Kas mes būtume be Sausio 13-osios?

Kas mes būtume be Sausio 13-osios?

Dvidešimt pirmasis Sausio 13-osios paminėjimas Elektrėnuose tradiciškai vyko be įstaigų darbuotojų, be mokytojų ir jų mokinių. Dalyvavo tik tie, kas dalyvavo programoje, išskyrus mokytoją Janiną Vėželienę. Atrodytų, kad toks paminėjimas reikalingas tik vietos politikams, nors ir jie ne visi susirinko, bei pagyvenusiems žmonėms. Bet ne viskas blogai. Visą minėjimą garbės sargyboje atstovėjo savivaldybės jaunieji šauliai. Šauliai kartu su visais salėje,  vieni prie paminklo žuvusiems partizanams už Lietuvos laisvę Elektrėnų savivaldybės žemėse, giedojo tautinę giesmę, o vėliau maršrutiniu autobusu nuvyko į Vilnių prie televizijos bokšto ir ten praleido visą naktį, dainavo patriotines dainas, dalinosi prisiminimais ir žiniomis, vieni kitus vaišino arbata ar kava, sausainiais ar užkandžiais.

Red. inf.

Kiekvienais metais šiam minėjimui reikia surasti ir naujų spalvų, ir tradicijų nepamiršti. Tradicija tapo salėje ant baltų kalvelių padėti žuvusiųjų nuotraukas ir uždegti žvakutes. Žvakutes žuvusiesiems uždegė merginų vokalinio ansamblio atlikėjos. Minėjimą pradėjo Elektrėnų meno mokyklos atlikėjai ir literatų klubo „Strėva“ kūrėjos Onutė Mozūraitienė, Onutė Šakienė, Onutė Maleravičienė, Genovaitė Žigutienė ir Vilija Dobrovolskienė, šiai progai širdgėlos prisiminimus užrašiusios eilėmis.

Minėjimui sodrumo suteikė  merginų, moterų ir vyrų ansamblių bei chorų „Salve“ ir „Sidabrinė gija“ atliekamos  dainos.

Meras Kęstutis Vaitukaitis savaip prisiminė Sausio 13-osios įvykius. Pasak jo, į Vilnių traukė tankai, nepatyrę pralaimėjimų nuo II-ojo pasaulinio karo, nuo Vengrijos revoliucijos numalšinimo, nuo Prahos pavasario, negalėdami patikėti, kad Lietuvoje sutiks beginklę minią, už juos stipresnę. Mero pakviesti susirinkusieji Sausio 13-osios aukas pagerbė tylos minute.

„Kas mes būtume be Sausio 13-osios, – minėjimo dalyvių klausė vedėja Onutė Šakienė. – Kas mes būtume be Tėvynės, tėviškės, be namų slenksčio? Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusių mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs… Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonos, žalios gyvybės ir raudonos kraujo spalvų? Kas mes būtume? Ir ar būtume išvis?“

Minėjimo pabaigoje buvo sugiedota tautinė giesmė. Po minėjimo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius už Lietuvos laisvę.

Jie didžiavosi tankais – mes dainom išgarsėjom.

Jie kraujuos mus išmaudė – mes savųjų gedėjom.

Jie išėjo. O žarijos prie kryžių laužuose dar rusena.

Smogtas skausmas į širdį aitriu sielvartu gelia….

(Genovaitė Žigutienė)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų