Kasdienybė kitaip knygoje „Laimės trupiniai“

Kasdienybė kitaip knygoje „Laimės trupiniai“

Virginija Jacinavičiūtė

Spalio 13-ąją Elektrėnų biblio­tekoje jaukiai ir nuoširdžiai kraštietis Antanas Šilkūnas pristatė savo pirmąją knygą „Laimės trupiniai“. Gyva muzika vakarą praturtino ir A. Šilkūno draugas, bardas ir kūrėjas Justinas Stanislovaitis, kartu pristatęs naujausią studijinį albumą „3 valanda nakties“.
Radijo laidų vedėjas A. Šilkūnas savo knygą jau ne kartą pristatė Vilniuje, bet Elektrėnuose, sakė, jaudinasi labiausiai. Savo krašte viską norisi padaryti kuo geriau ir nuoširdžiau, sakė Antanas, kurį į pristatymą atlydėjo brangiausi žmonės – žmona Inga ir dukra Ugnė, kuri kaip ir tėtis kuria nuostabias istorijas. ­Jas ne kartą publikavome mūsų laikraščio puslapiuose.

This slideshow requires JavaScript.

Vakaro pradžioje Antaną Šil­kūną pristatė bibliotekos kul­tūrinių renginių organizatorė Vaiva Šumskaitė, įgarsinusi paties A. Šilkūno knygoje pateiktą prisistatymą: „Antanas Šilkūnas. Toks ir toks. Visoks. Tėvas ir Istorijų žvejys. Vyras ir Paklydėlis sūnus. Keliautojas ir Namisėda. Šviesos karys ir ­Nakties tyrinėtojas…“. Prisistatymą pra­tęsė jau pats autorius, kuris pasakojo dabar gyvenantis kaime, bet vis dar besijaučiantis Elektrėnų dalimi. Čia jis gyveno, mokėsi, čia dirba žmona, mokosi dukra, gyvena tėvukas, čia pradėjo lankyti buria­vimo užsiėmimus.
Kalbėdamas apie knygos kūrimo procesą autorius daug neišsiplėtė, pabrėždamas, kad nėra įdomu klausytis ilgo autoriaus monologo apie tai, kaip jis kūrė knygą. Vietoje kalbėjimo autorius rinkosi kūrybos skaitymą, kurį papildė prasmingos draugo Justino dainos. Susirinkusieji sužinojo, kad A. Šilkūno kūrybos pradžia buvo įrašai socialiniame tinkle „Facebook“. Mintis ­leisti knygą atėjo ne pačiam kūrėjui, o socialinio tinklo sekėjams, kurie pirmieji ėmė raginti tekstus sudėti į knygą. Autorius sako, kad turi puikią atmintį, iki smulkiausių detalių atsimena žodžius, aplinkybes, kvapus, garsus, spalvas, veido išraiškas ir t.t. Sako, užtenka menko krustelėjimo atminties failuo­se ir istorijos siūlas, lyg kamuolys, ima vyniotis pats. Į knygos istorijas sudėti įvairiausi įvykiai: nuo kaime praleistos vaikystės, šieno vežimo ir daržų ravėjimo iki pokalbių su dabar jau penktoke dukra. Būtų galima pa­klausti, kodėl kažkam turėtų būti įdomu skaityti paprasto žmogaus atsiminimus. Atsakymą galima gauti paskaičius bent kelias kasdienes, žemiškas, bet itin nuoširdžias ir atviras A. Šilkūno istorijas. Jose dažnas gali atrasti dalelę savęs, prisiminti savo pasąmonės kloduose pasimetusias istorijas. Savo tekstuose autorius nemeluoja, nemoko ir nemoralizuoja, tiesiog pasakoja istorijas, nevyniodamas žodžių į vatą, ir tai nepalieka abejingų.
Knygos „Laimės trupiniai“ viršelį papuošė dailininkas Žilvinas Jagėla. Detalių kupinas viršelis patraukia dėmesį ir tik perskaitęs knygą imi suprasti, kad kiekviena piešinio deta­lė – knygos istorijų mozaikos dalis.
Pasveikinti A. Šilkūno, išleidusio pirmąją knygą, atvyko lietuvių kalbos mokytoja Janina Nikoliukienė. Paklausus, kokios mintys kilo perskaičius knygą, mokytoja kalbėjo, kad vertinti buvusio mokinio negali, nes nebus objektyvi. „Antano mintys gilios, jis atlapaširdis, o tokių žmonių dabar reta. Kaip ir Antanas, atviros ir nuoširdžios jo knygoje pateiktos istorijos. Knygoje yra keiksmažodžių, bet jie teksto negadina. Visi mes nusikeikiame – vieni garsiai, kiti tyliai. Sakiau, kad Antanas yra istorikas. Ateis laikas, kai žmonės rusiškai nebesikeiks, bet tie žodžiai išliks jo istorijose“, – trumpai ­pakomentavo mokytoja Janina Nikoliukienė.
Antano Šilkūno knyga „Laimės trupiniai“ išleista 2021-aisias metais. Tiražas – 1500 egzempliorių, leidykla „Dominicus Lituanus“. Knygą galima įsigyti Lietuvos knygynuose ir internetinėse parduotuvėse.

V. Šumskaitės nuotr.

 

Viena iš knygos „Laimės trupiniai“ istorijų, kurią A. Šilkūnas skaitė knygos pristatymo metu.

Kaldra

Kas knygoje, tas ir ant viršelio

Baba su dieduku vasaromis miegodavo ant aukšto.
Ten buvo aruodai grūdams, kur mėgdavo solidžiai pašikti per at­sitiktinumą pakliuvęs katinas, lakstė žaismingos pelės, dar stovėjo dvi pasoginės skrynios, senovinė spinta, išdažyta etažerė, pilna knygų, ir dvi lovos.
Diedukas turėjo specialiai jam sumeistrautą lovą su kosmiškai aukštu čiužiniu, sakydavo, kad stuburui sveikiau. O baba parpdavo spyruoklinėje ligoninės lovoje, katra persiverčiant cypindavosi iki pat pirmo aukšto.
Ant aukšto netgi tos vieninte­lės lempukės nejungdavo, eidavo miegot su tamsa, tai ir uodai nelabai spėdavo susigaudyti, kad po plyšių kupinu šiferiniu stogu kokia nors gyva dūšia snaudžia.
Didysis kambarys būdavo švariai sutvarkytas, staltiesės, pačios babos austos, ir divanas ant sofos blyksėdavo raudoniu su įpintomis auksinėmis gijomis. Baltutėlės užuolaidos ir tamsiais taškeliais paženklinti šventųjų paveikslai.
O kadangi viralinėje nuolat kūrendavosi pečiukas, tušindavosi bulbos ar rudenį kiaurą parą virdavo du dideliausi sagonai su burokėliais, šildymo sezonas į trobą ateidavo labai greitai.
Diedukas būdavo taupus. Net ploniausius obelinius šakaliukus rišdavo į tokį ryšulėlį, katras išdžiūvęs garantuodavo smelkiančios namų drėgmės išvarymą, kai jau lapkričio šalnos kandžiodavosi.
Nors ir ploni būdavo tie ša­kaliukėliai ir tik vienas glėbukas, bet kaitri obels malkos šiluma pasklisdavo po kambarį, kartkartėmis net pašildavo galinė krosnies sienelė. Bet rudens drėgmės iš storutėlių ­lovos kaldrų taip lengvai neišvarysi. Gelbėdavo grielkos. Jų diedukai turėjo dvi. Vieną žalią pailgą su labai sunkiai atsisukančiu kamščiu, kitą ryškiai purpurinę, panašią į pajaco arba nevykusio dailininko kepurę. Užvirindavo čainyką vandens, verdantį sukliukindavo į grielkas, jas apvyniodavo švariais abrūsais, mus, vaikus, guldydavo lovosna ir grielką pakišdavo po kojomis. Kai ji pravėsdavo, būdavo galima ir po pažastimi pasikišti, besidžiaugiant šilumos šaltiniu, kiek bijant tamsiame kambaryje žibančios šaldytuvo „Snaigė“ žalios lemputės.
Kai viena grielka prakiuro, ją sėkmingai pakeitė atstovėjus didžiausią eilę nusipirktas „Coca-Cola“ bambalys, tikrai šimtą kartų tvirtesnio plastiko, nei taupuoliai ­gamina dabar.
O kai pečius jau būdavo kūre­namas kasdien ir diedukai persi­kraustydavo į pirmą aukštą, mums savaitgaliui pakurdavo stačiamalkį pečių, stovintį didžiajame kambaryje. Anas įkaitęs dvi paras šilumą ­laikydavo. Bet ir įšilti jam reikėdavo laiko. Kai jau būdavo vos šiltas, ma­ma ant jo sukabindavo mūsų su broliu storutėles kaldras, gerokai atsi­duodančias drėgme. Pačios lovos irgi būdavo šaltut šaltutėlės, ir kūnas ­pasipuošdavo miniatiūriniais kurmiarausiais, o kambaryje tempe­ratūra rodydavo stabilius penkio­lika. Bet pečius ūždamas tą šaltuką tirpdė, drėgmę varė į priemenę. Mama įjungdavo senutėlį lygintuvą ir prieš miegą mums palygindavo sofos užtiesalą, taip pašalindama paskutinius drėgmės likučius. Koks neišpasakytas malonumas būdavo kuo greičiau susirangyti dar šiltoje lovoje, kur tave kruopščiai apklostydavo tik nuo pečiaus nuimta įkaitusia ­žiemine kaldra.
Miegas ateidavo kaip lipšnus ­katinas, susirangydavo kažkur prie galvos, ir vartai į sapnų pasaulį be girgždesio prasiverdavo.
O kartais iš tikrųjų įsileisdavom katiną Rudį. Didelį, ryžą, migdo­linėmis akimis hipnotizuojantį ir prašinėjantį skanesnio kąsnelio. Tas raminantis burzgimas susisukus gale kojų veikė ne prasčiau už verdančio vandens prikliukintą grielką.
Bet po vieno baliaus kašaras, prišertas rūkytų vištų skūrikėm ir riebalais nuo šaltienos, vos valiodamas užsikeberiojo ant brolio lovos. Dūsaudamas atsigulė jam tiesiai ant krūtinės, o nakčiai įsibėgėjus drūčiai aptriedė išvakarėse pakeistus patalų užvalkalus.
Katinas gavo velnių ir iki gyvos galvos nuosprendį niekuomet nebeleisti troboje nakvoti. Jis to sąžiningai laikėsi. Į virtuvę trumpam užklysdavo kokios šlapiankės paprašaikinti. Bet likti nakvoti – nie­kuomet.
Kai pečius galutinai įkaisdavo, rytas būdavo net per šiltas. Pro langą ant kilimo šokinėdavo saulės zuikučiai, virtuvėje smagiai spragsėdavo krosnelė, o ant rinkių vartaliodavosi čirviniai blynai keptuvėje. Keletas jau iškeptų krovėsi į bokštą ir vos vos garavo, aplink sukant ratus dar neužmigusiai žalsvai musei. Ilgą laiką mums buvo paslaptis, kada gi baba keliasi? Ir tik pradėjęs rimtai žūklauti, kai su pusbroliu keldavomės rytinių karšių ir lynų, išsiaiškinau, kad lygiai penktą jau brūkšteli degtukas ir ugnis, šoktelėjusi per seną laikraštį, sveikina naują dieną.
Kai užaugau, galvojau, kad visa tai jau nebepakartojama.
Prisiminimai kuo aiškiausi, bet pakartoti to jau nebepavyks.
Labai klydau.
Mes persikraustėme gyventi į kaimą.
Į tuos pačius namus, kur leisdavau visas vasaras ir didelę dalį liku­sių savaitgalių.
Kur pakyrėdavo ravėti, grėbti ir vartyti šieną. O šūdvežio ir prėslo mynimo suvis nekenčiau.
Ir pirmas žiemas, kai jos dar būdavo, namuose termometro stulpelis taip tvarkingai šokčiodavo. Plius devyniolika, kai pasikūreni. Plius šešiolika, ryte ­žadintuvui sukakariekavus. Ir plius vienuolika, po darbų, trobos duris pravėrus. Ir vėl iš naujo.
O aš maniau, kad tai nepakartojama.
Kuomet prie įkaitusio pečiaus sienelės visu paviršiumi priglaudi storą vilnonę kaldrą ir laikai. Kol delnų paviršiumi suprasi, kad jau gana. Kuo greičiau ją perlenki ir neši į kambarį, negaišdamas kloji ant lovos.
O ten iš malonumo jau spygauja tavo dešimtmetė dukra, iškart besisukanti į kamuoliuką, norėdama išnaudoti visus šilumos kampelius.
Ir tas ankstyvas žiemos rytas. Kai basomis kojomis, ant pirštų galų, tylutėliai praveri vos vos cypiančias krosnelės duris, žiebi degtuką, matai, kaip liepsna nubėga tošimi, nuvarva dervos lašelis, ir žinai, kad tuoj bus šilčiau. Termometro stulpelis optimistiškai kils viršun, netrukus ant rinkių tūps keptuvė ir gaminsis pirato akis, virdulys kais vandenį kakavai.
O tavo dukra galbūt išsisau­gos šituos prisiminimus.
Kad, atėjus laikui, visa tai pakartotų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų