Jėzuitų namuose Kaune gyvena kunigas ir poetas Jonas Katulis, kilęs iš Elektrėnų savivaldybės Budzylių kaimo (dabar Budiliai), bendravęs su antruoju Lietuvos kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kurį laikė ne tik dvasios vedliu, bet ir kraštiečiu – nuo jo gimtojo Budzylių kaimo iki kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškės Guronių – vos 18 kilometrų. J. Katulis yra išleidęs poezijos knygą „Būti ugnele“, kurioje yra ir eilėraštis, parašytas talkinant kardinolui V. Sladkevičiui.
Šįkart su Jėzuitų namuose gyvenančiu kraštiečiu kunigu J. Katuliu kalbėjomės apie jo gimtinę, kunigystę ir gyvenimo kelyje sutiktą visai Lietuvai labai reikšmingą asmenybę – kardinolą V. Sladkevičių.
Gal pradėkime nuo jūsų šeimos ir gimtojo Budzylių kaimo.
Mano tėvukas Bronius buvo kilęs iš Mustenių, į Budzylių kaimą atėjo pas dėdę kaip įsūnis. Dėdė neturėjo šeimos, tėtis dirbo pas jį, kai dėdė mirė, perėmė žemę. Mama iš to pat Budzylių kaimo, Domicelė Damutė Asanavičiūtė, 17 metų jaunesnė už tėvą. Mama buvo baigusi 4 klases, tėvukas irgi mokėjo skaityti. Tėvai labai daug dirbo, žemės teturėjo 4 ha, bet gyvenom nė kiek ne prasčiau už kitus. Mums, vaikams, tėvai vis sakydavo: „Reikia dirbti kiekvieną minutę, viskas, ką turime, iš darbo“. Laikė gyvulius, paršavedes, parduodavo mažus paršelius, laikė avelių, kurios atvesdavo po 3–4 ėriukus. O mus nuo mažų mokė dirbti, man buvo numatyta perimti ūkį.
O religingumas ėjo iš tėvų?
Mano abu tėvai kiekvieną sekmadienį ėjo į bažnyčią kaip dauguma kaimo žmonių. Mano vaikystės metais visose Budzylių kaimo gryčiose kabojo šventųjų paveikslai, kasmet vykdavo gegužinės pamaldos, eidavome melstis pas kaimynus Nenortus. Ten svetainėje įrengdavo altorėlį, kaimo merginos giedodavo giesmes po pamaldų. Mūsų namuose spalio mėnesį visa šeima kalbėdavo rožančių. Po vakarienės suklaupdavome su tėvais prie stalo ir poteriaudavome. Ir prie kryžiaus, eidami pro kapines sustodavome pasimelsti.
Per šv. Velykas pirmos mišios prasidėdavo prieš saulės tekėjimą. Visa šeima labai anksti eidavome į bažnyčią, grįžę namo, pasišeriam gyvulius, tada – už stalo, vėliau važiuodavome pas senelius. Per Kalėdas – irgi taip pat.
Kaip pradėjote patarnauti bažnyčioje ir vargoninkauti?
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje ilgai klebonavo labai geras, muzikalus kunigas Juozapas Būčys (1874–1946), jis ruošdavo berniukus, vyrus vargoninkauti. Pamatydavo, kas gabesnis, priimdavo mokytis. Po J. Būčio klebonavo Jonas Vaišnoras (1890–1963), jis tęsė tą tradiciją. Paruošė Igną Šimonį, kuris vėliau ilgai vargoninkavo Vilniuje, šv. Onos bažnyčioje, Česlovą Skaržinską iš Bagdanonių, kuris vėliau vargoninkavo Onuškyje. Tada ruošė mane. Semeliškėse buvo palikti ir kunigo, rašytojo Stanislovo Kiškio instrumentai. Nors tėvai buvo nutarę, kad aš dirbsiu „prie namų“, regis, mokantis penktoje klasėje klebonas J. Vaišnoras pasiūlė leisti mokytis mane fisharmonijos. Mama sutiko. Vasarą ganydavau, o žiemą mokiausi groti, atvažiuodavau į bažnyčią su dviračiu. Su J. Vaišnoro šeimininke labai susibičiuliavom. Kartą ji paprašė ateiti patarnauti per mišias…
Iš tokios religingos šeimos mokykloje nesijautėte balta varna?
Ne, nesijaučiau esantis kitoks. Spaudimo dėl to mokykloje nejaučiau. Be to, brolis Juozas buvo dvejais metais už mane vyresnis, jis anksčiau už mane pradėjo bažnyčioje patarnauti. Ateistinis auklėjimas mokykloje buvo tik paviršutinis, kone formalumas, dauguma mokytojų širdyje jo nepripažino. Tik Semeliškėse buvo karininkas, labai nusiteikęs prieš religiją. Jis mūsų labai nemėgo, sakydavo: „Katuliukus reikia nusiųst in baltas meškas“.
Semeliškėse baigiau penkias klases ir nutariau, kad nenoriu mokytis daugiau, galėsiu ir taip vargonininkauti. Netrukus sužinojau, kad Nemunaityje reikia vargonininko – nuvažiavau ten. Nemunaityje vargonininkavau ir tęsiau mokslą, matematikos mokiausi dar ir privačiai, iš ten išėjau į tarybinę armiją. Ir po armijos grįžau į Nemunaitį. Vakarinę-vidurinę mokyklą baigiau Alytuje, ten važinėjau mokytis ir laikyti egzaminų vargonininkaudamas Nemunaityje. Ten gyvenau pas labai gerus žmones, jie vaikų neturėjo, man buvo kaip šeima. Po tarnybos armijoje jau žinojau, kad noriu mokytis toliau, mano galvoje jau sukosi mintys tapti vienuoliu ir kunigu.
Turbūt jau atėjo laikas prisiminti Jūsų pažintį su antruoju Lietuvos kardinolu Vincentu Sladkevičiumi.
Pirmą kartą susitikome Pabiržėje 1974 m. vasarą, kur jis nutremtas tarnavo Nemunėlio Radviliškio, Pabiržės bažnyčiose. Man pradedant pašvęstąjį gyvenimą reikėjo prisistatyti vietos vyskupui, tokia yra tvarka. Vyskupas V. Sladkevičius laimino, gražiai atsiliepė apie jėzuitus. Vyko labai gražios ir jautrios pamaldos Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčioje. Pabiržėje kunigas gyveno mažame namelyje prie bažnyčios, jo šeimininkė labai džiaugėsi, kad jau gali išvirti šviežių bulvių vakarienei, kurias labai mėgo vyskupas.
1983-aisiais, klebonaudamas Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, dalyvavau vyskupo sugrįžtuvėse į Kaišiadorių katedrą. Būrelis kunigų jį sutikom su gėlėmis ir giesmėmis. Nuo to laiko tapo nebaugu užeiti į kuriją – jutau tėvišką nuotaiką. Kartą net paprašiau padėti parašyti eilėraštį pagal maldą „Tėve mūsų…“ Jame pirma, antra ir aštunta eilutės padiktuotos vyskupo. Tada paklausiau, kodėl vyskupas pats nekuria poezijos. Atsakė maždaug taip: „Nes tai labai įtraukia, reikalauja nemažai laiko ir dėmesio“.
Negaliu nepaminėti vyskupo Julijono Steponavičiaus pasakojimo apie antrąjį Lietuvos kardinolą. Kartą V. Sladkevičius atvažiavo pas jį ir pasakė maždaug taip: „Žinot, vyskupe Julijonai, sunkiai man sekasi vyskupijos administravimas – matyt, per tiek laiko atpratau, noriu pasitraukti iš šių pareigų. Ir be manęs jie gerai tvarkysis“. J. Steponavičius pasakojo atsakęs maždaug taip: „Gerai, ekscelencija Vincentai, pasitraukit. Tada Lietuvoje bus du vyskupai – vienas – ištremtas, kitas – dezertyravęs“. Ir to jam užteko. Ir vyskupams kartais reikia draugo žodžio, peties ar supurtymo.
Taip sulaukėm 1988 m., paskelbtų Motinos Marijos metais. Ir didžios dovanos Lietuvai ir Bažnyčiai – 1988 m. gegužės 29 d. Romos popiežius Jonas Paulius II Kaišiadorių vyskupijos apaštalinį administratorių vyskupą Vincentą Sladkevičių pakėlė Šventos Romos Bažnyčios kardinolu. Tai, kaip Jis pats kartojo, pagarba visai Lietuvai.
Jums teko tarnauti Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijoje, netoli tų vietų, kuriose ištremtas iš Kaišiadorių tarnavo ir vyskupas Vincentas Sladkevičius.
Ten žmonės pasakojo, kad vyskupas ir pats grojo vargonais, kūrė giesmes. Neliko nepastebėtas V. Sladkevičiaus tolerantiškumas kitaip tikinčiam, mąstančiam, apie tai liudijo nemažai žmonių. Vyskupas mylėjo žmones, nesvarbu – katalikas, reformatas ar dar kitos konfesijos. Ne viena reformatų šeima pasakojo labai sugyvenusi su vyskupu. Daugelio atmintyje jis išliko kaip neužmirštamo gerumo žmogus.
Prisiminkite vietas, kuriose Jums teko tarnauti.
1981-ųjų birželį buvau paskirtas Molėtų parapijos vikaru. Su klebonu labai puikiai sugyvenom, kaip šeima sėsdavom valgyti. Po metų paskyrė į Dubingius parapijos administratoriumi, ten dauguma parapijiečių buvo lenkai, vieną sekmadienį mišios lenkiškai, kitą – lietuviškai, pramokau lenkiškai kalbėti, tik sunkiai skaitydavau lenkų kalba. Dar po penkerių tapau Perlojos parapijos klebonu, netrukus – Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonu. Visur ten buvo labai geri žmonės. Dabartinis Pivašiūnų parapijos klebonas Vincas Baublys dažną sekmadienį ten nusiveža.
1991 m. vyskupas Juozas Preikšas paklausė, ar važiuočiau į Suvalkiją. Sutikau. Paskyrė Inturkės parapijos klebonu. Vėliau buvo Biržai, 1997 m. perkėlė į Kulautuvą. Ten ruošėmės daryti remontą, buvo surinkta 50 tūkst. litų. Spalio 1 d. paskambino, kad atvažiuos susitarti dėl krikštynų. Buvo tamsu, paskambino į duris, tik atidariau – ir puolė daužyti. Mama buvo netoliese, išgirdo, atbėgo, suriko: „Marija, gelbėk“ – kaip stebuklas, užpuolikai pradingo. Po to psichologiškai buvo labai sunku, baimės tiek įvarė, kad atrodė, vėl užpuls, o mama depresija susirgo…
2006 m. išvykau į Marijampolę, ten vienuolės globojo mamą. Paskutiniais metais ji labai mažai valgė, niekur neišeidavo, buvo įsitikinusi, kad jei išeis, negrįš, nužudys. Iš Marijampolės po motinos mirties vėl grįžau į Kauną. Kai žvilgteli atgal į savo gyvenimo metus, net nustembi: Molėtai, Dubingiai, Užuguostis, Perloja, Alytus, Inturkė, Biržai, Kulautuva, Paštuva, Kaunas, Marijampolė, tada vėl Kaunas. Vienuolika tarnystės vietų – ne žertas, ne juokai.
Suskaičiavote, kad teko tarnauti vienuolikoje parapijų. Kokia iš jų Jums brangiausia?
Atsakyti į šį klausimą kunigui tolygu motinai atsakyti į klausimą, kuris iš vaikų jai brangiausias. Kiekviena tarnystės vieta yra brangi. Kur bebuvau, visur buvo labai gerų žmonių: ar dekanas, ar šeimininkė, parapijiečiai. Kol motina buvo gyva, visur vykdavau su ja. Mamai geriausia buvo Biržuose – ji atskirai gyveno. Ir Kulautuvoje buvo nuostabu, tik tas užpuolimas viską sugadino. Savo parapijoje kunigui geriausia – vaikus krikštiji, mokai, teiki sakramentus. O kai nesi klebonas, jau ne taip. Dabar vienuolijoje aš jau tik pagalbininkas…
Kunigu dirbote beveik visuose šalies regionuose. Ar galėtumėte ką nors pasakyti apie žmonių charakterio skirtumus juose?
Kai aš esu užaugęs Dzūkijoj, man jos žmonės atrodo saviausi, nuoširdžiausi. Biržai yra šalies šiaurė, bet šilumos ten daug – mieste bene 7 religijos išsitenka, kunigus labai gerbia. Labai šviesus kraštas ir labai skanus alus. Apie suvalkiečius neteisingai sakoma, kad jie yra „skūpūs“. Jie ne „skūpūs“, o labai konkretūs ir „onoravi“ – jei duoti, tai ir pasirodyti. Ir labai žiūri tvarkos, labai darbštūs. Suvalkiečius kartais sunku suprasti – norėtųsi paprastumo, o jie – „su onoru“.
Kaip dabar bėga Jūsų dienos?
Svarbiausias mano dienų atskaitos taškas – šventos mišios. Kasdien ir šiokiadieniais. Ir stiprybės daugiausia teikia mišios – už save ir už sutiktuosius gyvenimo kelyje.
Ką dar kaip kunigas labai norėtumėte padaryti?
Kartais pasvajoju – kaip būtų gerai pervažiuoti visas parapijas, kuriose teko tarnauti ir pasakyti po brandų pamokslą. Vai kaip nelengva pasakyti tokį. Aš ilgai buvau nesubrendęs. Kaip sodo obuoliai – vieni bręsta greitai ir subręsta anksti, kiti – vėlai. Tik kai mano mama mirė, sužinojau, kas yra meilė, branda… O ta svajonė – reali, ji pildosi. Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios klebonas Antanas Gražulis, kuris ką tik naują bažnyčią pastatė, buvo pakvietęs į Kulautuvą. Ten laikiau šv. Mišias, prieš pamokslą pajutau – ne aš pasakysiu pamokslą, o tie žmonės man jau pasakė – savo gerumu, savo dėmesiu. Buvau ir šventinant naująją Kulautuvos bažnyčią.
Kokia dažniausia padėka, pagyrimas kunigui?
Man dažniausiai sakydavo „ačiū už gražias mišeles“. Už gražų pamokslą niekad nedėkojo. Dar esu girdėjęs, kad geriau giedu negu kalbu.
Kaip galėtume užbaigti mūsų pokalbį?
Šiais, kardinolui Vincentui Sladkevičiui skirtais metais, manau, vertėtų prisiminti eilėraštį, kuriam keletą eilučių (pirmą, antrą ir aštuntą) padiktavo kardinolas Vincentas Sladkevičius – „Sekant Viešpaties malda“. Norėčiau „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams, savo gimtinės žmonėms, parodyti ir savo eilėraštį, skirtą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, parašytą sužinojus, kad Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius pakeltas Šventosios Romos kardinolu. Beje, kai jį rašiau, į kardinolą kreipiausi Tu, vėliau pagalvojau, kad toks familiarus kreipinys netinka, geriau tinka Jūs. Taip ir pataisiau.
Dėkoju už pokalbį
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Asmeninio fotoalbumo nuotr.
Sekant Viešpaties malda
Geriausias Tėvas mums esi,
Dangus – mūs tėviškė šviesi,
O Dieve – šventas Tavo vardas!
Ateik, valdyk sava valia
Ir žemėje kaip danguje.
Mums duonos duok visų dienų
Ir savo Dvasios dovanų, –
Teneš palaimą mūsų darbas!
Atleisk skolas dėl mūs kaltės,
Kaip mes atleidžiam iš širdies.
Neduok paklyst klaidžiuos keliuos,
Nuo pikto gelbėk visados.
Amen
1985 m.
(Šio eilėraščio pirma, antra ir aštunta eilutės padiktuotos kardinolo, tada dar vyskupo Vincento Sladkevičiaus)
Geroji Jūsų artuma
Jo Eminensijai mūsų kardinolui
didžias Dievo dovanas
pagerbiant
Pradžiugom Jūsų artuma
Dangaus mums duota dovana –
Motinos metais, Motinos metais.
Taip sumaniai, kaip ir andai,
Ko tik mums reikia – pamatai,
Mylinčiu žvilgsniu, mylinčiu žvilgsniu.
Ir pakylėja, kaip tada,
Mamos padėtoji skara
Viešpaties rankos, Viešpaties rankos.
Arčiau prie dieviškos širdies,
Tegul pasaulis vis girdės
Lietuvos vardą, Lietuvos vardą.
Norim, kad tęstųs visada
Geroji Jūsų artuma –
Motinos metų, Motinos metų.
***
Jūs, mūsų vargo motinų
Akių šviesiausia ašara…
1988 m.
Nuostabus kunigas mano močiutė amžiną atilsi Veronika Buteikiene buvo jo mokytoja.