Ankstų paskutinės rugpjūčio dienos rytą Gilučių seniūnijos gyventojai pradėjo kelionę po įdomiausias Žemaitijos vietas.
Pirmiausiai aplankėme Burbiškio dvaro istorijos ekspoziciją, įkurtą sename Baženskių dvare. Ši vieta istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVII a. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 hektarus, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą, todėl primena tvirtovę. Parke gausu skulptoriaus Kazimiero Uliansko darbų: poeto Adomo Mickevičiaus paminklas (pastatytas 1911 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas (pastatytas 1912 m.), Šv. M. Marijos skulptūra, didingi parko vartai, liūtų tiltas. Parke įrengti takai, tvenkinių salos sujungtos 12 tiltelių.
Atvykę į Šiaulius, aplankėme šokolado muziejų, kuris duris atvėrė 2012 m. Čia sužinojome beveik keturių tūkstančių metų šokolado istoriją – kaip jį gamino majai ir actekai. Kakavmedžiai, iš kurių gaunamos kakavos pupelės, augo tropiniuose Lotynų ir Vidurio Amerikos miškuose. Actekai šventai tikėjo, kad kakavos sėklos į žemę atkeliavo tiesiai iš rojaus. Beje, kakavos pupeles jie naudojo vietoj pinigų. Esama daugybės teorijų, kaip kakava pateko į Europą, bet kad ji čia buvo ypač vertinama – neginčijamas faktas. Centrinės Amerikos gyventojai pirmieji išmoko gaminti šokoladą ir jį vartojo skystą.
Pastarojo „Rūtos“ istorijos dešimtmečio puslapiai – vieni gražiausių, nors ir sunkiausių. Šiandien įmonėje dirba daugiau kaip 220 darbuotojų, veikia gamybiniai cechai, technologinė ir mikrobiologinė laboratorijos. Lietuvoje išaugintos braškės, juodieji serbentai, šaltalankiai, moliūgai ir daugybė kitų lietuviškų ir egzotinių uogų, vaisių bei daržovių, bičių pienelis ir žiedadulkės, medus, riešutai „Rūtos“ fabrike virsta gardžiausiais juodojo, baltojo ar pieninio šokolado saldainių įdarais ar pagardais.
Po to vykome į Kryžių kalną – analogų Europoje neturinčią sakralinę vietą netoli Šiaulių. Turėjome galimybę ne tik pamatyti šimtus tūkstančių įvairių kryžių, krucifiksą, dovanotą popiežiaus Jono Pauliaus II, bet ir palikti savo kryžių ar kryželį. Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. XX a. pradžioje Kryžių kalnas tapo sakraline vieta, jį gausiai lanko žmonės.
Vakarėjant atvykome į Šiluvą. XV a. viduryje Šilo kaime tebuvo dešimt sodybų. Kažin, ar ką nors daugiau žinotume apie šį miškų apsuptą miestuką, tais laikais kaimą, jei vietos dvarininkas, garsus Lietuvos didikas Petras Simonas Gedgaudas 1457 m. nebūtų sumanęs joje pastatydinti Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir savo šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus bažnyčios. Maldininkai plaukte plaukdavo į šios bažnyčios titulinius atlaidus net iš kaimyninės Prūsijos, kurioje vyravo protestantai.
Šiluva – mažas miestelis, per Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, trunkančius daugiau kaip savaitę – rugsėjo 8–15 d., virstantis dideliu miestu. Maldininkai į pamaldas Šiluvoje suvažiuoja ir kiekvieno mėnesio 13-ąją – Marijos dieną bei paskutiniais mėnesių penktadieniais – į Ligonių dienas.
Šiame gražiame Žemaitijos miestelyje ir baigėsi mūsų kelionė. Tamsėjantys horizonte debesys kvietė namo, prie jaukaus šeimos židinio. Visi kuo greičiau norėjo pasidalinti kelionės įspūdžiais su namiškiais. Vietos bendruomenės tarybos sprendimu autobuso nuoma buvo apmokėta iš vietos bendruomenei skirtų lėšų.
Gilučių bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė