Kelių muziejaus Geologijos ir Etnografijos skyriai – čia saugoma ne tik kelių, bet ir kelininkų istorija

Eglė Butkutė

Vievyje įsikūręs Lietuvos kelių muziejus yra žinomas visame pasaulyje – užsienio žiniasklaidoje­ šis muziejus yra apibūdinamas kaip vienas iš keisčiausių muzie­jų, o jo atstovai yra pasirašę me­morandumą su Šiaurės šalimis. ­Tokio populiarumo muziejus susilaukia ne tik dėl čia eksponuojamos technikos, tačiau ir dėl kitų skyrių, kurie taip pat yra susiję su kelių istorija bei raida. Ankstes­niuose „Elektrėnų kronikos“ numeriuose buvo kalbama apie muziejaus istoriją, čia veikusį Medžioklės, faunos ir gamtos skyrių, o dabar skaitytojus kviečiame susipažinti su kitais, rodos, su keliais nesusijusiais skyriais, kuriuos muziejaus svečiai aplanko Lietuvos kelių muziejuje.
Geologijos skyrius
Kelininkai – specialistai, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su uolienų pažinimu. Lietuvos kelių muziejuje yra įsikūręs įdomus bei turtingas Geologijos skyrius, pasakojantis apie uolienas, naudojamas tiesiant kelius.
Geologijos mokslas yra apie žemę, jos sandarą, susidarymą, is­toriją, žemę formuojančius proce­sus. Pagrindinė medžiaga, su kuria dirba geologai, – uolienos. Tirdami žemės paviršiuje esančias uolienas geologai bando išsiaiškinti Že­mės ir gyvybės istoriją, sudarydami ir in­terpretuodami geologinius že­mėlapius bando nuspėti, kokios uolienos yra po žemės paviršiumi.
„Geologija ir keliai yra labai glaudžiai susiję dalykai. Geologija gali parodyti, kokios medžiagos yra naudojamos kelių statybai. O tų medžiagų yra tikrai daug. Juk ir ke­lio dangų yra įvairiausių. Mūsų Geo­logijos skyriuje viskas yra parodyta“,- sako ilgametis muziejaus vadovas Juozas Stepankevičius.

This slideshow requires JavaScript.

Geologijos skyriaus istorija
Geologijos skyrius, kurio iniciatorius buvo tuometinis Vievio kelių statybos valdybos Nr. 6 viršininkas Juozas Stepankevičius, pradėjo veikti 1988 metais. Kelerius metus iki šio skyriaus įkūrimo buvo bendradarbiauta su Uralo kalnakasybos institutu – tuomet buvo sutarta gauti mineralų ir uolienų kolekcijų iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) geologinių įstaigų. Bėgant laikui Vievyje įsikūręs Lietuvos kelių muziejus gavo pavyzdžių iš Uralo, Sibiro, Užbaikalės ir kitų vietų, kurios vėliau sudarė Geologijos skyriaus mineralų ir uolienų fondus. 1995 metais atliktos inventorizacijos duomenimis, Kelių muziejaus Geologijos skyriuje yra 1200 mineralų eksponatų, daugiau kaip 450 vienetų uolienų ir 22 kiti dideli eksponatai.
Geologijos skyriaus ekspozicijos
Vievyje įsikūrusio Lietuvos kelių muziejaus Geologijos skyriaus kambaryje yra įkurtas stendas „Kristalų pasaulis“. Kristalų karalystė apima beveik visus kietus kūnus. Žemės pluta sudaryta iš uolienų, šios – iš mineralų, o mineralai – iš kristalų, viskas tarsi užburtame rate. Šis „Kristalų pasaulio“ stendas supažindina žmogų su kristalais, jų įvairove.
Antroji šio skyriaus ekspozicija išsidėsčiusi atskirame Geologijos skyriui skirtame kambaryje, kur eksponuojami pagrindiniai mineralų ir uolienų pavyzdžiai horizontaliose ir vertikaliose įstiklintose vitrinose. Šiame skyriuje ant specialių padėklų eksponuojami ir dvidešimt du di­dieji mineralai bei uolienos.
Trečioji ekspozicija – tai mi­ne­ralų ir uolienų kolekcija, kuri užima tris įstiklintas kolonas didžiojoje muziejaus salėje. Čia eksponuojami atrinkti gražiausi mineralai ir charakteringiausios uolienos. Mineralai yra eksponuojami pagal atskiras klases: grynuolių, sulfidų, halogenidų, oksidų ir hidroksidų, karbonatų, sulfatų, fosfatų ir silikatų. O uolienoms skirtoje horizontalioje vitrinoje muziejaus lankytojai gali išvysti magmines, metamorfines bei nuosėdines uolienas.
Skyriuje gausu įdomios informacijos
Lietuvos kelių muziejaus Geologijos skyrius įdomus tuo, kad prie kiekvieno eksponato yra parašytas tikslus jo apibūdinimas, išskirtinės savybės. Tai suteikia galimybę mažai apie geologiją žinančiam žmogui sužinoti daug naujų bei įdomių dalykų, o ne vien pasigrožėti įspū­dingomis uolienomis. Tačiau nustatyti kiekvieno eksponato tikslią in­formaciją nėra labai paprasta. Norint apibūdinti mineralą, nustatomos išorinės fizinės savybės – forma, kuri praktiškai būna pastovi. Apibūdinamos ir paprasčiausios optinės savybės: spalva, blizgesys, skaidrumas. Taip pat Geologijos skyriuje pateikiamos ir mineralo mechaninės savybės: lūžis, skalumas, kietumas ir kt. Muziejuje po stiklu yra įrėminta Moso santykinė kietumo skalė su natūraliai pasirinktais mineralais.
Keliai ir geologija
Daugeliui žmonių gali iškilti klausimas: „Kaip keliai yra susiję su geologija?“. Žmogus, tiesiantis kelius, turi nusimanyti ir apie geologiją. ­Kelininkai gerai žino, kad ne kiekviena uoliena yra tinkama naudoti tiesiant kelius. Akmens skalda turi būti kieta, atspari trinčiai, netirpi vandenyje, ekonomiškai išgaunama, tinkama perdirbti į atskiras frakcijas asfaltbetoniui, betonui, paprastiems žvyrkeliams ir greitkeliams.
Atsitraukdami ledynai Lietuvoje paliko daug vertingų naudingų­jų iškasenų, tokių kaip: molis, įvairiagrūdžiai smėliai, žvirgždas, gargždas ir rieduliai. Tai puikiausios statybinės medžiagos, kurių mūsų krašte yra pakankamai. Gal todėl mūsų Lietuvos keliai, tiesiami darbščių žmonių, garsėja visoje Europoje.
Verta žinoti, kad akmuo gali gydyti
Teiginys, kad mineralai sugeba gydyti, turi pakankamai svarų pa­grindą. Liga atsiranda tada, kai išsibalansuoja vienas ar kitas mūsų organas. Todėl čia svarbūs ir akmens mineraloginiai duomenys, kristalinė struktūra, cheminė forma, spalva – visa tai padeda išryškinti pagrindinius jo poveikio principus. Kiekvieną mineralą supa jo elektromagnetinis laukas, per kurį jis keičiasi su mumis informacija ir energija. Ši informacija gali sukelti kūno, sielos ir dvasios reakcijas. Kai mūsų netenkinanti padėtis pataisoma arba kai ­vyksta būsenos pokyčiai, tai ir yra mineralo gydomasis poveikis.
Gamtos mokslų daktaras Algimantas Uginčius sakė: „Reikia pripažinti, kad Vievio kelių muziejaus Geologijos skyriaus mineralų ir uolienų kolekcija surinkta labai ­profesionaliai, turi turtingus fondus ir yra viena pilniausių Lietuvoje“.
Etnografijos skyrius
Kelių tiesimas nėra susijęs vien su transportu ar specialia technika, uolienomis. Juozas Stepankevičius, Kelių muziejaus įkūrėjas, šypsosi: „Kai tik pradėjau dirbti kelių tiesimo srityje, mes nedirbome su asfaltu ar sunkiąja technika – mes naudojome akmenis ir arklius“. Todėl Vievio kelių muziejaus lankytojai čia gali išvysti visko: nuo specialios technikos iki etnografinio kampelio „Mūsų senolių darbo įrankiai tiesiant kelius“. „Pagrindinėje salėje yra eksponuojami visi pagrindiniai kelininkų įrankiai, maketai, leidiniai, taip pat čia yra įkurtas ir kelininkų buities kampelis, kuriame yra saugomi dalykai iš to meto žmonių gyvenimo. Pačioje pradžioje šių skyrių nebuvo, viskas augo palaipsniui. Augo ne tik pats muziejus, eksponatų skaičius, tačiau ir muziejaus žinomumas, naujos pažintys. Muziejus tapo įdomus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Norvegijoje pasirašėme memorandumą su Estija, Latvija, Suomija, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija. Vėliau prie šios sąjungos prisijungė ir Lenkija. Muziejus dabar yra žinomas tarptautiniu mastu“,- pasakoja Juozas Stepankevičius.
Etnografijos skyriaus ekspozicija
Etnografijos kampelis yra ypač įdomus ne vien keliais besidomintiems žmonėms. „Kelių juk į muzie­jų nepatalpinsime, todėl eksponuojame medžiagas, iš kurių yra daromi keliai, techniką. O juk kelių be žmogaus, be kelininko nebūtų. Todėl čia svarbi ir pačių kelininkų buitis. Anksčiau darbas vykdavo ­kitaip nei dabar. Čia eksponuo­jami ir buities dalykai, kurie at­skleidžia tai, kaip tuo metu gyveno žmonės“,- su etnografijos skyriumi pažindina Juozas Stepankevičius.
Prieš daug metų kelininkai, palengvindami sunkų darbą, naudojo įvairius vežimaičius, kirtiklius, pjūklus, kirstukus, kuriuos dabar galime pamatyti tik muziejuje. Šiame etnografiniame kampelyje taip pat yra eksponuojamas ir kelininkų apavas: priešvibraciniai batai, klumpės (medbačiai), mažai žinomos čempės, skirtos avėti skaldant akmenis, kurios buvo gaminamos iš motociklų padangų gumos. Prie kelininkų apavo padėtas ožiukas – prietaisas, skirtas auliniams batams nuo kojų nusiimti. Taip pat Kelių muziejuje įrengtame etnografijos kampelyje demonstruojami ir senolių kelių tiesimo plaktukai, dar vadinamo špicokais, kūjai, skirti skaldyti medį ir akmenis, medinė tvoklė poliams įkalti, kitaip vadinama boba ir kiti įrankiai.
Atskirame muziejaus kampe yra eksponuojami kelio dangos pavyzdžiai: akmens grindys, betono kubelių danga, medinės trinkelės ir medžiagos, gaunamos skaldant akmenis ir sijojant juos per sietus. Šiuo metu vis populiaresni darosi medžiu grįsti takeliai, o muziejuje galime išvysti šių takelių pirmtakus. Senovėje trinkelės buvo gaminamos iš eglės, maumedžio ar pušies, impregnuojant įvairiais tepalais. Trinkelės būdavo maždaug 8 centimetrų pločio, 15–20 centimetrų ilgio ir 10–15 centimetrų aukščio. Muziejuje eksponuojamos trinkelės yra pagamintos iš ekologiškai švarios medžiagos, nėra slidžios, neblizga ir negaruoja kaip asfaltas, lengvai valomos ir nedulka. Tokios­ trinkelės tiktų ir dabar tiesiant kurortinio miestelio ar etnografinio kaimelio gatves.
Čia išvardinta tik dalis Kelių muziejaus etnografijos kampelio eksponatų. Norint pajusti tikrą­jį istorijos dvelksmą, kiekvienas privalo pats apsilankyti šiame muziejuje ir savomis rankomis prisiliesti prie daugelį metų skaičiuojančių eksponatų. „Apsilankęs šiame muziejuje prisiminiau mūsų jaunystę ir visus su ja surištus pergyvenimus. Taip miela širdžiai pasidarė“,- dar 1989 metais palinkėjimų knygoje rašė vienas iš muziejaus lankytojų R. Kasperavičius.
Kelių muziejuje sukaupta­ etno­grafinė ekspozicija priverčia lankytojus ilgėliau pabūti, atsigręžti, pa­žvelgti į praeitį ir joje atrasti ­brangius mūsų krašto žmonių prisiminimus, kurie, gaila, bet šiandien jau yra ­primiršti, tačiau paliesti vėl prabyla apie anksčiau dirbusių žmonių buitį, dvasinę kultūrą, papročius.
Žemaičių plentas
Vievio kelių muziejuje garbingą vietą pagrindinėje salėje užima ir ekspozicija, skirta Žemaičių plentui, kuris tapo visų XX amžiaus Lietuvos kelių esminių permainų ir rekonstrukcijų ašimi. Muziejuje apie šio plento statybas daug pasakoja stendai, kuriuose gausu nuotraukų ir aprašų. Čia saugomas ir Žemaičių plento statybos darbų baigimo aktas, kurį 1938 metais pasirašė Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, aukščiausi valdžios atstovai ir plento statytojai. Čia taip pat galima rasti ir bibliografinę retenybę – leidinį „Žemaičių plentas“, kuris buvo išleistas 1940 metais. Į Lietuvos pajūrį vedantį kelią kelininkai tiesė labai sunkiomis sąlygomis, jie naudojosi primityviais įrankiais ir taip nutiesė net 193 kilometrų ilgio kelią, padengtą skaldos danga. Pokario metais Lietuvos kelininkai šį plentą padengė asfalto danga. Taip pat prie šio plento stipriai prisidėjo ir kelininkai, kelis dešimtmečius prižiūrėję šį kelią. Žemaičių plento istorija, saugoma Lietuvos kelių muziejuje, kelia sentimentus ne vienai kelininkų kartai.