Katalikybė Beižionyse, Kietaviškėse ir Semeliškėse

Katalikybė Beižionyse, Kietaviškėse ir Semeliškėse


Ineta BRICAITĖ

Su prasidėjusiu balandžiu prasidėjo ir nauja tema publikacijose apie sakralinį paveldą Elektrėnų savivaldybėje. Dabar žengiame į katalikybę. Katalikų bažnyčių kaip ir pačių katalikų savivaldybėje yra daugiausiai iš visų tikinčiųjų – net 82 proc. savivaldybės gyventojų nurodė esantys katalikai. Balandį, gegužę ir birželį pasakosime skaitytojams apie Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo, Kietaviškių Švč. Trejybės ir Semeliškių šv. Lauryno bažnyčias.

Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia pastatyta palyginti dar visai neseniai – 1926 m., nors pats Beižionių dvaras minimas dar 1613 m. Tada tai buvo privati valda, priklausanti Užuguosčio parapijai. Dvaro savininkė Kornelija Tanskaitė-Ostrovskienė nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikais būsimai bažnyčiai dovanojo žemės ir leido viename iš jos dvaro kambarių įrengti laikiną koplyčią. Koplyčia atsirado dar tais pačiais metais – vos tik atvyko kunigas Steponas Rudžionis ir įkūrė parapiją.

Medžiagų – medienos – bažnyčios statybai Švietimo ministerijos prašyta leisti lengvatinėmis  sąlygomis išsikirsti iš valstybinio miško. Ministerija leido išsikirsti medienos išsimokėtinai, sumokant tik pusę kainos. Ja apsirūpinta 1925 m., o nauja bažnyčia iškilo jau po metų ir stovi iki šiol.

1927 m. baigėsi išsimokėjimo už medieną laikotarpis, o parapija buvo skolinga dar ketvirtadalį visos sumos. Beižionių klebonas Steponas Rudžionis prašė Švietimo ministerijos panaikinti likusią skolą arba pratęsti skolos grąžinimo terminą, nes parapija po bažnyčios statybų buvo nuskurdusi. Ministrų kabinetas nuo likusios skolos beižioniškius atleido.

1925 m. pradėtos dalinti dvaro žemės. Kadangi dvaro savininkė buvo mirusi, bažnyčiai neskirti jos dovanoti 20 hektarų. Parapija gavo 8 hektarus žemės, kaip ir priklausė pagal tuo metu vykusią žemės reformą.

Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia – tradicinė lietuviška medinė bažnyčia, tačiau statyta buvo sunkiais laikais, todėl yra kukli ir kompaktiška, pasigirti ypatingomis meno vertybėmis negali. Pats bažnyčios statinys – stačiakampio plano, dengtas dviejų šlaitų stogu, iš kurio iškyla kvadratinis bokštas su keturių šlaitų stogeliu. Bažnyčios interjeras kuklus, erdvė padalinta į tris navas. Yra trys altoriai, išdėstyti tradiciškai: didysis – per vidurį, presbiterijoje (paaukštinta vieta bažnyčios priekyje per vidurį), kiti du – šalia, prie šoninių navų priekinių sienų.

Ant bažnyčios sienų yra Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Juos 1927 m. nutapė Kauno meno mokyklos mokinys Stasys Neliubšis. Didįjį altorių puošia paveikslas „Nukryžiuotasis“. Bažnyčioje saugomas „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi“ paveikslas, kurio autorius, kaip, manoma, yra tas pats, kuris nutapė ir Semeliškių bažnyčioje esantį „Šv. Roko“ paveikslą.

Bažnyčioje esančios skulptūros – daugiausia savamokslių liaudies kūrėjų, primityvokos. Nežinomo autoriaus nukryžiuotųjų statulos kabo prie centrinio ir kairiojo šoninių įėjimų. Jos išsiskiria kresnomis proporcijomis, primityvoka plastine raiška.

Bažnyčioje yra du vertingesni arnotai (viršutinis kunigo apdaras, vilkimas per mišias). Manoma, kad vienas jų – iš prancūziško šilko pagamintas XVIII a. antroje pusėje, antrasis siūtas Vilniaus dirbtuvėse XIX a. viduryje. Arnotas puošniai siuvinėtas ryškių spalvų gėlėmis, tarp kurių labiausiai išsiskiria apvalūs stilizuoti žiedai, kuriuos tuo metu buvo itin mėgta siuvinėti ant bažnytinių rūbų.

Kunigas Steponas Rudžionis, įkūręs čia parapiją, dirbo iki 1940 m. 1946 m. jis ištremtas pataisos darbams Vorkutoje, kur ir mirė. Po jo čia kunigavo Juozapas Jaruševičius, Petras Barčinskas, Zigmas Neciunskas, Algimantas Urbanavičius, Petras Valatka, Juozapas Lunius. Nuo 1994 m. Beižionių parapija rūpinasi Kietaviškių kunigas. Nuo 2001 m. tai – Dainius Jančiauskas.


1482741 1379319382324345 1534422700 nApie Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1676 m. Kietaviškių dvaro savininkas Leonardas Pociejus su žmona Regina Kietaviškių bažnyčiai dovanojo palivarką (atskira dvaro dalis su reikalingais trobesiais; nedidelis dvaras) ir kaimą su 12 valakų žemės. Tai reiškia, kad tada katalikybės tradicija Kietaviškėse jau buvo atgijusi. Spėjama, kad tuo metu ir buvo pastatytas naujas bažnyčios pastatas.

1782 m. bažnyčios aprašyme teigiama, kad bažnyčia stovi jau 109 metus ir paremontuoti jos neužteks – reikia statyti naują. Tačiau ji vis buvo atnaujinama: įsigytas naujas pozityvas, daug kito kilnojamo inventoriaus, 1812 m. bažnyčiai sumūryti pamatai, iš išorės apkalta lentomis, po metų uždengtas naujas gontų stogas, vėliau rekonstruotas vidus, palikti 3 altoriai. Tikėtina, kad buvo atlikta ir daugiau darbų, nes 1818 metų vizitacijoje rašoma, kad bažnyčia yra pavyzdingai prižiūrima ir jokio remonto jai nereikia. 1860 m. bažnyčia vėl buvo restauruota.

Dar 1782 m. buvo rašyta, kad bažnyčia susenusi ir būtina ją perstatyti, o ji išsilaikė dar šimtą metų. XX a. pradžioje bažnyčia braškėjo ne tik nuo vėjo gūsių, bet ir nuo susirenkančių žmonių – ji tapo per maža. Todėl nuspręsta statyti naują didelę mūrinę bažnyčią. To ėmėsi kunigas Domininkas Vėlavičius. Jis užsakė bažnyčios projektą, kuris patvirtintas buvo 1906 m., o po trejų metų gautas leidimas bažnyčią statyti. Kadangi kunigas D. Vėlavičius buvo jau garbingo amžiaus, jis iškeltas mansijonieriumi į Giedraičius, o bažnyčios reikalais paskirta rūpintis naujam klebonui – kunigui Kajetonui Čepanui. Manoma, kad naujajam klebonui bažnyčios projektas nepatiko, todėl jis užsakė naują. Pagal naują projektą statomai bažnyčiai klebonas sukvietė parapijiečius. Čia pat įrengta plytinė, kurioje gamintos gelsvos plytos. Pinigus statybos darbams aukojo parapijiečiai. To meto spaudoje rašoma, kad bajorai prie statybos niekuo neprisidėjo. Bažnyčios statybos prasidėjo 1912 m., o jų pabaigą labai paspartino Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. rugsėjį Kietaviškes užėmė vokiečių kariai, aplinkiniai nerimavo, kad jie nepaverstų nebaigtos įrengti bažnyčios sandėliu. Todėl naktį buvo sukviesti viso kaimo vyrai ir jie iš senosios bažnyčios į naują pernešė altorius ir liturginį inventorių. Tada jau buvo uždengtas stogas ir ištinkuota pusė bažnyčios interjero. Kitą rytą pamaldos vyko jau naujoje šventovėje.

Taip per karą mišios ir vykdavo nebaigtoje statyti bažnyčioje: nebuvo išlietos grindys, nutinkuota tik pusė sienų, nesutvarkyti altoriai, kampai užversti plytomis ir statybinėmis medžiagomis. Svarbiausi remonto darbai baigti tik 1921 m. Tada jau kaimą puošė dvibokštė bazilikinio tūrio lotyniško kryžiaus formos trijų navų šventovė. Pagrindinis jos fasadas turi neorenesanso ir neobaroko bruožų. Tai vienas iškiliausių architekto V. Michnevičiaus kūrinių. Naujus altorius 1922 m. įrengė kun. Matas Cijūnaitis. Pokario metais bažnyčios interjeras dekoruotas kunigo Rapolo Juknio pastangomis, vėliau jo darbą tęsė kun. Petras Ašaka. Jis pastatė ir naują kleboniją.

Kietaviškių bažnyčiai 1883 – 1884 m. vadovavo kunigas Silvestras Gimžauskas. Jis krašte puoselėjo lietuvybę, išmokė parapijiečius lietuviškų maldų, skaitė tautinę spaudą, mokė vaikus lietuvių kalbos. Pats kunigas buvo rašytojas, poetas, draudžiamos lietuvių spaudos platintojas. Jo dėka pamaldos Kietaviškėse pradėjo vykti lietuvių kalba ir daugiau nebevyko lenkiškai. Kietaviškės tuo metu buvo bene lietuviškiausia vietovė visame Trakų rajone.

Bažnyčioje kabo įspūdinga Nukryžiuotojo skulptūra. To paties skulptoriaus darbai, kaip spėjama, yra ir Semeliškių bei Žiežmarių bažnyčiose. Ekspresyvi velykinė Prisikėlusio Kristaus skulptūra datuojama XVIII a. viduriu – antrąja puse. Seniausias paveikslas bažnyčioje – XVIII a. malonėmis garsėjančio „Trakų Švč. Mergelės Marijos“ atvaizdo kopija. Paveikslas gerokai nukentėjo nuo nevykusio restauravimo. Jis kabo kairiojo sparno altoriuje. Didžiajame altoriuje įkomponuoti XX a. pirmosios pusės paveikslai „Švč. Trejybė“ ir „Kristus, Švč. Mergelė ir šventieji“. Bažnyčioje yra ir jos statytojo kun. Kajetono Čepano portretas, nutapytas Petro Kalpoko.

Po Kajetono Čepano čia kunigavo Matas Cijūnaitis, Antanas Pakštys, Rapolas Juknys, Petras Ašaka, Petras Valatka, Antanas Jurgilas, Jonas Sabaliauskas, Robertas Grigas, Nikolajus Novickis, Leonas Klimas, Jurgis Kazlaukas, Jonas Zubrus, Alfredas Rukšta, Gediminas Antanas Tamošiūnas. Dabar parapijai vadovauja Dainius Jančiauskas.

Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: jau minėtas kun. K. Čepano portretas, arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas”, „Marija Rožančinė“.

IMG 3401Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia – vienas iš nedaugelio XVIII a. pabaigos liaudiškos medinės architektūros sakralinių pastatų, išlikusių iki šių laikų.

Semeliškės rašytiniuose šaltiniuose minimos dar 1377 ir 1382 metais. Jos aprašomos Vygando Marburgiečio kronikoje ir kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Iki 1795 m. vietovė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Semeliškių dvaras, vėliau – valstybinė valda.

Rašytiniai šaltiniai atskleidžia, kad praėjusio tūkstantmečio viduryje Semeliškėse bažnyčia jau stovėjo. Juose rašoma, kad 1501 m. bažnyčiai dovanoti 34 valakai žemės, o 1502 m. Semeliškių klebonui leista turėti smuklę, o kitiems žmonėms turėti smukles be klebono sutikimo uždrausta.

1655 m. Rusijos kariai sudegino Semeliškių bažnyčią. Ji atstatyta maždaug po dešimties metų. 1699 m. ji vėl nukentėjo nuo gaisro, bet pamaldos vyko jau tais pačiais metais. Po kelerių metų bažnyčioje buvo 4 stalių darbo altoriai, didžiajame altoriuje buvo Jėzaus Nukryžiuotojo paveikslas, kitame altoriuje – Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija. Ji buvo papuošta 3 sidabrinėmis karūnomis ir 5 sidabrinėmis plokštelėmis.

Naujesniuose šaltiniuose rašoma, kad bažnyčia restauruota 1706 m. Įrengtos naujos choro patalpos, 7 balsų pozityvas, naujos sienos ir langai. Varpinė pastatyta virš pagrindinių šventoriaus vartų.

1782 m. Semeliškių bažnyčios inventoriaus nė nesivarginama smulkiau aprašinėti, nes jau kitais metais planuojama statyti naują šventovę. 1786 m. ji perstatyta. Naujoje bažnyčioje buvo 16 didesnių ir 2 maži langai, stogas dengtas gontais, plytų grindys, lentų lubos, bažnyčioje buvo 3 altoriai.

Maždaug po šimto metų stačiatikių dvasinė vadovybė nusprendė iš Semeliškių bažnyčios padaryti cerkvę, nes stačiatikių bendruomenė miestelyje buvo pakankamai didelė, o ir laikai buvo palankūs stačiatikybės plėtrai. Semeliškių katalikus buvo užsimota priversti melstis Kietaviškėse. Tačiau Vilniaus gubernatorius nusprendė, kad Semeliškių bažnyčia yra gerokai sutrešusi ir cerkvei netinkama, todėl nuspręsta miestelyje statyti naują cerkvę. 1867 m. buvo uždaryta Barboriškių bažnyčia ir iš ten į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių perkeltas šv. Roko paveikslas. Jis jau tada buvo laikytas stebuklingu.

Kai miestelyje buvo pastatyta mūrinė cerkvė, katalikai taip pat panoro statyti mūrinę bažnyčią Tačiau kelis kartus besikreipus į Vilniaus gubernatorių, šis vis atmesdavo prašymus. 1910 m. medinė bažnyčia buvo suremontuota. Vėliau vėl tvarkyta po Antrojo pasaulinio karo. Kad ir kiek kartų ji buvo remontuota, tačiau pagrindinės konstrukcijos nepakito ir unikali liaudies architektūra nuo XVIII a. išliko iki dabar.

Semeliškių bažnyčia savo forma panaši į Beižionių bažnyčią: stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu, ant kurio yra du ketursieniai bokšteliai šlaitiniais stogeliais (ant Beižionių bažnyčios jis tik vienas). Šoniniuose fasaduose yra dideli arkiniai langai. Bažnyčioje yra Nukryžiuotojo skulptūra su šventovės statymo pradžios data – 1783 m.

Svarbiausias meninis interjero akcentas – puošnus pagrindinis altorius, 1975 m. atkeltas iš Žiežmarių bažnyčios. Iki dabar ten yra ir iš Barboriškių bažnyčios iškeltas stebuklingas šv. Roko paveikslas. Taip pat bažnyčioje kabo šv. Lauryno paveikslas. Trinavėje bažnyčioje be pagrindinio yra dar du altoriai. Dešiniajame įkomponuota Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos, kairiajame – Švč. Jėzaus Širdies statulos. Bažnyčioje tarp daugelio meno vertybių išlikęs ir Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslas, minėtas dar 1664 m. Už šventoriaus tvoros pastatytoje varpinėje kabo vienas seniausių Lietuvoje varpų, ant kurio užrašyti 1442 metai.

Nuo 2002 m. parapijai vadovauja kunigas Gintautas Jančiauskas – Beižionių bei Kietaviškių parapijų klebono brolis. Anksčiau čia ilgą laiką dirbo šviesaus atminimo kun. Romualdas Šalčiūnas, Zigmantas Gustainis, Jonas Vaišnoras, Juozapas Būčys, Juozapas Balčiūnas, Juozapas Kraujalis, Jonas Steponavičius ir kiti.

Naudota literatūra: „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“, sudarytoja: Svetlana Polingienė (Savastis, Vilnius, 2006), „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, sudarytojai: Juozas Bardauskas, Svetlana Polingienė (Savastis, Vilnius, 2008).

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų