Kaip senoliai vestuves atšokdavo

Kaip senoliai vestuves atšokdavo

Vestuvių tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje vestuvės buvo vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo virsmų, greta gimimo ir mirties.

Apie senuosius papročius dzūkų krašte dar prisimena Zofija Bujūtė Pinelienė, gimusi  1925 metais, gyvenanti Peliūnų kaime:

„Seniau Dzūkijoj buva tokios mados. Kai pas mergą atvažiuoja pirmi piršliai, tai an butelia degtinės deda baltą skepetaitę ar šilkinę nosinaitę ir rūtų vainikėlį, o piršliui už tai mergina turi padovanot’ lininį rankšluostį.
Prieš veseliją šeiminykas, dažniausiai tėvas vaikšta po gimines, kaimynus, kviesdamas visus veselijon: „Prašau veselijon an paldienika vakara, an duonos bakana, veršis garbėtas, per metus penėtas, prie pečiaus pririštas, peilis šiknon inkištas, kas prieis,- atsipjaus ir jo mėsos paragaus.”
Seniau Dzūkijoj vestuvės vyka antradienį, buva sakoma: „Paldienykas – suvednykas, utarnykas – šliūbaunykas”. Paldienike vyka devyni vakarai. Į jį rinkasi tik kviestiniai svečiai, daugiausiai jaunimas. Iš vakara suvažiuoja ir giminės. Pomergės, vadinamos drūčkos ir pabroliai visi susirenka, sėda už stala, muzikantai groja, tada tėvas pašokdina dukrą, gali ir krikšta tėvas, jaunoji pabučiuoja tėvui ranką, padėkavoja, tada tėvas pasaka: „Dabar visi šoka”. Tada visi šoka, baliavoja. Dvyliktą valandą atvažiuoja jaunikis, jį slaptai pasitinka tėvai, šeria jo žirgą avižom iš sterblės, kad vaikai būt gražūs. Paskui tėvai insiveda jaunikį, jis sėdasi už kita stala su pabroliais. Per visą nakt’ nebaliavoja, tik pažiūri, pabūna kiek ir vėl’ išvažiuoja namo. Visi irgi nuveina pailsėt’.
Iš ryto jaunikis atveža rūtų vainikėlį an baltos šilkinės skarytės. Tada išlydėti jaunosios renkasi visas kaimas ir labai daug dainuoja dainų. Jaunąją pravirkdina, bet ir visus apdainuoja – svočias, pamerges, pabrolius. Visi turi isipirkt’, ba jei nieka neduoda, tai turi ir pajuokiančių dainų, ima lojint’. Kai ruošia vežimą jaunajai važiuot’, tai kiek  randa šluotų, tai visas sukaišioja vežiman ar rogėsna, nelygu laikui tam, kad visos kaima mergos ištekėt. Atsisveikina dainom. Prieš šliūban važiuojant’ atvažiuoja ir „čigonai” iš berna pusės, visaip juokingai apsitaisį,  vaikšta mandri su čebatais, su bizūnais per čebatus tik šmaukšt’, šmaukšt’, čigonkos buria, šnekina, jos vaikus nešioja, ale tik dairykis, jiej viską vagia ir krauna vežiman jaunajai. Padėta vežiman daikta jau negalima grąžinti, tai namiškiai visaip stengiasi kuo greičiau išnešti pasogu, sukrauti skrynias, kad mažiau pavogtų visokių daiktų. Jaunajai duoda pasiimti abrozdą iš namų kokia ji tik nori, kad į naujus namus inteit su šventu daiktu rankose. Važiuojant šliūban, svečiai kviečiami palydom, būna, kad net supyksta, jei palydom nekviečia. Jauniesiems išvažiavus, svečiai pas tėvus dar baliavoja visą dieną ir kitą dieną važiuoja „čigonais” jaunikio pusėn vogti jaunosios.
Po šliūbo pas mergu, jos pusėn jau negrįžta, iš bažnyčios tiesiai berna pusėn važiuoja. Čia randa užsėstą stalą netikros vestuvės, kuri turi jau ir lopšį pasikabinus, čia ilgai deramasi, čia labai juokingos moterų raudos:,,Parvežė martelį, kap Belgeisų kumelį, suės visų duonelį, nepaliks nei kampelia, kur aš jau pasidėsiu, kap neištekėsiu? – Ot ir ištekėjau ir dviese gulėjau. Tavi, martela, ves kamaron, duos tau, martela, duos tau rūron” tuo tarpu apsimestinis jau jaunikis visaip stengiasi nuraminti raudančią jaunąją, ale pamergės vistiek tol rauda, kol tikrasis piršlys, svočia  neišsiperka. Kai išsiperka stalą, tada baliavoja, vainiką nuima jau berna pusėj. Vidurnakty svočia kloja jaunųjų lovą  marčios  atsivežtais patalais. Moterys dainuoja: „Lažkų klojau, linksma buvau, kai paklojau, dar linksmesnė, tik nuliūdau eidama, su berneliu guldama.” Visa veselija eina žiūrėt’, kaip kloja lovą, paskui palieka jaunuosius vienus ir eina baliavot’ toliau.
Ryte jaunamartė turi visus apdovanot’. Dovanoja ne žmogui, kaip dabar, ale an daiktų. Pirmiausiai kas nor iš vyra seserų šluoja pirkių, tai turi dėt’ an šluotos, paskui an kačergos, kur pečius kūrenasi, paskui an šulinia, kur vandenį semia, an grėblio, an vartų ir kt. Dėdavo stuomenis, rankšluosčius, aina abi su svočia ir pagerbia tų namų apyvokos daiktus. Vėliau, aišku, jiej atitenka tiem, kas su jais dirba. Muzikantus, vestuvėms baigiantis, irgi apdovanodava rankšluosčiais.
  Antrą dien po pietų pas jaunikį svočios ruošdavo savus stalus. Jos atsiveždavo savo maistą – mėsų, dešrų, kumpį virtą padeda, peilį šonan inkiša, svečiai patys eina, atsipjauna ir ragauna svočios kumpį. Svočia dar turėja vežtis ir karvojų. Seniau tai buva duonos kepalas, išpuoštas visokiais ženklais su inspaudimais iš šonų, o viršuj turėja būt kryžiukas.  Šitokią duoną, išpuoštą ženklais ir kryžiuku ir pas jaunąją an stala laikė per visas vestuves, jos nevalgė. Ją suvalgydava tik baigiantis vestuvėms.
Veselijai baigiantis atvažiuoja čigonai iš mergos pusės ir pavagia jaunąją, jaunikis turi išsipirkt’, arba labai ją saugot’”.

Pasakojo Veronika Vėželienė iš Kakliniškių k.
Vestuvės – tai šventė. Kas turėja iš ko, tai ir abiejose pusėse šventė,  paskui palyda dar grįžta atgal’, baliavoja. Daug dainava, šoka. Mana laikais piršliais dar važiava, ale buva, kad apsiveda ir patys. Patys susipažįsta.
 Prieš vestuves būdava devyni vakarai. Susirenka pas jaunąją, pina vainikus, dainuoja. Tėvas pavaišina. Vestuvės gražios. Važiuoja arkliai su barškučiais. Saka, kad arklys pašėlesnis būt, tai jam ausin degtinės inlašina, tai žiemą pamerges išverčia iš rogių, išvolioja sniege.

Pasakojo Birutė Daugsevičiūtė Mikalauskienė iš Bajorų k.
Seniau veselion suveidava nekviesti, visas kaimas, jų tik prieg stala nesodina, ale šokt’, dainuot’, šposus krėst’ visi suveidava. Išeina šokt’, grindų nebuva, molis plūktinis, tai bernai kap papils vandenia, slidu, taškasi, griuvinėja visi, tai jiem juoka iki kakla. Mergos pyksta, kad šokt’ negalima, šluoja, barsta smėliu. Per veseliju buva mada visku vogt’. Bernai prisitaisa karti su kabliu ir per kamaros langu vagia. Traukia dešras, pyragus, reikėja pilnyt’, tai senesnis žmogus ir sėdi kamaroj, žiūri, kad langa neišimt, karties neinkišt, ale jeigu ką pavogi, tai nepyka, nesibari.

 Pasakojo Bronius Medzikauskas iš Gilučių k.
Ilgai buvau neženotas. Jau senbernis, jau 43 –jų metų. Mama numiri. Atvažiava dėdi, klausia: „Tai ką, vaikeli, vargsti vienas?”. Sakau: „Vargstu.” Tai jis  man ir saka: „Važiuojam, nuvešiu in geru mergaiti, tvarkingu, darbščiu, ar nori?” Pagalvojau ir sakau jam: „Nu, gal jau ir laikas.” Tai jis nusiveži mani pas savi, atvažiuoja pusbrolis, saka, mana kaiminka labai tikus merga, tvarkynga, važiuojam”. Pakinki arkli ir nuvažiavam.  Paskui jos tėvai pas manį atvažiava, apžiūrėja ūki, namas didelis, ūkis neapłaistas, tai liepi atvažiuot’ ir padarim metrikaciju, paskui Žiežmariuose ir šliūbu paėmim. Tep ir apsiženinau.

Pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė iš Gilučių k.
Jauna ištekėjau. Menu, atėja mana vyras jau piršliuosna su draugu, o aš an pečiaus su seserim dūkstu, jiej sėdi už stala. O mes žiūrim per koptūru ir kikenam. Ale pantis an sienos karoja, vaikų niekas neklausi. Vyras buva vyresnis 10 metų, nenorėjau tekėt’. Menu, duonu minkau ir atsišnekinėju, tai tėvas kap atneši panti, kap atšventina, visi mana norai baigės. Tol kapoja, kol pažadėjau. Gyniausi, visu tėvu ištešlinau, ale tol muši, kol pasakiau, kad aisiu.

Pasakojo Jaronimas Gudelis iš Gilučių k.
Vestuvėse daugiausiai grodavo armonika, kartais dar smuikas. Vestuvės būdavo linksmos,  nes kaimo žmonės eidavo neprašyti, visi žino ir sueina. Jų nevaišina, jie tik šoka, dainuoja dažniausiai kieme. Veselei grįžtant iš šliūbo, kartį gale kaimo taisydavo, tai gauna vaišių, saldainių. Buvo pavalgyt’ ir degtinės buvo, gal negėrė tiek daug, kaip dabar, mėgėjų buvo, bet jaunimas negėrė. Vestuvės vyko tris dienas, trečią jau namo važiuoja visos giminės, svečiai.

Pasakojo Aldona  Žilinskaitė Federavičienė iš Grabijolų k.
Per vestuves darė bromas, ėjo sutikti jaunųjų, paskui apsirengia čigonais ir eina vestuvėsna.  Čigonai vaginėjo. Tai butelį nuo stalo, tai pyragą, o jeigu pavagia pamergę ar jaunąją, tai ir išsipirkti reikia. Prieš vestuves būdavo devyni vakarai, tai eidavo jaunimas, ruošdavo, pindavo vainikus, apdainuodavo jaunąją.  

Pasakojo Elena Jakonytė Jakonienė iš Karagėliškių k.
Vestuvėse – pyragai. Visiems dalino. Ateidavo „čigonai“ antrą dien jau svočių stalas. Būdavo dvi svočios, tai jos padengia stalus maistu, o pabroliai ir maršalkos statė šnapsą.  Piršlį korė. Darė piršlio iškamšą iš šiaudų, buvo mada vogti išvežant jaunąją. Jaunikio pusė vogė, nešė vežiman ir krovė viską, kas pakliuvo. Vestuvės buvo abiejose pusėse.  Šeštadienį prieš vestuves – devyni vakarai. Susirenka jaunimas, jaunoji pynė mirtų vainiką, visi dainuodavo. Išleisdavo šliūban paprastai. Ant stalo visi dėdavo dovanas – atsisveikindavo su jaunąja, linkėdavo sveikatos.

Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių k.
Devyni vakarai – renkasi jaunimas, ruošia rūbus, veliumą, pina vainikus, dainuoja. Ir bernai ateidinėjo. Už savaitės ir vestuvės.
Vestuvės buvo gražios, važiuoja arkliais, daug  porų, kokių 12 vežimų, piršlys, svotai, tai išsirikiuoja, visi su žvangučiais, paskui pabroliai, o gražu…
Po šliūbo grįžta pas jaunąją ir baliavoja. Iš berno pusės ateina čigonai, jie viską vagia, krečia šposus. Jie išsidažo, kad niekas nepažint. Paskui jau važiuoja pas jaunikį, tenai ateina jaunosios pusės čigonai ir jie krečia šposus, gali net jaunąją pavogt’,  linksma buvo.
Kaip aš apsiženijau? Aš 18 metų varijotas buvau, ji atėjo pas mano seserį, gal toks likimas, paskui išėjo pas kitus ir aš iš paskos.  Kai prilipau, tai prilipau.  Nuo to laiko pradėjau vaikščiot’ ir viskas. Tėvai nenorėjo Zosės. O jei, pabėgau iš tėviškės ir apsiženinau. Po metų gimė sūnus Juozas.  Ir viskas. Gyvenom Ravėliškėse, pas jos tėvus.  Paskui pasistatėm Kazokiškėse.  

Pasakojo Kristina Vaškevičiūtė Gudonienė iš Klikūnų k.
Seniau piršliai važinėjo. Su žvangučiais, važelis gražus, pakinktai gražūs, užtiesalai, margi austi su kutais.
Vestuvės irgi gražios – važiuoja su arkliais daug važelių, irgi visaip išsipuošę ir vežimus, važelius, arklius išpuošę. Jaunikis pirmas su piršliu važiuoja, jaunoji – su svočia, paskui paima nuotaką ir vedasi bažnyčion, vargonai groja, visas pulkas eina prie Dievo stalo porom. Aš ir norėjau vestuvių, kad pereit’ su nuometu per bažnyčią…
Mūs krašte vestuvėsna neprašyti nėjo, bet ėjo čigonais. Būdavo rengiasi, išsidažo, barzdas prisiklijuoja ir ateina, krečia šposus, svarbiausiai nori pavogt’ jaunąją. Vakare. Jaunikis turi dairytis.  Mano dėdė ženijosi, kaip jis tenai neapsižiūrėjo, kad jau nėra nuotakos. Menú, sėdi ant lovos ir verkia. Gal nežinojo ką daryt’.  Mano tėvas juokiasi, sako: „Nu va, ir likai našlys”, o man gaila dėdės, aš mačiau, kur ją pakavojo, tai jam pasakiau. Saldainių nuo dėdės gavau. Reikėdavo išsipirkt’. Čigonkos ir buria, ir vagia, ir nuo stalo ir visur.
Vogė ir antrą dieną, kai ruošiasi važiuot’ berno pusėn. Tada vogė pabroliai. Net vištas krauna vežiman, visokius daiktus, reikia žiūrėt’ kad nepavogtų, o kai pavagia – jau negrąžinsi. Kai krauna vežiman skrynias, audinius, nu pasogą, tada vagia ir neša, krauna vežiman, sako net vištas žmonės uždarinėjo kad neišvežt.  
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Kaime buvo piršlybos. Atvažiuoja bernas su piršliu, atsineša arielkos, stato ant stalo. Viena mergaitė buvo graži, turėjo piršlių, bet toks netikęs bernas ją insižiūrėjo ir kai pas ją piršliai, tai surenka kaimo bernus, prigirdo ir išvaiko tuos piršlius.  Pavydėjo labai. Jinai buvo labai graži, jam per gera, bet per tuos vaikymus paskui jau niekas ir nevažiavo, tai paskui ir ištekėjo už jo. Dar gyvena Karagėliškėse.
Atvažiavo ir pas mane bernas,  ale tėvas ji nenorėjo, buvo biednas, tai netiko. Buvo dar. Yra pie Vievio tokia vieta Petrovčizna vadino, prie kapinių, tenai gyveno Petrauskas, tai buvo atvažiavęs, bet tėvas nenorėjo ir jo, bijojo, kad tenai reikės daug padėti.
Mergvakariai buvo. Buvo ir pas mane.
Iš namų išleidžia į šliūbą, tai pirmiausia sėdasi už stalo, apdovanoja, paskui jau atsisveikina, atsiklaupia prieš tėvus. Šliūban važiuoja jaunoji su svočia, jaunikis su piršliu.  Prie bažnyčios jaunikis ima jaunąją, mane tai vyras iškėlė ant rankų, susikabinom už rankų ir nuėjom bažnyčion. Grįžę namo visada randa užsėstus stalus, reikia išsipirkt’. Kaimas rinkosi vakare kieman. Buvo nada. Ir apvogt’ buvo nada. Ir vaišių, šnapso jiems duodavo pabroliai, jaunieji, kai  juos sveikino.
Į kitą pusę jaunoji vežėsi skrynias, visą kraitį, dar buvo nada, pabroliai vogė ir viską į vežimus krovė. Jaunoji vežėsi Marijos paveikslą, duonos kepalą, čia jaunuosius sutikdavo jaunojo tėvai.  Jaunojo pusėn atvažiavus jaunoji pati turi perklot’ lovas savais užtiesalais.
Gyvenom gražiai, kaip reikia, namų be dūmų nėra, ale nugyvenom, nor ir be meilės.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų