Kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinė ir jos įtaka asmenybės formavimuisi

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinė ir jos įtaka asmenybės formavimuisi

2021 metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) metais. Su Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Lukoševičiumi kalbėjomės apie Vincento Sladkevičiaus gimtinę, Guronių kaimą ir jo artimiausią aplinką – Žaslių miestelį, Kai­šiadoris, apie šių vietų įtaką būsimo kardinolo asmenybės formavimuisi. Beje, šią temą O. Lukoševičius nagrinėjo Kaišiadorių rajono savivaldybės kovo mėnesį surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Vincentas Sladkevičius ir religijos laisvė“, kuri ir pradėjo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus metams skirtus renginius.

Antrasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius gi­mė Guronių kaime. Gal galite apibūdinti šį nedidelį kaimelį greta Žaslių.

Kard. Vincentas Sladkevičius. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Guronys – senas gatvinis kaimas, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1744 m. Žaslių parapijos gyvenviečių sąraše tuomet paminėti Gurańce. Maždaug nuo to laiko jame pradedama minėti ir Sladkevičių pavardė (tiesa, anksčiau ji dažniau buvo rašoma Slatkevičių). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­tės gyventojų surašyme 1790 m. Guronių kaime paminėtos 6 sodybos, iš jų 4 sodybos – Sladkevičių. Tada kaime gyveno keturių brolių Sladkevičių šeimos, jų tėvas buvo vardu Grigas. Sladkevičių šeimos genealoginį medį galima atsekti nuo XVIII a. vidurio. Vincento Sladkevičiaus proprosenelis Stasys Sladkevičius gyveno maždaug nuo 1750 m. iki 1833 m., buvo palaidotas prie Žaslių bažny­čios. Šį genealoginį Sladkevičių medį prieš 20 metų sudarė krašto­tyrininkas Antanas Paulauskas.
Sladkevičiai buvo priklausomi valstiečiai, tarnavę Rasavos palivarkui (buvusiam pakelyje tarp Žaslių miestelio ir Žaslių geležinkelio stoties), kuris savo ruožtu priklausė Abromiškių dvarui. Šio dvaro savininkai buvo žymūs prancūzų kilmės dvarininkai de Raesai, o vėliau perėmė Pliateriai.
Galima sakyti, kad Guronys buvo kone Sladkevičių kaimas, kuriame namas stovėjo prie namo, kaimynai draugiškai sugyveno, kartu ganė gyvulius, samdydami kerdžių, kuriam padėdavo ūkininkų vaikai. Iš Guronių kaimo vienas kelias veda į Žaslių geležinkelio stotį, kuri yra maždaug už kilometro nuo kaimo. Juo mažasis Vincentas nuo 1927 m. eidavo į pradžios mokyklą. Kitas kelias palei Žaslių ežerą veda į Žaslius, kuriuo šventadieniais apie 4 ­kilometrus eidavo į Žaslių bažnyčią.

Tokia Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėvo linija. O motina?
Vincento Sladkevičiaus motina Uršulė Kavaliauskaitė buvo kilu­si iš tos pačios Žaslių parapijos, iš Skėrių kaimo, kuris yra netoli Neries upės, arčiau Paparčių. Ji buvo pamaldi moteris, tretininkė, savo namuose per gegužines pamaldas („majavas“) įsirengdavo altorėlį  ir sukviesdavo kaimynus pasimelsti. Eidama į Žaslių bažnyčią moteris dažnai vesdavosi ir jauniausiąjį savo sūnų Vincentą. Pats kardinolas yra pasakojęs apie įsimintiną Pirmąją Komuniją. Kai ėjo išpažinties, priėjęs prie klausyklos pamatė, kad atsiklaupus nepasieks sakyklos langelio, kunigas jo negirdės. Pažvelgė į motiną, ši tuoj viską suprato, sulankstė savo storą languotą skarą ir padėjo ant klaupto, kad Vincentas pasiektų ­sakyklos langelį…
Uršulė Sladkevičienė buvo labai kukli, nenorėjo išsiskirti iš kitų kaimo moterų. Tada moterys bažnyčiose ryšėdavo skareles, dažniausia baltas. Išlikęs pasakojimas, kad kartą U. Sladkevičienė grįžo iš bažnyčios prasčiau nusiteikusi, liūdna. Pasiteiravus kodėl, paaiškino, kad į bažnyčią nuėjo ryšėdama naują ryškesnę skarelę, ir dėl to sulaukė daug moterų dėmesio…

Kun. Vincentas Sladkevičius Inturkėje, 1951 m. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Motina turėjo labai daug įtakos Vincento gyvenimo kelio pasirinkimui.

Kaip gyveno Sladkevičių šeima?
Vincento Sladkevičiaus tėvas Mykolas buvo ūkininkas, turėjo apie 10 ha žemės ir dviejų galų pirkią senajame gatviniame kaime. M. Sladkevičiaus sodyba buvo viena labiausiai prižiūrėtų kaime, vienintelė Guronyse turėjo medines grindis. Būtent tame name ir vykdavo gegužinės pamaldos, kur rinkosi visas kaimas.
Vincentas Sladkevičius gimė 1920-aisiais, pokario metais, bet jau kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei. Karo ir pokario metai ne­buvo lengvi nei valstybei, nei kiekvienai šeimai. Pavyzdžiui, 1919 metų ­balandžio mėnesį Guronių kaime vyko mūšis tarp ką tik su­sikūrusios Lietuvos kariuomenės sa­vanorių ir tarp raudonarmiečių. Prie Sladkevičių namo stovėjo dvi bolševikų patrankos, vyko susišau­dymas. Bolševikai atsitraukdami pa­ėmė paskutinį M. Sladkevičiaus arklį, dar du anksčiau buvo paėmę Pirmojo pasaulinio karo metais regioną valdę vokiečiai. O tada arklys buvo svarbiausia ūkininko darbo priemonė. Tad Sladkevičiai gimus jauniausiajam sūnui Vincentui vertėsi gana sunkiai. Ir vėliau nelengvai, nes Mykolas Sladkevičius susirgo, jam teko gydytis, jis anksti mirė (1929 m.), tad vaikai liko našlaičiai.

Turbūt reikėtų pakalbėti ir apie Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus brolius, seseris.
Mykolas ir Uršulė Sladkevičiai augino du sūnus ir tris dukteris. Kaip jau minėjau, Vincentas buvo jauniausias. Tėvas Mykolas Sladkevičius mirė 1929 m., kai Vincentui buvo vos devyneri metai. Likusi našle motina vyresnįjį sūnų Joną skyrė ūkininkauti, o dukteris – Oną, Emiliją ir Marytę – mokė tradicinių namų ruošos darbų, austi, verpti.
Matydama, kad jauniausiasis Vin­centas turi gerą atmintį, linkęs į mokslus, visas jėgas skyrė jo mokymui. Leisti Vincentą toliau mokytis labai ragino ir jo pradžios mokyklos mokytoja Stefanija Paulavičiūtė.

Kuo išsiskyrė Vincentas Sladkevičius, kaip mokinys, mokykloje?

Vincentas su mama Uršule

Derėtų prisiminti, kad tais metais mokymasis dar nebuvo visuoti­nis ir privalomas, mokyklą lankė tik tie, kurie labai norėjo ir išgalėjo mokytis. V. Sladkevičius mokėsi Pajautiškių, Žaslių stoties gyvenvietės pradžios mokyklose. Vincentas buvo labai ramus ir tylus mokinys, laikėsi nuošaly, nelakstė, nedūko, tačiau mokėsi labai gerai, jam ypač sekėsi matematika. Mokytoja greitai pastebėjo, kad tas ramus, neaukštas Guronių kaimo vaikas yra labai gabus. Ir bendramokslių prisiminimuose minima, kad jis labai gerai mokėsi. Mergaitės atsimena, kai dažnai bėgdavo pas jį prašydamos: „Vinculi, padėk“. Ypač dėl matematikos.
Užrašytuose atsiminimuose minima ir tokia detalė, kad tada kaimo vaikai dažnai žaisdavo čižiką, o Vincukas buvo labai azartiškas žaidėjas.

