų padavimų: „Kietaviškių kunigaikščio sūnus, vardu Puikinas, mažas buvo pagrobtas kryžiuočių ir išaugintas riteriu. Kęstučio laikais dabartines Se­nų Kietaviškių, Mūro Strėvininkų, Žiežmarių apylinkes buvo užėmę ir degino kryžiuočiai. Kai kryžiuo­čiai vėl užpuolė šį kraštą, kartu su jais atvykęs riteris Puikinas pabėgo į tėvoniją. Vietos didikai sukilo prieš jį, juo nepasitikėjo. Tada krivis Jagudas jiems pasakė: „Kodėl jį teisiat? Kai jį mažą pagrobė, jūs visi likote gyvi, nesikovėt, kodėl jo neapgynėt?“.“
Iš šio pasakojimo galim daryti keletą prielaidų. Pirma, kad kunigaikščio sūnus Puikinas tikėtina buvo pagrobtas 1348 m. teutonų ordino žygio metu į Lietuvą. Taigi teu­tonams buvo įprasta praktika ne tik žudyti, bet ir pagrobti žmones. Pavyzdžiui, teigiama, kad dar būdamas vaiku būsimasis prūsų sukilimo va­das Herkus Mantas teutonų buvo paimtas įkaitu ir auklėtas Magdeburge. Tai, kad paimtas į nelaisvę Herkus Mantas buvo leidžiamas į mokyklą ir bandomas perauklėti, greičiausiai reiškia, kad jis buvo iš kilmingos šeimos. Puikinas taip pat buvo kilmingas ir jį buvo mėginama perauklėti į krikščionių riterį.
Antra, teigiama, kad Se­nųjų Kietaviškių apylinkėse gyveno krivis Jagudas. Taigi galima daryti prielaidą, kad tose apylinkėse turėjo būti ir Romuva.
Trečia, teigiama, kad teutonai šį kraštą buvo užpuolę antrą sykį, – su jais atvykęs Puikinas pabėgo į tėvoniją, – tai galimai po 20-ties metų, 1368 m. įvykęs Strėvos pilies puolimas ir apylinkių niokojimas.
Be to, aš manyčiau, kad vardas Puikinas, kaip ir Samilis, galimai prūsiškos kilmės, taigi prūsai galimai buvo atsikėlę ne tik į Semeliškių, bet ir į Kietaviškių apylinkes.
Kitu padavimu pateikėjas Pranas Česonis pasakojo, kad: „Kryžiuočiai paprastai eidavo žiemą, kai užšalę visos pelkės, upės, ežerai, tačiau šį kartą jie ėjo vasarą ir puolė Perkūnakiemio šventyklą. Puikinas, prisidengęs kryžiuočio apsiaustu su kryžiaus ženklu, raitas įlėkė į šventyklą ir narsiai kovėsi su kryžiuo­čiais. Čia jis ir žuvo, o sala ir ežeras buvo pavadinti jo vardu“.
Taigi Puikinas, vaikystėje paimtas į nelaisvę ir vėliau atvykęs į Lietuvą kaip teutonų riteris, pabėgo į tėvoniją ir turėjo kryžiuočio apsiaustą, kuriuo vėliau pasinaudodamas bandė išgelbėti Perkūnakiemio šventyklą nuo teutonų jau galimai jų trečio įsiveržimo į Kietaviškių apylinkes metu.
Perkūnakiemis tai kaimas, buvęs dabartinės Elektrėnų elektrinės vietoje. Elektrėnų marios apėmė ir aštuonis ežerus, vienas iš jų Puikino ežeras.
Pranas Česonis toliau pasakojo taip: „Kunigaikštis Kęstutis priėmė nuo kryžiuočių nukentėjusius bartus (buvusią prūsų gentį) ir jotvingius. Jotvingiai gyveno palei Semeliškes, o rytinių ežerų (buvusio Jagudžio) pakrantėse buvo įsikūrę sau šventyklą, kurioje gyveno krivis Jagudas. Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta šventa vieta. Gal jis čia meldėsi?“.

Padavimai apie Perkūnakiemio šventyklą
Aleksandros Janavičiūtės-Rič­kienės teigimu: „Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo Perkūno statula ir aukuras. Senelė pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Nuo tada bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.
Vietiniai ir aplinkinių kaimų lietuviai labai išgyveno dėl dievo Perkūno ir šventovės sunaikinimo. Bet greitai jie rado išeitį. Nuo Anykš­tos ežero į vakarus Gojaus pušyne netoli vieškelio Semeliškės– Paparčiai pasirinkę aukščiausią gražiausią pušį įrengė čia savo šventovę. Mano močiutei buvo keista, kai lietuviai, grįždami iš Kietaviškių bažnyčios po pamaldų, dar užeidavo pasimelsti savo Perkūnui po ta pušimi. Keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių“.
Janinos Šeštokaitės-Rusa­ko­vienės pateiktas padavimas: „Perkū­nakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta – stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikš­tu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran. Mama pasakoja. Ty Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vie­nąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbri­dus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, kaip užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi.“.
Pateikėjos Domicelės Kazlaus­kaitės-Apanavičienės teigimu „An Anykštos ažera kranta senovėj stovėja labai dideli ąžuolai, juos labai tranki perkūnas. Paskui tuos ąžuo­lus išpjovi, panaikina, tenai pradėja statyt’ kaimu, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu.“.
Pateikėjo Broniaus Levicko tei­gimu „Perkūnakiemyje pagonių lai­kais gyveno vyriausias dievas Per­kūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas“.
Aleksandros Janavičiūtės-Rič­kienės pateiktas, vaikystėje girdė­tas iš šimtametės senolės Mortos Laimutytės: „Perkūnas, atgaivinęs iš sąstingio žemę, kai ji visa pražydėjo ir sužaliavo Anykštos ežero krantai, lėkdamas iš debesų pabalnotu žirgu didžiuliais šuoliais pamatė kažką nepaprastai gražaus ir nusileidęs iš dangaus, paleidęs žirgą ganytis, užėjo į savo šventyklą ant ežero kranto, į Perkūno šventyklą. Joje jis rado vaidilą ir daug vaidilučių. Viena jų jam iš karto krito akysna – ji buvo nepaprasto grožio mergaitė. Akys – kaip žydras ežeras. „Kuo tu vardu?“ klausia Perkūnas. Jinai atsakė: „Vaidilutė Laima.“ „Na, o kuo užsiimi, tarnauji dievui Perkūnui?“ Ji atsakė: „Aš verpiu gyvenimo laimės siūlą, audžiu laimės taką, padedu moterims gimdyti.“
Jis nustebo, kiek joje gerumo, ir paklausė: „Ar tu galėtum būti mano žmona?“ Perkūnas buvo didelis, stiprus vyras, didele barzda ir atrodė jau senas. Ji lyg ir norėjo jam atsakyti, tačiau pasijuto nepatogiai ir tyliai tarė: „Taip.“
Ir vienoje iš ežero salų atsirado nepaprasto grožio rūmai, ir jiedu apsigyveno juose. Turėjo daug tarnų ir tarnaičių, juos supo prabanga. O tie rūmai buvo, kur Puikino sala. Po kiek laiko jiems gimė sūnus. Laimos vyras dažnai iš namų kažkur pradingdavo, paskui sugrįždavo ir ją nepaprastai mylėjo, ji net nežinojo, kad jis ir yra žmogumi pasvirtęs Perkūnas.
Kai ji pagimdė sūnų, jos garbei ir sūnų pavadino Laimučio vardu. Auga vaikas ne dienom, o valandom, užauga gražus, tvirtas. Tada tėvas nutaria, kad jo sūnus turi būti karys. Vyriausias žemės vadas. Bet Laima tarė: „Tavo sūnus nebus karo vadas, nebus karalius. Jis tarnaus dievui Perkūnui, jis bus vaidila.“ Perkūnui nepatiko. Jis visaip bandė ją perkalbėti. Sako, turi kažkas būti stiprus, tvirtas, ginti gimtą žemę, už ją kovoti, o dievui tarnauja daugelis žmonių. Taip jie susipyko. Perkūnas labai užsirūstino, sugriaudėjo visa savo galybe ir pakilo didelė audra ir išlėkė perkūnas, ir sugriuvo rūmai…
Vieną akimirką Laima su Laimučiu atsiranda ant Anykštos ežero kranto. Neliko nei rūmų, nei vyro. Tada ji suprato, kad gyveno su dievaičiu Perkūnu, ir toje vietoje po šiai dienai liko tik kaimo vardas – Perkūnakiemis.
Laima su sūneliu nuėjo į šventyklą, bet ten pasijuto niekam nereikalingi. Tada išėjo ir nuėjo pavėjui į vakarus, nes pūtė rytys vėjas. Jie nežinojo, kur eiti, bet ėjo, ėjo per mišką, per pelkę ir priėjo kalnelį. Ant to kalnelio stovėjo ­nuostabaus grožio ąžuolas, o už jo – septyni maži šiaudais dengti nameliai. Artėjo naktis, tačiau jie nedrįso prašytis nakvynės ir įlipę į ąžuolą permiegojo ant jo šakų.
Išaušo rytas. Kai jie nubudo, po ąžuolu pamatė seną baltą senelį. ­Senelis ir klausia: „Iš kur jūs?“ Laima atsako: „Nežinom, ar čia sapnas, ar tikrovė, bet mes nieko neturime, tik rankas, galime pas jus dirbti.“ „O kas jūs? Ką jūs mokate dirbti?“ – klausia senelis ir taria: „Šis jaunas gražus vyras, matau, galės mane pavaduoti, galiu jį priimti, o ką moki tu?“ Laima atsako: „Aš – Laima, o čia mano sūnus Laimutis. Aš moku verpti likimo siūlą, austi laimės taką žmogui.“ „Gerai“, – sutinka senelis ir duoda jiems vieną namelį. Čia jie ir apsigyvena. Laima padeda gimdyvėms, Laimutis tarnauja pas vaidilą. O pas vaidilą – visas būrys vaidilučių. Jaunas gražuolis Laimutis taip įsimyli vieną vaidilutę Vidą, kad to neslepia ir papasakoja mamai ir vaidilai. Tada senelis vaidila neprieštarauja jauniems ir lei­džia Laimučiui išeiti iš šventyklos tarnystės ir parsivesti į namus žmoną. Taip jiedu apsivedė, ilgai ir laimingai gyveno, ir atsirado daug vaikų. Visi jie buvo Laimučiai.
Nuo to ir atsirado Laimučių giminė. Per ilgus amžius iš Gojaus, kuriame stovėjo tas šventas ąžuolas, ji pasklido aplink visą Ilgio ežerą ir gyvena iki šiandien.“.
Padavimai apie Gojų ir Lubakos kaimą
Pateikėjo Vaclovo Janavičiaus pasakojimas: „Kaip Gojaus kaimas atsirado? Tėvas pasakojo, kad kadaise čia buvo didelis gražus miškas, žalias, apaugęs medžiais. Jame augo didžiulis plačiašakis ąžuolas. Labai storas ir senas. Jis buvo laikomas šventu, prie jo ėjo melstis, buvo šventa vieta ir gyveno krivis Laimutis. Prie ąžuolo degino ugnį, buvo vaidilutė. Paskui atėjo kiti laikai ir melstis nustojo, kūrėsi kaimas, atsikėlė žmonės. O vaidilutė Lubaka pavirto upeliu, ištekėjo upeliu į Prakusą. Raistas buvo labai šaltiniuotas, buvo du dideli šaltiniai, iš jų tekėjo upeliai.“.
Pateikėjos Aleksandros Jana­vičiūtės-Ričkienės pasakojimas, girdėtas vaikystėje iš šimtametės Mortos Laimutytės: „Ant kalnelio, kuris prasideda aukštu Prakusos upės šlaitu, kadaise ošė graži giraitė. Šią giraitę vadino Gojumi. Ten stovėjo septyni nedideli mediniai nameliai ir vienas didelis. Prie kiekvieno namelio augo gražūs lietuviški darželiai su rūtomis, kadagiais.
Nuo giraitės į rytus plytėjo didelis laukas su didingu plačiašakiu ąžuolu, matomu iš visų apylinkių. Mažiausiai penki vyrai, susikibę rankomis, galėjo apkabinti ąžuolą. Tai buvo nepaprastas ąžuolas. Prie jo buvo aukuras, ir žmonės prie jo meldėsi dar ilgai po krikščionybės įvedimo. Čia gyveno krivis Laimutis, vaidilutės, šalia miške – trys gražūs pilkapynai. Žmonės meldėsi prie aukuro, aukojo aukas deivei Lubakai“.
Pateikėjo Bronius Levicko teigimu: „Gojaus miškas  – šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo ir Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka. O seniau pasakojo taip. Kai ėjo  kryžiuočiai ir pradėjo naikint senas šventvietes, tai vaidilutė  Lubaka tiek verkė, kad ištekėjo upeliu per  pievas, per šaltinėlius  į Prakusą, tai kaimas ir buvo pavadintas jos vardu.“.
Pateikėjos Aleksandros Jana­vičiūtės Ričkienės pasakojmas: „Dėdė Juozas dar būdamas paauglys Liepušibalos (Gojaus) miške ganė arklius. Tenai, netoli tos vietos, buvo Mijaugonių pilkapynai, bet niekas nebijojo tenai vaikščioti. Vidurnaktį jie pamatė šviesų stulpą, panašų į skara apsigaubusią moterį.  Paskui stulpas lėtai pajudėjo krūmų link ir išnyko, lyg subyrėjo į daugelį šviesių ugnelių. Jie išsigando ir išsivarė arklius iš miško į pievas ir pasakodavo kaimynams ką matę.“.

Gojaus ąžuolo likimas
Pateikėjo Vaclovo Janavičiaus pasakojimas: „Tas šventas ąžuolas dar ilgai augo, suseno. Bet atsirado kitas Laimutis, kuris tą ąžuolą senelį ėmė ir nukirto. Ąžuolas buvo toks didelis ir šakotas, kad kaip krito, tai visa žemė sudrebėjo, kaip perkūnas trenkė. Tas Laimutis greit­ numirė jaunas, gal 26 ar 28 metų būdamas.“.
Pateikėjos Aleksandros Jana­vičiūtės-Ričkienės pasakojimas: „Senoliai Gojų vadino Šventos Lu­bakėlės rojumi. Iki XX a. pradžios ant kalnelio stovėjo šventas ąžuolas, toks aukštas ir storas, kad iš visų apylinkių buvo matomas, o jį apkabinti galėjo tik penki vyrai, susikabinę rankomis.
XX a. pradžioje jaunimas mėgo rinktis po ąžuolu. Rinkdavosi ir senoliai. Vincas Janavičius, žemės savininkas, buvo giliai tikintis katalikas, raštingas, bajoriškos kilmės, kalbėjęs ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, ir rusiškai, turėjo nesveiką sūnų. Kažkas jam paaiškino, kad reikia nukirsti ąžuolą ir sūnus pasveiksiąs. Jaunuolis ėmė kirsti ąžuolą. Kiekvieną dieną prie pat žemės jis kirto tą didžiulį ąžuolą. Ilgai dirbo jaunuolis, kol vieną dieną ąžuolas galiūnas nuvirto. Jis sudrebino visų gojiečių namelius, sudužo stiklai, šunys sustaugė, galvijai subliovė. Virto tūkstantmetis, gražus plačiašakis, tvirtas ąžuolas, kurį žmonės taip mėgo ir garbino. O jaunuolis, pavargęs nuo darbo, atsigulė pailsėti. Atsigulė ir daugiau jau neatsikėlė. Užmigo ir nepabudo.
Ąžuolas, kurį žmonės garbino, buvo nukirstas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, o 1915 m. į Gojaus kaimą užėję vokiečių kareiviai su karininku pasiėmę žemėlapį prašė gojiečių parodyti medį – bažnyčią. Kai gojiečiai pasakė, kad ąžuolą nukirto, vokiečiai labai stebėjosi ir paprašė parodyti tą vietą. Parodžius kelmą, sako, atsiduso kaizerio karininkas ir pakraipęs­galvą pasakė: „Gaila milžino.“. Šio ąžuolo istorija yra tikra, girdėta iš senolių daugelį kartų“.

Apibendrinimas
Profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, „Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai, pilkapiai ir šventvietės. Perkūnakiemis, pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur sandas „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. V–XI/XII a. pilkapiai Gojaus miške leidžia spėti (pav. [Kirvis iš Perkūnakiemio, 015]), kad galėjo būti ryšys tarp Perkūnui skirtos šventvietės ir su mirusiųjų kultu susijusių priešistorinių laidojimo vietų. Neatmestina, jog Gojaus ryšys su mirusiųjų vėlėmis buvo pagrindinė arba viena svarbiausių miško sakralumo priežasčių.“.
Apibendrinus galima teigti, kad Kęstučio laikais Perkūnakiemyje tikrai gyvavo senovinė baltų šventovė ir ten ruseno šventa ugnis, globojama krivio, vaidilų bei vaidilučių. Galimai tai Kęstučio pagrindinė šventovė, kur jis lankydavosi ir melsdavosi. Lubakos, dabar dar vadinamo Gojaus, kaime augo didelis ąžuolas ir ten buvo deivei Lubakai skirta šventykla. Tarp Perkūnakiemo ir Lubakos kaimų plytėjo Gojaus giria, skirta laidojimams, driekėsi senasis kelias, jungiantis šiuos kaimus.
Be to, mano manymu, Lubakos šventykla atstovavo moteriškam pradui, o Perkūno šventykla atstovavo vyriškam pradui. Panašiai, kaip Vilniuje Šventaragio slėnyje gyvavusi Perkūno šventykla ir Aušros vartų vieta, kuriuos dabar jungia Pilies ir Didžioji gatvės.
Nors Algirdo ir Kęstučio laikais LDK pagrindinė šventovė buvo Šventaragio slėnyje Vilniuje, tačiau tikėtina, kad Kęstutis turėjo savo pagrindinę šventovę, kurios apylinkėse buvo įsikūrę jotvingiai ir prūsai. Tikėtina, kad Perkūnakiemio šventyklos krivis irgi buvo atsikėlęs iš Prūsijos.
Manyčiau, kad šventykla galėjo išlikti, tačiau ką mes dabar esame praradę yra praeityje padarytų klaidų pasekmė. Lietuva, išvarginta besitęsiančių išdavysčių, sąmoningumo stokos ir valdžios troškimo. Galimai dėl to nuo daugelio lietuvių nusigręžė ir jų dievai.
Dažnai žmonės ieško Dievo kažkur tolimuose kraštuose, tolumoje ar Visatoje.  Ar žmonėms neatsitinka taip, kaip tame mite apie Perkūno ir Laimos santuoką, – Laima gyvendama su Perkūnu nesuprato, kad jos vyras yra Perkūnas bei Laimai su Perkūno sūnumi apsilankius Perkūno šventykloje jos ten nenorėjo priimti ir „ten pasijuto niekam nereikalingi“?

Parengė Mindaugas Lučka
Informacija panaudota iš Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinės-istorinės apžvalgos,
knygos „Buvom“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas