Kariškis Paulius Gudelis: tikslo siekimas susidaro iš 0 % motyvacijos ir 100% disciplinos

Kariškis P. Gudelis tarnybos metu

Deimantė Jančiūnaitė

Kiekvienas savo kelią renkasi pats: vieni šauktiniai slapstosi ir moka baudas, o kiti patys pasisiūlo ir savanoriškai atlieka pareigą Tėvynei. Turbūt dauguma pradėdami šį kelią net nepagalvoja, kad tai galėtų tapti jų profesiniu keliu. Juk sakoma, kad nepabandęs nesužinosi. Į kariškius žmonės žiūri su pagarba. Tai profesija, apimanti daugybę pareigų ir atsakomybių, susijusių su šalies gynyba ir saugumu. Jos atstovas turi būti puikios fizinės formos, psichologiškai tvirtas – veikti esant dideliam stresui bei spaudimui. Žinoma, reikia nepamiršti ir bendradarbiavimo komandoje, motyvacijos, komunikacijos. Kariškiai taip pat išsiskiria savo puoselėjamomis vertybėmis – pa­triotiškumu, pareigingumu, profe­sionalumu ir taip toliau. Tai ypač svarbu šiomis dienomis. Nusprendžiau pasidomėti plačiau apie kariškių kasdienybę, jų požiūrį į tarnybą bei šių dienų aktualijas. Turėjau garbės pakalbinti kariškį Paulių Gudelį, kuris jau nuo 2006 metų yra kariškis, šiuo metu tarnaujantis Algirdo pėstininkų batalione.

Gal galėtumėte prisistatyti „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams? Kur gimėte, augote, kokį išsilavinimą turite? Kur tarnaujate, kokias pareigas užimate, gal turite karinį laipsnį?
Gimiau Elektrėnuose. Vaikystė prabėgo Abromiškių kaime. Vėliau nuo penktos klasės persikėliau gyventi į pačius Elektrėnus. Baigiau tuo metu dar vadinamą pirmąją vidurinę mokyklą (dabartinė „Ąžuolyno“ progimnazija). Kai pabaigiau 12 klasių, norėjau iš karto stoti į universitetą, bet persigalvojau – išėjau tarnauti. Jau tarnybos metu padaviau prašymus studijuoti ir įstojau į kelis universitetus. Pasirinkau Vytauto Didžiojo universitetą – edukologijos mokslus. Tarnybos metu mane išleido į pradinę sesiją – dėl to nebuvo jokių problemų. Jai pasibaigus buvo vasaros atostogos. Rugsėjo mėnesį baigiau tarnybą, kuri truko metus laiko. Pasirinkau neakivaizdines studijas todėl, kad planavau ir dirbti, ir studijuoti tuo pačiu metu. Taip ir suderinau: iš pradžių tarnybą su mokslu, o po to darbą su studijomis. Baigiau universitetą, turiu aukštąjį bakalauro išsilavinimą. Tarnauju Algirdo pėstininkų batalione. Šiuo metu užimu topogeodezinės grupės vado pareigas, turiu seržanto laipsnį.

Daugelis jaunų žmonių ieško būdų, kaip nuo karinės tarnybos išsisukti. O kodėl Jūs pasirinkote kariškio kelią?
Aš manau, kad nevertėtų bandyti išsisukinėti atlikti privalomąją karo tarnybą, nes tiesiog tai nėra kažkas baisaus, kaip įsivaizduoja tie žmonės, kurie ieško būdų, kaip išvengti tarnybos. Kyla klausimas: „Kodėl jie nenori savęs išbandyti?“ Juk galima tai priimti kaip iššūkį. Galbūt net patiks.
Pats pasirinkau būti kariu, nes dar mokykloje norėjau būti juo. Patinka man disciplina, fizinis pasi­ruošimas, mokymasis naujų dalykų, pavyzdžiui, kaip veikti patekus į stresinę situaciją.

Kiek metų jau esate kariškiu? Kaip Jūsų šeima ir artimieji reagavo į Jūsų sprendimą tapti kariškiu?
Šiuo metu tarnauju 17 metų. Šei­ma priėmė šitą žinią pozityviai, la­bai gerai, tolerantiškai.

Gal kas iš jūsų senelių ar prosenelių tarnavo Lietuvos kariuomenėje (1918-1940 m.)?
Ne, iš senelių niekas netarnavo šiuo laikotarpiu kariuomenėje, nes neatitiko šaukiamo amžiaus cenzo.

Renkantis šią profesiją svarbu ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas. Kaip ruošėtės fizinei ir psichologinei kariuomenės tarnybai? Ar pradžioje buvo lengva pri­­pras­ti prie gan griežtos dienotvarkės?
Fiziškai kažkaip papildomai ­ruoštis nereikėjo, nes nuo mažens tekdavo lauke su draugais bėgioti, žaisti įvairius sportinius žaidimus – tuo metu nebuvo daugiau kuo užsiimti. Vėliau ir mokykloje aktyviai sportavau. Taigi fizinis pasiruošimas nebuvo iššūkis. Psichologiškai man buvo lengviau, nes tiesiog aš jau nuo mokyklos suolo pats norėjau eiti tarnauti į kariuomenę, taigi kaip ir buvau morališkai nusiteikęs. Žinoma, buvo iššūkių atėjus į kariuo­menę – viskas pasikeitė kardinaliai nuo tada, kai buvau namuose ir gyvenau sau ramus su tėvais, rūpintis pačiam niekuo nereikėjo.

Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
Mūsų įprasta tarnybos diena atrodo taip: turim dienotvarkę, kurios turim laikytis – suplanuotos užduo­tys, mokymai. Taigi tiesiog laikaisi­ tos dienos patvirtinto plano ir viskas.

Ar teko Jums stažuotis už­sienio šalyse, ten atlikti misijas ar stažuotes?
Taip, teko. Vyksta bendri mokymai su kitų šalių kariais, yra organizuojami kursai, keičiamasi patirtimi bendrose pratybose su sąjungininkais. Taip pat esu buvęs taikos pa­laikymo misijoje Afganistane.

Ar kariškiai yra skatinami siekti aukštų rezultatų. Kaip tai yra daroma?
Aš manau, kad siekti aukštų re­zultatų yra skatinama visuose darbuo­se ir srityse. Kariuomenė irgi ne išim­tis. Kariai siunčiami į įvai­rius profesinius kursus. Dalyvavimas įvai­riose pratybose, kasdieniniuose mokymuose – taip kariai tobulėja, įgauna naujų žinių, tobulina jau turimus įgūdžius ir įgauna dar daugiau patirties. Viskas vysta natūraliai – kariai „susimotyvavę“ nori pasirodyti per pratybas gerai, pasiekti gerų rezultatų.

Kas keletą mėnesių kariš­kių gretas papildo nauji šaukti­niai. Kaip šiuolaikinis jaunimas ­atrodo Jūsų akimis?
Yra nustatytas laikas, kiek privalomosios karo tarnybos šauktinis turi atitarnauti – devyni mėnesiai. Šiuolaikinis jaunimas atrodo kaip ir mes savo laiku atrodėme, pagal to meto laikmetį. Šiais laikais ištobulėję technologijos, kompiuteriai, telefonai ir taip toliau. Manau – jie pagal savo laikmetį atrodo taip, kaip ir turi atrodyti. Ir mes taip būtume atrodę, jeigu būtų buvę tokios galimybės.

Koks Jūsų požiūris į šaukti­nių atsakomybę ir discipliną?
Mano požiūris yra geras, nes beveik visi jauni kariai, kurie ateina tarnauti, yra patys išreiškę norą atlikti privalomą karo tarnybą. Čia svarbu aktyvumas, dalyvavimas mokymuose. Aišku, visko yra. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Vieniems greičiau pavyksta įsisavinti ir priprasti prie kariuomenės gyvenimo, kitiems lėčiau. Galiausiai, visi būna patenkinti – išeidami dėkoja ir sako: „Buvo šaunu.“ Iš jų kai kurie pasiren­ka tapti profesinės tarnybos kariais.

Šiais laikais dauguma jau­nuolių žaidžia karinius kompiuterinius žaidimus. Ar jie at­vykę atlikti privalomosios karo tarnybos supranta savo indėlį Tėvynės saugumui? O galbūt jie priima šią situaciją lyg žaidimą?
Čia reikėtų klausti kiekvieno jau­nuolio individualiai, kaip kiekvienas įsivaizduoja ir kaip lygina. Bet aš manau, kad jeigu jie ateina savo noru atlikti karo tarnybą, o iš jų kai kurie ir lieka toliau tarnauti, manau, kad jie supranta, kiek yra svarbus kiekvieno iš jų indėlis ir suvokia svarbą tėvynės saugumui.

Šių metų birželio mėnesį Seimas priėmė šaukimo re­formą. Jaunuoliai nuo 2026 metų iškart po mokyklos bus šaukiami atlikti privalomąją karinę tarnybą. Ką Jūs manote apie tai? Galbūt mokykla paskutinius dvejus metus jau turėtų pradėti integruoti jaunimą į tai, kas jų lauks baigus mokyklą?

Kiekvienas jaunuolis privalo ­vykdyti savo pilietinę pareigą, todėl mokyklų nereikėtų apkrauti papil­domomis užduotimis, kas liečia karybą. Jei jaunuolis yra tvirtai apsisprendęs sieti savo gyvenimą su krašto apsauga, tuomet labai rekomenduočiau pirmiausiai prisijungti prie Šaulių sąjungos. Visgi mokyklų pagrindinė užduotis yra išsilavinusi jaunoji karta, todėl neapkraukime jų dar labiau. O pabaigus mokyklą jaunuolių lauks išbandymų ir sunkumų kupini, tačiau turbūt patys įdomiausi devyni mėnesiai ­gyvenime.

Prasidėjus karui Ukrainoje, ar pasikeitė tiek Jūsų nuolatinių kariškių, tiek šauktinių požiūris į šalies saugumą, situaciją?
Karių požiūris į šalies saugumą buvo ir bus didelis bei motyvuojantis. Prasidėjus konfliktui Ukrainoje, tas požiūris asmeniškai mano ir kolegų tiktai dar labiau sustiprėjo.

Kariškiai žino savo pirmuosius veiksmus karinio konflikto atveju. O ką reikėtų žinoti kiekvienam žmogui?
Taip, mes žinom, kokius veiksmus reiktų daryti prasidėjus konfliktui. Kas liečia civilius žmones, tai rekomenduočiau pasiskaityti, pasidomėti šioje internetinėje svetainėje: „Lietuvos pasirengimo ekstremalioms situacijom svetainė“ (https://lt72.lt/). Ten yra daug naudingos infor­ma­cijos. Apskritai manau, kad kiekvienas žmogus turi domėtis tokiais dalykais, kaip galėtų palengvinti ­susi­dariusią padėti sau ir savo ­artimiesiems.

Ar kviečia mokyklos ar kitos ugdymo įstaigos pasakoti apie Jūsų profesiją, darbo kasdienybę, vykdyti bendrus projektus ir taip skatinti ja­nimo pilietiškumą?
Čia reiktų klausti mokymo įstaigų, ar joms pačioms tai yra aktualu ir reikalinga. Aš dirbu kitoje srityje. Į mokyklas neteko važiuoti, todėl negaliu plačiau komentuoti.

Kaip kariuomenės vertybės ir disciplina gali būti pritaikytos kasdieniniame gyvenime siekiant stiprinti pilietiškumą?
Disciplinos ugdymas kariuo­me­nėje yra viena esminių užduočių ugdant jaunąją kartą: nuo rytinio kėlimosi 6 valandą, lovos klojimo, iki nuolat nuvalytų batų ir tvarkingų stalčių. Kas iš pradžių kariui gali atrodyti sudėtinga, laikui praėjus tai tampa savaime suprantamais dalykais. Kaip kariuomenėje, taip ir civiliniame gyvenime, disciplina svarbu kiekviename žingsnyje: ar asmeniniame gyvenime, ar pilietiniame aktyve. Ne veltui yra sakoma, kad tikslo siekimas susidaro iš 0 % motyvacijos ir 100% disciplinos.

Kokius įgūdžius įgijote ka­riuomenėje, kuriuos galite pritaikyti civiliame gyvenime?
Per daug metų išugdyta disciplina, ištvermė, komandos valdymas ir formavimas, įgūdis nedelsiant pradėti ir užbaigti paskirtus darbus. Mano nuomone, šios savybės, be abejonės, praverčia civiliame gyvenime. Žinoma, jos praverstų ir sugrį­žus į civilinę darbo rinką.

Kokias svarbiausias verty­bes Jums įskiepijo kariuomenė? Ar per tą laiką pasikeitė Jūsų požiūris į tam tikrus dalykus?
Atsakomybė, požiūris į žmogų ir savo komandą, lyderystė ir teisingas vadovavimas.

Kokia yra įdomiausia pamo­ka, kurią išmokote kariuomenėje?
Man asmeniškai, kas liečia ginklus ir šaudybą. Orientavimasis vietovėje.

Ką patartumėte jaunuoliui, svarstančiam tapti kariškiu?
Patarčiau pasidomėti reikalavimais ir stoti studijuoti į Karo akademiją bei tapti karininku. Kitas galimas kelias – eiti i kariuomenę, atlikti privalomąją karo tarnybą ir išreikšti norą likti profesinės karo tarnybos kariu, tęsti tarnybą , būti kariškiu.

Turbūt aktyviai leisdamas dieną darbe, laisvalaikį jau renkatės pasyvesnį. Ar tiesa? Ar turite kokį nors mėgstamą hobį ar užsiėmimą laisvalaikiu?
Nebūtinai renkuosi pasyvesnį laisvalaikį. Tai priklauso nuo nuotaikos ir noro. Anksčiau visada rinkdavausi atostogauti Lietuvoje. Labai patinka nuvažiuoti į Nidą. Bent kartą į metus su šeima stengiamės ten apsilankyti – savaitgaliui, ar kai turime laisvo laiko. Aišku, reikia susiderinti su darbais ir taip toliau. Paskutinį kartą teko atostogauti užsienyje. Mano laisvalaikis labai įvairus: keliavimas po Lietuvą, pasivažinėjimas dviračiu. Mėgstu žvejoti ir su spiningu, ir su dugnine meškere. Dažniausiai žvejoju Elektrėnų mariose. Kartais nuvažiuoju ir prie Kauno marių. Didžiausias laimikis, turbūt, kad lydeka, kuri svėrė apie 2,5 kilogramo. Mėgstu ir turistauti – stengiamės pažinti savo apylinkes, nes čia gražios vietos – ežeras, marios. Kartais norisi nuvažiuoti ir kitur. Pavyzdžiui, į Molėtų kraštą ar Dzūkiją – Ūlos upe baidarėmis praplaukti. Taip įvairiai. Žinoma, mėgstu ir grybauti. Sako, kad dabar žmonės randa grybų, tai pasistengsiu artimiausiu metu nu­važiuoti į mišką pagrybauti.
Turbūt ne tik aš, bet ir šio laikraščio skaitytojai yra dėkingi už tai, kad kariškis Paulius Gudelis atsakė į daugeliui šiomis dienomis rūpimus klausimus. Iš šio pokalbio atrodo, kad devynių mėnesių privalomoji karo tarnyba yra ne tokia ir baisi. Kas žino, gal šį interviu perskaitę jaunuoliai į ją žvelgs kitomis akimis – jiems tai nebus akligatvis, tuščiai išvaistytas laikas, trukdantis siekti karjeros aukštumų. Galbūt jie pasirinks tęsti tarnybą ir taip rūpintis Tėvynės saugumu. Pauliui Gudeliui linkiu sėkmės tarnyboje.
Turbūt girdėjote, kad birželio viduryje Seimas priėmė šaukimo reformą, pagal kurią nuo 2026 metų jaunuoliai iš karto po mokyk­los baigimo gaus šaukimą atlikti karinę tarnybą. Visuomenė skirtingai priėmė šią žinią: vieni pritarė tokiam nutarimui, kiti piktinosi sakydami, kad iš jaunuolių yra atimama teisė rinktis patiems. Šiuo metu į nuolatinę privalomąją pradinę ka­ro tarnybą yra kviečiami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie patenka į dvi grupes: 18-23 metų amžiaus karo prievolininkai ir 23-26 metų amžiaus karo prievolininkai, kuriems tarnyba buvo atidėta dėl studijų aukštojoje mokykloje. Gal ne visi žino, kad savanoriškai atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą gali 18-38 metų amžiaus vaikinai ir merginos. Įprastinė tarnyba trunka devynis mėnesius. Be minėtųjų būdų pagal teisės aktus yra reglamentuojami ir tokie pa­grindiniai tarnybos būdai kaip: dalyvavimas jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, profesinė karo tarnyba, tarnyba aktyviajame kariuomenės personalo rezerve, savanoriška nenuolatinė karo tarnyba ar studijos Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Informacija parengta pagal interneto svetaines – https://www.kariuomene.lt/ ir https://www.karys.lt/ .

Asmeninio archyvo nuotr.