Baigęs pradžios mokyklą Vincentas išvyko iš namų ir pradėjo mokytis Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, tada pateko į visai kitokią – miesto aplinką. 
Taip, baigus keturis pradžios­ mokyklos skyrius toliau norintys mokytis vaikai pereidavo į vidurinę mokyklą (todėl ji ir vadinama vidurine, nes buvo tarp pradžios mokyklos ir aukštesnės mokyklos – gimnazijos). Vidurinėje mokykloje, kaip ir pradžios, mokslas trukdavo ketverius metus. Reikėtų pastebėti, kad 1931 m. pradėjęs mokytis Kaišiadoryse Vincentas Sladkevičius pateko į gana gyvybingą ir prieštaringą aplinką. Aišku, ir savo kaimo aplinkoje arba Žasliuose jis jau buvo patyręs, ką reiškia tautiniai konfliktai tarp lietuvių ir lenkų (juk netgi Žaslių bažnyčioje kartais įvykdavo muštynės tarp lietuvių ir lenkų, ypač choristų). Nors Žaslių miestelyje­ vis dar dominavo lenkų kalba, tačiau valsčiaus savivaldybėje ir bažnyčioje jau viršų ėmė lietuvių kalba. Susikūrus Lietuvos valstybei ta kova rimo, bet augo ideologinė ir politinė konfrontacija tarp visuomeninių or­ga­nizacijų. Galima pastebėti, kad jei­gu mokytojas buvo jaunesnio amžiaus vyras, jis paprastai vadovavo patriotinei jaunimo organizacijai: jaunalietuviams ar skautams, o jei mokytoja moteris, ypač vyresnė – katalikiškai organizacijai, pavyz­džiui, angelaičiams ar pavasarininkams.
Tuo tarpu apskrities centre – Kaišiadoryse – jau veikė vyresniojo jaunimo katalikiška organizacija – ateitininkai. Vieno Kaišiadorių ateitininko pakalbintas ateiti į atei­tininkų susirinkimą, Vincentas įsi­traukė į jų veiklą. Tada Kaišiadorių vidurinėje mokykloje (kaip ir daugelyje kitų Lietuvoje) aktyviausiai veikė skautų ir ateitininkų moksleiviškos organizacijos. Joms abiems, beje, Kaišiadoryse vadovavo kunigai. Dar daugiau – abu tarnavę Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Skautams, kurių šūkis buvo „Dievui, Tėvynei, Artimui“, vadovavo tuometinis kurijos generalinis vikaras Nikodemas Švogžlys-Milžinas, o ateitininkams – kurijos kancleris Stanislovas Kiškis. Tarp šių moksleivių organizacijų buvo konkurencija, tvyrojo atviras priešiškumas. Mokyklos vadovybė ir politinė valdžia protegavo skautus (tiesa, kun. N. Švogžlys tuo laiku jau nevadovavo skautams, buvo perkeltas iš Kaišiadorių į Kernavę), o parapijos klebonas ir vyskupijos kurija – ateitininkus. 1930 m. Švietimo ministerijai priėmus nutarimą, kad mokyklose gali veikti tik skautų organizacijos, ateitininkų veikla tapo sudėtingesnė, nes ji ir kitos organizacijos galėjo veikti tik už mokyklos ribų. Kaip tik tuo metu iš Kaišiadorių vidurinės mokyklos kapeliono pareigų buvo atleistas kun. P. Laskauskas, o Švietimo ministerija dėl kažkokių priežasčių nesutiko tvirtinti naujojo Kaišiadorių vyskupijos siūlomo kapeliono.

Iki šių dienų nebeišlikęs kard. V. Sladkevičiaus tėvų namas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Taigi, Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris Stanislovas Kiškis suorganizavo alternatyvią mokyklą­ prie bažnyčios. Tokiu būdu apie 20 ateitininkų, tarp jų – ir V. Sladkevičius, antros klasės vidurinės mokyklos moksleivis, metė valstybinę mokyklą ir pradėjo mokytis prie bažnyčios. Mokyti mokinių atvažiuodavo trys studentai ateitininkai iš Kauno ir mokė visų dalykų pagal programą. Juos policija susekė ir nubaudė – išsiuntė pagyventi į tėviškę (tada tokia bausmė buvo populiari, nes buvo tikimasi, kad tėvai „įkrės proto“). Tačiau kun. S. Kiškis rado naujus vyresniuosius atei­tininkus, kurie atvažinėjo mokyti kaišiadoriečių mokinių. Alternatyvios katalikiškos mokyklos mokinius policija pradėjo kviesti apklausai. Su mokiniais iš anksto būdavo aptariama, ką jie turėtų kalbėti ir ką nutylėti. Pagal maždaug nuo 1920 m. galio­jančią tvarką visiems susirinkimams reikėdavo gauti policijos leidimą, tačiau kanauninkas S. Kiškis to nepaisydavo ir policija jį vis nubausdavo 10 litų bauda. Kun. S. Kiškis ir to nepaisė, tad policininkai nežinojo, ką bedaryti. Tuomet valdininkai ėmėsi kraštutinės priemonės – sulaikė algų išmokėjimą Kaišiadorių vyskupijos kunigams. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupas gaudavo 1000 Lt (atskaičius mokesčius), o vikarai – beveik 100 Lt. Šie pinigai Kaišiadorių ­vyskupijai buvo labai svarbūs, nes jie buvo naudojami Kaišiadorių katedros ir Kaišiadorių vyskupijos kurijos statybai. Tokiu būdu kun. S. Kiškiui teko nusileisti…

Galima sakyti, kad dar paauglystėje laisvoje Lietuvoje V. Sladkevičiui teko patirti sunkumų dėl savo tikėjimo?
Aišku, tokių sunkumų, kokie buvo cariniais laikais, kai Rusijos valdžia protegavo pravoslavų tikybą ir varžė katalikus, nebuvo. Bet manau, kad konfrontacija tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios kaišiadorietiškame jo gyvenimo etape Vincentą Sladkevičių tarsi užgrūdino, paruošė būsimai kovai dėl savo ir tautiečių tikėjimo sovietiniais metais, išmokė konspiracijos, solidarumo. 1933 m. jis, vos trylikametis, perėjo mokytis į Jėzuitų gimnaziją Kaune, mokėsi labai gerais pažymiais, ten tokių procesų jau nebuvo. Kaune teko patirti kitokius sunkumus, kokius patiria gana neturtingas kaimo vaikas, patekęs tarp išlepintų miestiečių, nors ir to paties tikėjimo.

Kaip manote, kokie žmonės, kokie to laikotarpio įvykiai buvo svarbiausi būsimo Lie­tuvos kardinolo Vincento Slad­kevičiaus asmenybės formavimuisi?
Manau, šeimos aplinka ir ypač motina, kuri dažnai jį dar mažą vaiką vesdavosi į Žaslių bažnyčią ir nuo mažens išmokė religinių giesmių, kurias giedodavo kartu dirbdami, ravėdami lysves. Turbūt ir ankstyva tėvelio netektis. Ir žinoma, moks­lai Žasliuose, Kaišiadoryse, kur matė daug prieštaravimų, konfliktų, materialinių sunkumų. Juk būtent sunkesnės aplinkybės skatina aktyvesnę žmogaus poziciją ir veiklumą. Kai gyvenimas teka ramia vaga, ­šioms savybėms lavėti dirva ne tokia palanki. Pats kardinolas Vincentas Sladkevičius sakė labai vertinęs savo vaikystės patirtį, kai gyveno Guronyse ir siekė mokslų Kaišiadoryse, kai „stovėjo“ kaip ateitininkas. Tai, kad jis augo labai mažame kaimelyje, kur kaimynas gyvena prie kaimyno ir matė jų gyvenimą iš labai arti, labai gerai jį suprato, vėliau mokėsi Žaslių miestelyje, gana gyvybin­guose ir todėl prieštaravimų kupi­nuose Kaišiadoryse, leido gerai suprasti paprastus kaimo ir miesto žmones, jų gyvenimą, kas buvo labai svarbu jo tarnystės kelyje.

Būtų įdomu sužinoti ir apie vaikystėje, jaunystėje sutiktų kunigų įtaką būsimajam antrajam Lietuvos kardinolui.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė Guronyse, Rožinio slėpinių parkas

Manau, labai didelės įtakos jam turėjo Žaslių parapijos klebonas kan. Matas Cijūnaitis  (1886–1955 m., palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje), labai stiprus fiziškai, galėjęs rankomis pasagas lankstyti ir rėmęs Vincentą, kai šis pasirinko studijuo­ti Kauno kunigų seminarijoje. Ir Kaišiadorių ateitininkams vadovavęs kurijos kancleris Stanislovas Kiškis, žavėjęs savo muzikalumu ir atkaklumu, taip pat pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta.

Kaip manote, kokie svarbiausi kardinolo nuopelnai Lietuvai?
Manau, kad pastebimiausi Jo nuopelnai buvo Lietuvos Atgimimo laikotarpiu – 1988–1989 metais, kai tapęs kardinolu atkuriamoje Lietuvoje stiprino tikėjimą, toleranciją, atlaidumą. Noriu pastebėti kitą įdomų faktą – tuo metu iškilo ir kita labai reikšminga politinė figūra iš Kaišiadorių – Algirdas Brazauskas, kurio seneliai taip pat gyveno netoli Guronių kaimo. A. M. Brazauskas bendravo su V. Sladkevičiumi, gaudavo jam tuo laiku deficitinių vaistų. Manau, asmeninis šių labai ryškių, bet skirtingų žmonių ryšys ir bendravimas turėjo įtakos visuomenės santaikai, vykstant radikaliems politiniams pasikeitimams. Beje, Kaišiadoryse netgi kardinolo V. Sladkevičiaus ir prezidento A. Brazausko tėvų namai buvo netoli vienas kito, tad čia jie taip pat susitikdavo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų