Kapinynai

Kapinynai

Strėvos vidurupio teritorijoje šiuo metu yra 7 plokštiniai kapinynai. Tiek kapinynais, tiek senkapiais yra vadinamos laidojimo vietos be kapų žymių žemės paviršiuje.

Kadangi šie laidojimo paminklai šiuo metu niekuo nesiskiria nuo žemės paviršiaus, tai jie yra vos pastebimi ir dėl to dažniausiai buvo aptikti visiškai atsitiktinai: ariant dirvą, kasant bulves ar pan. Tačiau praeityje šie kapai tikrai turėjo būti pažymėti. Labai tikėtina, kad virš kapo buvo supilamas mažas kauburėlis (kaip esama dabartiniuose kapuose), kuris galėjo būti apdedamas akmenimis arba kaip nors kitaip pažymimas.

Pereinant prie pačių kapinynų nagrinėjimo, galime drąsiai tvirtinti, kad šiuo metu itin daug dėmesio sulaukia Bajorų kapinynas, esantis Kietaviškių seniūnijoje. Tai kapinynas, kuris pasak Vykinto Vaitkevičiaus, savo unikalių radinių reikšme Lietuvos istorijai gali būti prilyginamas net garsiojo Trojos miesto lobiams[1].

Pats Bajorų kapinynas (Kietaviškių sen., pagal vienus radinius datuojamas VII–VI tūkst. m. pr. Kr., pagal kitus – V–VI a., pagal dar kitus – XIV a. pab – XV a. pr.) yra įsikūręs Briaunio ežero rytinėje pakrantėje. Pirminiais duomenimis kapinynas apima 947 kv.m, yra įsikūręs kalvelėje ant ežero salpos. Pati kalvelė yra tarp dviejų melioratorių ištiesintų bevardžių upelių.

1995 m. žvalgomosios ekspedicijos metu buvo iškastas 1 x 1 m dydžio šurfas. Atsidengė pilkšva žemė, kurioje buvo aptikta daug lipdytos, žiestos ir apžiestos keramikos, pelenų, medžio anglių ir perdegusių žmonių kaulų (taip pasitvirtino spėjimai apie šioje vietoje esantį kapinyną, juolab, kad į vakarus nuo šurfo vietos anksčiau žmonių buvo aptiktas geležinis įmovinis ietigalis nulūžusiu smaigaliu). Kasant giliau (18 cm gylyje) pasirodė 46 x 60 cm dydžio tamsesnė žemė, kurioje buvo rasta daug degintinių žmonių kaulų ir žalvarinių dirbinių: vielų, skambalėlių su x formos įpjovomis, geležinių plokštelių – apkalėlių. Tai laikyta degintiniu kapu su perdegusiomis įkapėmis. Nenorint suardyti kapinyno, tolesni jo tyrinėjimai buvo nutraukti. Iš viso žvalgomosios ekspedicijos metu buvo surinkta 111 žiestų ir lipdytų puodų šukių, 18 žalvarinių papuošalų fragmentų, žirgo aprangos dalys (4 skambalėliai su x formos įpjovomis ir akmenuku viduje, geležinis apkalėlis), geležinis įmovinis ietigalis, daug perdegusių kaulų, medžio anglių, pelenų ir skaldytų akmenų. Dauguma akmenų perdegę. Iš rastų radinių ir kapų įrangos buvo manoma, kad kapinyną galima datuoti XII–XIII a. Svarstyta, kad jį turbūt paliko viena jotvingių gentis[2].

Tam, kad prasidėtų detalesni Bajorų kapinyno tyrinėjimai reikėjo laukti net iki 2006 metų, kol praėjus 11 metų nuo žvalgomosios ekspedicijos čia pagaliau prasidėjo rimtesni tyrinėjimai. Laikotarpiu nuo 2006–2011 metų buvo ištirtas 215.2 kv. m plotas. Tyrinėjimams naudota ne tik paprasta rankų darbo jėga, bet ir metalo ieškiklis, vandens siurblys, stacionarios plovyklos su keičiamais įvairiaus tankio sietais.

Kapinynas ypač gausiai išsiskyrė savo keramikos radiniais, tarp kurių pavyko rasti: lipdytos ir žiestos, grublėtu paviršiumi keramikos. Keramikos sudėtis: sienelės ir smulkūs jų fragmentai, pakraštėliai, priedugnių ir dugnų fragmentai (iš jų 13 paženklinti dvigubo kryžiaus, primenančio svastiką, ženklu, be to, kai kurios svastikos šio tipo ženkle sukasi abiem kryptim. Kiti puodai buvo ženklinami dar vienu, kol kas nenustatytos rūšies reljefiniu ženklu). Galima teigti, kad visi iki šiol surasti lipdytos keramikos radiniai Bajorų kapinyno kalvoje ir šlaituose yra XIV a. pabaigos – XV a. pirmos pusės kapinyno radinių komplekso dalis.

Taip pat rasta labai daug (beje, daugelis daiktų yra paliesti ugnies, o taip pat – laužyti, sulankstyti, ilgą laiką veikti vandens) įvairių smulkių bronzos, stiklo, medienos (kurios pavyzdžiai buvo perduoti Geologijos ir geografijos instituto Radioizotopinių tyrimų laboratorijai), alavo, sidabro bei geležies dirbinių fragmentų, juostinių ir pintų apyrankių, sagų, piniginių apkalų (pusrutulio formos, stilizuoti šešialapiu), stiklo ir alavo karolių (kai kurie susilydę), kilpvinių, kirvių (tarp jų plačiaašmeniai, vienaašmeniai ir miniatiūrinis), keliasdešimt strėlių antgalių (kai kurių strėlių plunksnelė siaura, tikriausiai, skirtos šarvams pramušti, kitos rombo pjūvio plunksnelės), kalavijo buoželės dalis (kalavijas atitiktų Z tipą (pagal V. Kazakevičių), kuris buvo populiarus tarp lietuvių ir latvių genčių 950–1200 m. laikotarpiu. Pažymėtina, kad žvalgant kapinyno teritoriją buvo aptiktas ir neornamentuotas kalavijo makštų apkalas, artimas III tipui (pagal V. Kazakevičių), kuris paprastai datuojamas XI a.

Be šių radinių kapinyne randame: žvangučius (žvangučiai su I ir X įpjovomis), lokio nago amuleto laikiklį, bronzinius raktus (visi su ryškiomis liejimo siūlėmis), pincetą, apsaginių segių (tarp jų zoomorfinėmis, grybo formos galvutėmis, atriestais galais, apskritos skardinės ir lietos segės, o taip pat segės liežuvėlio fragmentai, skardinės apskritos segės fragmentai), vinučių, žiedų (pinti, tordiruoti, išplatintom priekinėm dalim ar sukapoti žiedo fragmentai), švininį traukiamojo tinklo pasvarą, skustuvų, adatų bei jų fragmentų, įtveriamųjų peilių (tarp jų – papuoštas ašmenimis ir kriaunomis bei jų smaigalių), uždaro tipo skiltuvų, sagtį, ietigalių (įmovinių ir įtveriamųjų), grandelę, grąžtelį, kniedes (viena su tarpine), raktus, verpstukus (dvigubo nupjauto kūgio, tarp jų vienas šiferinis), žirgo karčių įviją, kamanų apkalą, daug titnaginių radinių (datuojami mezolito – neolito laikotarpiu). Visi su didesne ar mažesne patina, labai apdilę, nemaža dalis – pabuvoję ugnyje. Taip pat neatmetama tikimybė, kad kai kurie iš šių radinių gali būti antrinio panaudojimo. Tarp titnaginių radinių rasta: skaldytinių, rėžtukų–grandukų, peilių, skobtas iš kaulo, ašmenėlių, gremžtukų, neaiškios paskirties dirbinių, skelčių, rėžtukų bei nuoskalų, akmeninio kirvelio su skyle kotui fragmentas, kuris būdingas vėlyvajam neolitui – bronzos amžiui bei kiti radiniai.

Intriguoja ugnies nepaliesti žalvarinio kryželio formos kabučiai (tokie kryželiai rasti trys), pagal analogiškus radinius griautiniuose kapuose Kriveikiškyje, Obeliuose ir kitur datuojamas XIV a. pb. – XV a. I puse. Jis akivaizdžiai disonuoja su Bajorų kapinyno archeologiniu kontekstu (mirusiųjų kūnų deginimas, gyvulių ir ginklų aukojimas ir kt.) bei dar kartą patvirtina, jog vėlyvosios senosios lietuvių religijos ir ankstyvosios krikščionybės santykių Lietuvoje būta kur kas sudėtingesnių, nei atrodo žvelgiant vien per materialinių atitinkamo laikotarpio radinių prizmę.

Be to, atskiro dėmesio nusipelno 6 sukapoto sidabrinio žiedo lankelio dalys, kurios iš esmės atitinka pirmųjų lietuviškų monetų svorį ir tarsi patvirtina, jog Bajorų kapinyno atveju turime kalbėti apie monetinį laikotarpį. Beje, kartu tai ir pirmasis atvejis Lietuvos archeologijoje, kai rasti tokie smulkūs sukapoto dirbinio fragmentai priklauso tam pačiam papuošalui. Nemažai ištyrinėta ir degintinių kapų, kuriuose surinkta 14,6 kg osteologinės medžiagos: degintinių žmonių ir gyvūnų (paukščių, žolėdžių ir kt.) kaulų. Tačiau kaulai, anot jų tyrinėtojų prof. R. Jankausko ir L. Kurilos, mažai informatyvūs: labai smulkūs ir apsitrynę, tarytum patyrę fizinį poveikį. Susidarė įspūdis, kad tai ne vienkartinis kaulų susmulkinimas prieš juos palaidojant, o galbūt ilgalaikio vandens svyravimo ar kito panašaus fizinio poveikio pasekmė. Kaip vėliau parodė detalesni tyrinėjimai – taip ir yra. Tačiau pasitaiko ir puikios būklės kaulų su išlikusiomis smulkiosiomis detalėmis, kurios duoda daug daugiau naudingos informacijos apie čia palaidotus žmones.

Ekspedicijų metu (nuo 2007 m.) sinchroniškai buvo pradėti palinologiniai (tirtos augalų žiedadulkes ir sporos), makrobotiniai, diatomėjų ir geocheminiai tyrinėjimai (tirta žemės medžiaginė sudėtis ir cheminių elementų bei izotopų pasiskirstymas tyrinėjimų vietoje), kurie vėliau turėtų suteikti papildomos, svarbios informacijos apie šį kapinyną.

Kitas į mūsų teritoriją įeinantis archeologinis paminklas – Vievininkų kapinynas, esantis Vievio sen., ir datuojamas XVI a. vid. – XVIII a., nors neatmetama tikimybė, kad čia buvo laidota ir vėliau. Bendras teritorijos plotas – 0,37 ha.

Kapinės įrengtos nedidelėje, apie 65 m ilgio ir 40 m pločio ties pagrindu, smėlio kalvelėje, kuri ilgą laiką buvo ariama, ypač kalvos vakariniame krašte. Kalvelės paviršiuje buvo aptikta daug žmonių kaulų. Naudojant metalo ieškiklį, rasti pavieniai radiniai: geležinė vinis, žalvarinis juostinis žiedas, žiesto puodo (taupyklės?) šukė, puošta horizontaliais grioveliais ir 16 įvairių monetų, kaldintų 1521–1665 m. Visgi, detalesni tyrinėjimai, kuriuos reikėtų atlikti, taip ir nebuvo atlikti, todėl šis kapinynas ateityje turėtų sulaukti didesnio archeologų dėmesio[4].

Bajorų kapinyno archeologinė ekspedicija taip pat žvalgė ir kai kuriuos Bajorų kaimo apylinkių objektus. Taip atsitiktinai buvo atrastas Vindžiulių kapinynas. Kapinyno kalva pailga, 16×12,5–13 m dydžio, vidutinio statumo, apie 2,2–2,5 m aukščio. Iš šiaurės pusės jos papėdė ir šlaito dalis nuarta. Viršuje centre yra apie 1×1 m dydžio sena apslinkusi duobė. Teritorijos plotas – 2925 m2.

Tai apylinkių gyventojams gerai žinomas senovės paminklas, vadinamas prancūzų kapais. Kalvą vieną ar kelis kartus kasinėjo kaimo jaunimas. Pasakojimuose minimi įvairūs geležiniai radiniai (diržo sagtis, šalmas, durtuvas) neišliko. Metalo ieškikliu prie duobės, velėnoje ir po ja rasti du įtveriamieji peiliai (abu sulenkti) ir apskritos lietos segės su ataugėlėmis fragmentas. Kalvos rytinėje papėdėje aptiktas plačiaašmenis kirvis stačiakampe pentimi – veikiausiai praeityje ariant suardyto kapo vietoje (kartu rasta kaulų trupinių). Kiek toliau į pietus nuo kalvos papėdės, velėnoje, aptikta apskritos skardinės segės dalis. Iškasus 10 šurfų taip pat buvo rasti ir keli degintiniai kapai su žmonių kaulų trupiniais. Tolesni tyrimai nutraukti. Pabrėžiama, kad šioje vietoje aptiktas degintinis kapas kelią ypatingą mokslinį susidomėjimą, nes rodo kapinyną priklausant pereinamajam XIV a. pabaigos – XV a. laikotarpiui. Kol kas lieka neaišku, koks gali būti ryšys tarp Vindžiulių ir už 1,2 km esančio Bajorų kapinyno. Tam ateityje reikėtų atlikti išsamesnius tyrinėjimus[5].

Kitas kapinynas mūsų tyrinėjamoje teritorijoje – Žuvyčių kapinynas. Tai 1 ha dydžio kalva, vietinių dar vadinama „Ąžuolyno kalnu“. Kapinynas yra Semeliškių sen., Žuvyčių kaimo pakraštyje, kairiajame Vuolastos upelio krante. Prie kapinyno yra ir Žuvyčių piliakalnis. Kapinynas datuojamas XVI–XVII a. Iki šio amžiaus ketvirto dešimtmečio čia buvo dirbami žemės laukai. Ardami žemę, vietiniai dažnai rasdavo įvairių žmonių kaulų, geležinių bei žalvarinių dirbinių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ant šios kalvos eigulys Beganskas pasistatė sodybą. Statydamas pastatus, jis taip pat rasdavęs daug kaulų.

1987 m. Trakų istorijos muziejus ištyrė 50 m2 plotą. Rasta 16 kapų: 5 moterų, 1 vyro ir 2 vaikų. Mirusieji laidoti 1,6–1,8×0,4–0,6 m dydžio apvalių galų duobėse, 0,5–1,0 m gylyje. Vaiko kape rasta karsto liekanų. Kapai eilių nesudaro. Mirusieji laidoti galvomis į pietvakarius, tik vienas į šiaurės vakarus. Visi mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis. Rankų padėtis įvairi, tačiau vyrauja šiek tiek sulenktos per alkūnes ir padėtos ant dubens. Įkapės negausios, rasti peiliai ir žiedai.

Peiliai rasti 6 (iš jų – 5 kapuose). Jie įvairaus dydžio, kai kurie iki 0,25 m ilgio, su įkotėmis. Kapuose jie gulėjo juosmens srityje, kairėje mirusiojo pusėje, kur jie buvo pritvirtinti prie diržo. Kai kur juosmens srityje rasta geležinių diržų sagčių, grandžių. odinio maišelio–piniginės liekanų. Maišelis siuvinėtas raginiais karoliukais, apatinė jo dalis puošta žalvarinėmis plonos skardos tūtelėmis, o viduje buvo du Jono Kazimiero šilingai. Iš papuošalų daugiausia rasta žiedų: 7 juostiniai ir 1 įvijinis. Kai kurie žiedai puošti augaliniu ornamentu, duobutėmis. Jie aptikti ant mirusiųjų rankų pirštų, kartais net po kelis.

Strėvos vidurupio teritorijoje taip pat turime ir 3 kapinynus, apie kuriuos praktiškai nėra jokių fiksuojamų duomenų. Jie minimi tik „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše“, todėl galime teigti, jog tai sunaikinti, kažkada buvę laidojimo paminklai. Tą patvirtina ir skurdi „Kultūros vertybių registro“ informacija bei šių paminklų statusas, kuris yra registrinis. Kitaip tariant, paminklai nėra valstybės saugomi, o tik įrašyti į registrą, kaip tokie buvę. Be to, šie laidojimo paminklai tiesiog įvardijami, kaip „senkapis“ arba „senkapis su griautiniais ir degintiniais kapais“. Jiems nėra suteikti vardai, todėl mes juos pavadinkime arčiausiai esamos gyvenvietės vardu ir juos įvardinkime Giedraitiškių bei Toleikių senkapiais bei Mitkiškių senkapiu su griautiniais ir degintiniais kapais[6].

Giedrius Kazlauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų