Seni žmonės kalba, kad dabartiniame keikūnų amžiuje žemėje triumfuoja Liuciferis, vis daugiau ant savo dvišakės į pragarą nusinešdamas silpnų žmonių velniui parduotų sielų. Velniui sielas parduoda savižudžiai, o dėl jų kentėti ir atsakomybę prisiimti tenka likusiesiems žemėje. Taip atsitiko ir Elektrėnų savivaldybėje, kai septyniolikmečio Zenono gyvybės neišgelbėjo visa grandinė valstybės tarnautojų, nors į jų rankas vaikiną žmonės perdavė po pirmojo bandymo nusižudyti.
Nutrūkusi grandinė
Lazdėnuose gyvenančiam Zenonui neliko laiko sulaukti pilnametystės, kuri būtų atėjusi rudenį. Vaikinas nemokėjo pritapti šiame pasaulyje, todėl gegužės 12 dieną, sekmadienį, nutarė iš jo pasitraukti. Kaip sakė jo mama Laima, viena auginanti ar jau užauginusi būrį vaikų, tarp jų ir neįgalią dukrą, vaikiną kažkas buvo sumušę, todėl jis nutaręs gyvenimą baigti ant traukinio bėgių. Bet žmonės nelaimėlį pamatė, jėga nukėlė nuo bėgių ir paskambino pagalbos telefonu 112. Į žmonių pagalbos šauksmą skubiai atsiliepė Trakų policijos komisariato pareigūnai, nes Elektrėnų policijos ekipažas buvo išvykęs į kitą įvykį. Be to, dėl skubios pagalbos reikalingumo, Trakų policijai į įvykio vietą atvykti buvo arčiau. Kaip sakė Elektrėnų policijos komisariato viršininkas Andžej Grudinskij, Trakų pareigūnai vaikiną pristatė į Elektrėnų policijos komisariatą. Čia pareigūnai apie įvykį pranešė Vaiko teisių apsaugos skyriui, paskambino vaikino mamai, kuri pažadėjo atvykti, iškvietė Greitąją medicinos pagalbą (GMP) ir skyrė pareigūną palydėti vaikiną į gydymo įstaigą. Iki šiol gerai dirbusių tarnybų grandis šioje vietoje nutrūko.
Netinkami sprendimai kainavo gyvybę
Savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Aldutė Jaseliūnė sako, kad nei jų tarnybos darbuotojų, nei tėvų parašo nereikia, jei rizikos grupei priskiriamas nepilnametis yra gydytojų rankose. Medikai turi priimti sprendimą, į kokią gydymo įstaigą ligonį pristatyti. Elektrėnų greitosios medicinos pagalbos medikė kažkodėl nutarė, kad vaikiną vežti reikia ne į Vilniaus psichiatrinę, o į Elektrėnų ligoninę, kur nėra Psichiatrijos skyriaus. Į ligoninę Zenoną lydėjo policijos pareigūnas. Tą vakarą budėjusi pediatrė Sigutė Balčiūnaitė ligonį priėmė Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Kaip sakė ligoninės direktorė Laimutė Matkevičienė, gydytoja apžiūrėjo ligonį, įvertino jo būklę, surašė siuntimą į Vilniaus respublikinę psichiatrijos ligoninę. Bet, kol siuntimas buvo rašomas, iš Priėmimo skyriaus kažkodėl pasišalino ir pareigūnas, ir ligonis. Po pusvalandžio policija gavo pranešimą apie jaunuolį, gyvenimą užbaigti nusprendusį ant medžio tarp autostrados ir Šviesos gatvės.
Įstatymai ir žmogiškieji faktoriai
Elektrėnų ligoninės personalas, pasak direktorės pavaduotojo Edmundo Niparavičiaus, įvykio metu ėjusio direktoriaus pareigas, šioje situacijoje vadovavosi ne tik įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis, bet ir atsakingai dirbo savo darbą. Jeigu ligonis „peržengia“ ligoninės slenkstį, gydytojai privalo įvertinti jo būklę ir po atliktų tyrimų „…išaiškėjus patologijai, kurios įstaiga negali teikti (ligoninė psichiatrijos paslaugų neteikia), budintis gydytojas GMP transportu nukreipia ligonį į atitinkamo profilio gydymo įstaigos priėmimo skyrių…“(Išrašas iš ligoninės vidaus darbo taisyklių). Pasak E. Niparavičiaus, kol gydytoja rašė siuntimą, iš priėmimo skyriaus pasišalino ir pacientas, ir jį saugojęs pareigūnas. Ligoninėje vedamame žurnale liko įrašai apie kiekvienos procedūros laiką. Žurnale įrašyta, kad po 4 minučių, kai ligonis buvo išleistas iš kabineto į laukiamąjį, medikai pastebėjo, kad koridoriuje paciento nebėra ir apie tai pranešė pareigūnams.
Elektrėnų policijos komisariato pareigūnas dirbo pagal Policijos veiklos įstatymą. Pristatė į sveikatos priežiūros įstaigą asmenį, apsvaigusį nuo alkoholio ir galėjusį padaryti žalos aplinkiniams ar sau… Pristatė, tai yra, apsaugojo GMP medikus nuo išgėrusio ir bandžiusio sau žalą padaryti jaunuolio, bet paliko jį išgėrusį viešoje vietoje – ligoninėje. E. Niparavičius sako nesuprantantis, kodėl pareigūnams pasirodė, kad GMP medikus jie turi saugoti nuo girto ir keliančio grėsmę sau ir aplinkiniams ligonio, o ligoninės medikų neturėjo saugoti. A. Grudinskij sako, kad pareigūnas neva paklausęs gydytojos, ar jis čia dar reikalingas ir gavęs atsakymą, kad gali būti laisvas.
Neįvertino problemos
„Jaunimo linijos” direktorius, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas Paulius Skruibis sako, kad toks atvejis, kaip atsitiko Elektrėnuose, nėra vienintelis. Taip atsitinka todėl, kad Lietuvoje nėra sukurtos sistemos darbui su savižudžių rizikos grupės žmonėmis. Pasak P. Skruibio, Sveikatos apsaugos ministerijai reikėtų sukurti specialią programą, pavyzdžiui, gydymo įstaigose įdarbinti kvalifikuotus psichologus. Jeigu tuo metu, kol gydytoja Elektrėnuose rašė siuntimą, su vaikinu būtų pakalbėjęs psichologas, tikriausiai, vaikinas būtų patikėjęs gyvenimo prasme. Deja… Net šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės rūpestis, kad valstybė iki šiol savižudybių prevencijai neskiria deramo dėmesio, nėra rimtas valstybės požiūris. Ir Elektrėnų savivaldybės atsakingose tarnybose dirbantys žmonės gegužės 12-osios dienos problemos deramai neįvertino.
Tarnybos nesusikalba
Deramai problemos, atrodo, nevertina ir Sveikatos apsaugos ministerija. Šios ministerijos Asmens sveikatos departamento specializuotos medicinos skyriaus vedėjas Arūnas Anužis sakė, kad GMP medikas pats turi nuspręsti, į kokią gydymo įstaigą pacientą vežti, rodė skaičius, kiek išleidžiama lėšų įvairiems medikų mokymams, žadėjo daryti tarnybinį patikrinimą, ieškoti kaltų, kas šioje tarnybų grandinėje netinkamai dirbo, kad vaikinas, patekęs pas medikus ir policininkus, nebuvo išgelbėtas, kaltino Elektrėnų savivaldybės administraciją, kad neužtikrino kokybiškos rizikos grupės nepilnamečio sveikatos priežiūros.
Apie tai, ar Administracinė komisija tirs šį įvykį, savivaldybės administracijos direktoriaus Arvydo Vyšniausko nepakalbinome – jis išvykęs į komandiruotę, į Stambulą. Savivaldybės asmens sveikatos priežiūros centro direktorius, kuriam priklauso ir Elektrėnų greitosios medicinos pagalbos tarnyba, Kristijonas Kameneckas atsakė, kad medikė pacientą vežė į Elektrėnų, o ne į psichiatrinę ligoninę todėl, kad pareigūnai informavę, jog vaikinas yra girtas, be to, jis reikalavęs mamos. Tarpusavyje nesusikalbėjo ir ligoninės bei policijos komisariato vadovai, nors yra pasirašę bendradarbiavimo raštą dėl viešosios tvarkos pažeidimų. Tame rašte A. Grudinskij yra pasirašęs po žodžiais, kad pareigūnai „…yra instruktuoti apie girtų asmenų <> pašalinimą iš VšĮ Elektrėnų ligoninės patalpų ir teritorijų, kad nebūtų trukdoma ligoninės personalui atlikti savo pareigas ir nebūtų sudarytas pavojus ligoninės pacientams…”. Elektrėnų ligoninės direktorė L. Matkevičienė sako, kad patrulis, neva neperspėjęs medikų, paliko laukiamajame vieną ligonį, nors to negalėjo padaryti. „Apie paciento Z. G. pasišalinimą iš Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus informuotas Elektrėnų policijos komisariatas. Sulaikyti paciento Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje kitų galimybių neturėjome“,- atsakyme redakcijai rašo L. Matkevičienė. A. Grudinskij redakcijai sakė, kad gydytoja neva leido pareigūnui palikti ligonį ir neperspėjo pareigūno, kad jį reikės lydėti į psichiatrinę ligoninę. Dabar jau amžinąjį atilsį Zenonas, pasinaudojęs tarnybų nesusikalbėjimu, anksčiau nei į ligoninę atvyko mama, įvykdė savo apsisprendimą.
Seimo narė, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė pripažįsta, kad šalyje yra problema tarnybų schemose ne tik bendradarbiavime tarp pareigūnų ir medicinos darbuotojų, bet kai net medicinos įstaigos yra pavaldžios skirtingoms tarnyboms. Ji pažadėjo ieškoti spragų įstatymuose ir juos taisyti, kad panašūs atvejai nepasikartotų.
Kaip turėjo būti
Vis dėlto, kaip elgtis kiekvienu atveju, kai ligonis gali pakenkti savo ar kito sveikatai, Vyriausybė yra išleidusi visą šūsnį dokumentų, tik ne kiekvienas tarnautojas ar pareigūnas juos žino ir jais vadovaujasi. Pavyzdžiui, 2010 metų vasario mėnesį sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas išleido įsakymą „Dėl pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo patvirtinimo“, o tame apraše rašoma, kad „….Greitosios medicinos pagalbos specialistai, įtarę arba nustatę sveikatos sutrikimą ar būklę, kuri yra įtraukta į šio aprašo I priedą, turi vežti pacientą į artimiausią atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią reikalingas stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas…“. Tame pirmame priede nurodoma, kad psichiatrijos paslaugas teikia tik Universiteto ligoninė/klinika. Be to, 2010 metais Lietuvos Prezidentė pasirašė ir pakeistą „Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą“, kurio III skyriuje 14 straipsnis reglamentuoja, „…Pacientui nuo 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats…“. Pagal abu šiuos dokumentus, GMP medikas neprivalėjo pranešti mamai, bet privalėjo vaikiną vežti ten, kur jam būtų suteikta psichiatrinė pagalba. Elektrėnų greitosios medicinos pagalbos medikė, matyt, nežinojo įstatymų, todėl vaikiną atvežė į Elektrėnų ligoninę.
Keičiasi laikai ir požiūriai
Maždaug prieš pusę amžiaus visuomenės požiūris į savižudžius buvo labai neigiamas: jų ne tik kunigai nelaidodavo, bet ir kapinės savižudžiams atskiros buvo – už zomato – mūro arba akmenų bažnyčios ar kapinių tvoros. Pakaruokliais gąsdindavo vaikus, nukirsdavo tą medį, ant kurio nelaimė atsitiko… Savižudybė ypač smerkiama buvo viduramžiais, ji buvo prilyginama žmogžudystei. Amerikoje gyvenantis filosofas ir fotografas Mindaugas Gabrėnas straipsnyje „Savižudybė per laiko prizmę“ rašo, kad viduramžių įstatymai smarkiai persekiojo savižudžius. Tyrinėtojai aptinka įstatymų, kuriuose net buvo draudžiama laidoti savižudžius. Pagal normandiškuosius įstatymus, savižudžiai turėjo būti pakabinami už kojos, o jų turtas – konfiskuojamas, kitas įstatymas reglamentavo savižudžio viešą vilkimą į aikštę ir pakabinimą. Ciūricho apylinkėse vyravęs paprotys – savižudžio kūną išvilkti pro angą, iškirstą žemiau durų. Išneštas pro duris nesava mirtimi miręs žmogus galėjo prišaukti nelaimę namams, todėl buvo velkamas žemiau durų. Dabar požiūris pasikeitė. Ir kapinėse vietos visiems užtenka, ir kunigai į kapines savižudžius lydi, kai kas net mėgina savižudybę idealizuoti… Ir nedažnas paskaito Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų pateikiamus faktus apie tai, kad jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi, kad atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę. Bet kiekvienoje tarnyboje dirbantys žmonės negali atsikratyti tų žmogiškųjų faktorių – neatsakingumo, nerūpestingumo, abejingumo, dėl ko atsitinka nepataisoma klaida, nusėdanti ant jų sąžinės.
Įvykį pakomentuoti paprašiau gydytojos ir tarybos narės Laimutės Ablingienės.
Šį mėnesį netekome jauno žmogaus Zenono, kuris pats pasirinko savo likimo kelią. Užjaučiu mamą, artimuosius, draugus, bendramokslius, kaimynus ir visus Lietuvos piliečius, nes visi mes netekome dar vieno jauno žmogaus, mūsų valstybės piliečio, mūsų ateities. Pastaruoju laikotarpiu daug kalbama apie pastangas užkirsti kelią savižudybėms. Tai padaryti būtų galima tik darniai dirbant medicinos, visuomeninių organizacijų, psichologinių tarnybų žmonėms, artimiesiems ir savalaikiai suteikiant pagalbą. Tačiau šiandien dar nėra vieningo algoritmo, kad į kiekvieną klausimą ir tolimesnį veiksmą būtų vienas atsakymas ir sutrumpėtų pagalbos kelias.
Taip atsitiko ir mūsų septyniolikmečiui Zenonui. Greitoji medicinos pagalba galėjo nuvežti ligonį tiesiai į Vilniaus psichiatrinę ligoninę arba atvežti į Elektrėnų ligoninės priėmimo skyrių, kur pacientą apžiūrėtų gydytojas ir išrašytų siuntimą stacionariam gydymui. Abu keliai įstatymiškai yra teisingi, tačiau kiekvienas galėjo turėti skirtingą rezultatą.
Ligoninės priėmimo skyriuje ligonis buvo apžiūrėtas, nuspręsta siųsti gydymui į Vilnių. Gydytoja susikaupusi rašė siuntimą, bet per tą laiką pareigūnas paliko ligonį, kuriam labai buvo reikalinga pagalba. Pareigūnas buvo reikalingas ir medikams, bet jo pačiu reikalingiausiu metu kažkodėl nebuvo. Per tą trumpą laiko tarpsnį Zenonas ir įvykdė savo sprendimą.
Vis dėlto, šiandien aš negaliu teisti nei medikų, nei pareigūnų. Zenonas iš gyvenimo pasitraukė ne dėl jų darbo. Zenonas gyvenimo džiaugsmą pajusti galėjo gal per kažkokias prevencines programas, per bendravimą su jam autoritetingais žmonėmis.
Man pažįstamas tas jausmas, kai sprendimą pasitraukti iš gyvenimo ilgai svarstai ir pasirenki, kaip gelbėjimosi ratą, kaip atsarginį variantą. Vienatvės jausmas, kai esi niekam nereikalingas, kai, atrodo, nebėra jokios gyvenimo prasmės, gimdo mintis apie savižudybę. Bet kai žmogus galvoja apie savižudybę, nereiškia, kad jis nenori gyventi. Tiesiog trūksta artimųjų pastabumo, kad pastebėtų nerimą, išklausytų, suprastų, patartų, padėtų ieškoti išeities. Todėl raginu kiekvieną, sužinojusį apie šią ar panašią tragediją, būti atidesniems, mokėti išklausyti, pasakyti daug gerų žodžių, patarti, pakalbėti apie gerus pavyzdžius.
Įvairių šalių istorijose įvairiai bandyta kovoti prieš savižudybes. Bet kiekvienas laikotarpis diktuoja ir savo sąlygas ieškoti naujų sprendimų. Šiuo laikotarpiu, manau, svarbiausia pastebėti, kurių žmonių šeimose kartų kaitoje vyko savižudybės, ir tuos žmones vertinti, kaip rizikos grupei priklausančius žmones. Ir nors išleisime daugybę įvairiausių įstatymų, nors nepriekaištingai dirbs visos įstaigos ir organizacijos, tai negalės pakeisti žmonių psichologijos ir paveldimumo. Svarbiausias faktorius kovai su savižudybe gali būti tik nuoširdus bendravimas tarp žmonių, jausmai, meilė, ištikimybė, darbai.