Kakliniškių kaimas

Kakliniškių  kaimas

Kakliniškių ir Žebertonių žemės priklausė Abromiškių ir Gabriliavos dvarams, žmonės irgi dirbo dvaruose. Kakliniškių kaimas įdomus tuo, kad stovėjo tarp dviejų dvarų – Abromiškių ir Gabriliavos -, viena jo pusė priklausė Abromiškių dvaro Raistinės palivarkui, kita jo pusė priklausė jau Gabriliavos dvarui, pagal tai kaimiečiai turėjo net dvi pravardes – Derešiukai ir Gabriukai. Aplink šią vietą iš visų pusių buvo grioviai, upeliai, šaltiniai, laukuose buvo galima iškasti labai senų sukritusių medžių, dirbamuose laukuose pasitaikydavo daug senų didžiulių medžių kelmų, manoma, kad tai didžiulių miškų, kadaise plytėjusių šiose teritorijose, liekanos.
Apie kaimą prisiminimus pasakoja buvę jo gyventojai.

Pasakoja Boleslovas Malašauskas
Kiek menu, Kakliniškių kaimas buvo didelis, jame gyveno Malašauskas Boleslovas, Kumeliauskas Martynas, Šimonis Martynas, Šimonis Mykolas, Šimonis Stasys, Šimonis Vladas, Vėželis Pranas, Vėželis Martynas, Vėželis Zigmas, Vėželis Andrius, Leščinskas Juozas, Jakelis Juozas, Janavičius Benediktas, Janavičius Pranas, Janavičius Martynas, Česonis Vladas, Malevičius Vladas, Olubas Bernasius, Olubas Zigmas, Olubienė Ona, Mickus Zigmas, Janulevičius Zigmas, Giraitis Olesius.
Trobos visos buvo medinės. Per karą sudegė Šimonio sodyba, prie Malašausko stovėjo rusų tankai, tai vokiečių lėktuvai labai juos bombordavo. Vieną tanką pašovė, paskui jis ilgai stovėjo, jame gulėjo daug sprogmenų, vaikai lėkdavo ir sprogdindavo. Keletas vaikų yra žuvę. Tenai buvo praėjusi fronto linija, o paaugliai labai smalsūs, lindo visur, nemokėjo apsieiti su sprogmenimis, užtat žūdavo.
Apie diedukus, gyvenusius Kakliniškių kaime, pasakoja Talpūnuose gyvenusi Jadvyga Kumeliauskaitė Krilavičienė
Kaimas buva gatvinis. Vidurij ėja gatvi, iš abiejų pusių stovėja namai, kiemus skyri tvoros, laukai išdalyti rėžiais. Aplink buva daug šaltiniuotų raistų, kap šienu pjauna, tai reikėja grėbt’ iki kelių vandenij. Kaimas priklausi dviem dvaram. Ėja dyrbt’ ir Gabriliavos dvaran, ale kita kaima pusi ėja kitan (Naruševičiaus?) dvaran. Kap ėja an sklypų, tai isiskyrsti.
Mana tėvai šnekėja ir lenkiškai, ir lietuviškai, ale potieriava lenkiškai. Diedukai Kakliniškėse šnekėja lietuviškai. Menu, baba buva labai graži. Man atrodi jauna, nešioja ilgus naminius andarokus, nažutkėlas, bažnyčion turėja gražius austinius, kelis, ne vienu, apačioj nešioja baltus su aptais.
Senoj pirkioj menu, palei duris priemenėj buva toks mažiukas langelis, vidurij an durų buva pritaisytas skląstis, tai uždarai duris, jei kur aini, ranka per langeli užkiši tų skląsti, užstumi ir viskas. Niekas ty neja, neatidarinėja, jei nieka namie nier, tai ir neina. Va kokia buva spyna, Priemenėj palei duris stovieja girnos. Viską malėm ir sau ir gyvuliukam, daug maldavam. Paskui jau pradieja malūnan važiniet’, pikliavot’, valcavot’, nu jau pyragam, o ankčiau tai vis gyrnom ir gyrnom. Ir rugius ir kviečius, viską.
Buva šulinys su zriubu. Labai geras ty vanduo, net su ranka vandeni gałėjai pasemt’. Netoli buva šaltinis, virė ir virė vasaru, žiemu. Buva labai gera sodželka. Su medinėm grindim, su medinėm sienom, lieptas didelis, aja velėt’ an jo.
Apie gyvenseną pasakoja Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė
Menu dar kai aja an sklypų, mes tai pasistatėm toj pačioj vietoj. Palei keliu buva senas namas, jame dar buva asla, paskui perstatė an dviejų galų, šonu in keliu.
Sena vyra tėva troba stovieja palei keliu išilgai an laukų, buva nedideli langeliai, viengubu stiklu. Žiemu, kai šalta, tai iš lauka pusės prikabina didelius viedrus pilnus spalių, primuša prie langa iš išorės, uždengia langelių apačiu. Jo tata pyni iš šiaudų matnes, jom uždenginieja langus iš lauka pusės. Jas pyni iš šiaudų su šniūrais, persuka, nu kaip kilimuku tokį ir uždengia langeli. Vistiek langai užšaldava. Pas juos viskas dar buva po vienu stogu – ir pirkia, ir priemenė, ir tvartas. Paskui jau mes perstatėm namus patys.
Manį mama mokėja puošt’, ji buva siuvėja, tai prisiūna iš senų, kandžių sukapotų vilnonių suknelių, ale mokėja taip gražiai sudėliot’’, kad buvau labai mandra panešė. Pasiūdava visokių koriukų, kampeliais, raukinukais, mokėja pilnu kliošu pasiūt’, tai kai išeini šokt’, kai pasisuki, dabar nepažintumėt’ kokia buvau mandra. Mama buva kilus nuo Vievia iš Matukiškių, šnekėja dar lenkiškai, paskui išmoka ir lietuviškai. Moku dar vienu jos maldeli:,,Ja, Renia, kladumsia do lužku jak do grobu, otdaja duša dlia pana bogu.”*
*Aš, Renia, guluosi lovon kaip karstan, atiduodu sielą ponui dievui.
Žebertonių kaimas
Apie gyvenimą Žebertonių kaime ir savo pusbrolį kunigą Česlovą Krivaitį pasakoja Jadvyga Kazakevičiūtė Medzikauskienė
Mano diedukas Mykolas Kazakevičius buvo Pliaterio kūčeris. Jie gyveno Žebertonių palivarke. Mano tėvas ir jo sesuo tenai išaugo. Karų metu Pliaterienė su šeima buvo pasitraukus į Rusiją, kartu su savimi ji buvo išvežus ir dieduko šeimyną, mano tėvas buvo dar vaikas, bet keliavo kartu su grafais.
Kai grįžo iš Rusijos, diedukas nusipirko 14 hektarų žemės, gerai gyveno. Paskui, kai jau mano tėvas Vaclovas vedė motiną Joaną, šeimoje mes augom su seseria dviese, mūs tėvai irgi gerai gyveno. Turėjome du tarnus, buvo daug gyvulių, buvo merga ir bernas ūkio darbams, mums, mergaitėms neteko piemenauti, gyvuliams ganyti samdė piemenuką. Žebertonyse kalbėjo lenkiškai, bendravo su dvariokais.
Troba buvo medinė, dviejų galų, abu gyvenami. Vidurij buvo didelė priemenė, joje buvo ir dvi kamaros. Viename gale stovėjo didelė duonkepė krosnis, buvo kasdienis gyvenamas galas, kitame gale buvo du miegamieji ir didelė svetainė. Baldai neblogi. Mano tėvukas buvo labai darbštus ir augino daug gyvulių, mėsą pats su vežimu, su arkliu vežiojo į Vilnių, pardavinėjo turguj. Ir nupirkdavo gražių dalykų. Prisimenu, kad jis labai mylėjo gražius indus, jų turėjo daug. Kaime seniau žiemą kalėdojo kunigas, tai pas mus visada duodavo pietus, visada užvažinėjo. Tada mama išdėdavo gražiausius savo indus ir ruošdavo labai skanius pietus.
Tėvas turėjo pjaunamąją, kuliamąją, maniežą. Tėvas visus darbus darė ir kaimui, jį samdė, mokėjo, jis ėjo kaimynams pjauti su savo mašinomis. Tėvas turėjo didelį sodą, buvo daug obuolių, visko. Irgi vežiojo, pardavinėjo. Kaip tėvai išsisuko iš vežimų ir nebuvo išvežti Sibiran? Ogi pirkosi. Daug kas taip darė. Vežė mėsą kur reikėjo, gal pinigus, kad niekas mūsų nelietė.
Kunigas Česlovas Krivaitis
Jis – mano pusbrolis. O buvo taip. Diedukas turėjo du vaikus – sūnų ir dukterį. Sūnus – mano tėvas.Tėvo sesuo, mano teta ištekėjo už kažkokio Krifkos, jie turėjo du vaikus – Česlovą ir mergaitę, kuri maža mirė. Paskui jinai išsiskyrė su Krifka, jis išvažiavo Kaunan ir daugiau niekada mes jo nematėm, jie visai nebendravo. Tada jinai paliko sūnų Česlovą pas diedukus ir išėjo tarnauti Gabriliavos dvaran. Ta mano teta buvo labai principinga, su charakteriu, ugnis buvo. Būdavo, pagalvok, ką jai sakysi, gali užsišokt’. Kadangi mūsų šeima irgi gyveno pas dieduką, tai mes su Česlovu augome kartu. Jis buvo vyresnis, tačiau mes labai išdykaudavome, žaisdavome su juo. Diedukai buvo jau seni, tai mano tėvas jį ir mokino, maitino, rūpinosi juo.
Baigęs mokyklą Česlovas mokėsi kokiuose tai mokytojų kursuose, baigęs juos pradėjo dirbti kažkur prie Žiežmarių, mokykloje, tačiau 2 savaites padirbęs pėsčias parėjo namo ir pasakė mano tėvui:,,Dėde, aš nemokytojausiu, einu į kunigų seminariją“. Jį nuo mažumės traukė kunigystė. Prisimenu, dar nedidelės buvom, tai jis vis žaisdavo kunigą. Mūs vienas namo galas kaip tai buvo neįrengtas ir tenai kaip svirne stovėjo javų maišai, tai jis vis užlipa ant tų maišų ir sako mums pamokslus. Mes turėdavome jo klausyti.
Taip jis išėjo mokytis į Kauno kunigų seminariją, mokslas buvo nemokamas, tačiau tėvas jį išlaikydavo, veždavo su arkliais vežimu į Kauną jam maistą, pirko rūbus.
Baigęs mokslus dirbo Žiežmariuose, paskui Žilinuose, Vilniuje, Šv. Mykalojaus bažnyčioje, vėliau tapo Kurijos kancleriu, Vilniaus arkivyskupu, tvarkė visus reikalus. Prie Neries upės šalia Dūkštų miestelio buvo pastatęs didelę vilą su daug gražių pastatų ir kriokliu ant upelio. Gražiai sutvarkė aplinką. Tenai atvažinėjo daug aukštų dvasininkų.
Prisimenu ir Žilinuosna dar buvom nuvažiavę. Tuo metu Dzūkijoje buvo daug uogų, ant stalo stovėjo indelis mėlynių, tai taip su juo išdykavom, kad mano sesutė paėmė saują mėlynių, sutrynė ir ištepė jam visą veidą. Paskui jam jau reikia eiti į mišias, o tos mėlynės nuo veido niekaip neišsiplauna, kiek jis tenai vargo, ko nedarė… Vėliau jis jau surimtėjo. Bet buvo keistai – ar šliūbą imti, ar krikštynos, ar laidotuvės, tai mes norėdavome, kad jis pats mums patarnautų, o jis visada prašydavo savo pažįstamų kunigų, kurie mums patarnaudavo, jis pats niekad. Nežinau, kodėl, gal jam nebuvo galima…
Nuvažiuodavome su jo motina, būdavome bažnyčioje. Menu, jis labai gražiai sakydavo pamokslus. Žmonės ir verkė, ir kvatojosi. Paskui po Mišių mes pas jį paviešėdavome, mėgome pabendrauti, paplepėti. Pas mus atvažinėjo labai retai, mažai. Paskui visai nutolome. Jis užėmė aukštas pareigas…
Savo motinai jis buvo pastatęs namą Žebertonyse, ji liko vieniša, neištekėjo, paskui an kapinių Sabališkėse, kur mūsų visa giminė laidojosi, mes kartu visai giminei pastatėme didelį gražų akmenį. Jis stove už Pliaterių koplyčios.
Paskui dirbo Kernavėje, jie tenai viską gražiai sutvarkė, bet senatvėj, kai jis jau nepaėjo, net invalido vežimėlio neturėjo. Nuvažiavom apsilankyt’, tai guli prastoj lovoj ir žiūri į lubas, o lauke jo taip gražiai viskas sutvarkyta, prūdas, gėlynai, o jis net šito nemato, net vežimėlio neturi. O paminklus statė. Jį prižiūrėjo vienuolės. Palaidotas Kernavėje, prie bažnyčios.

Medžiagą spausdinimui  parengė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų