Kaimuose visi užsuka pas bibliotekininką, o miestuose – į bibliotekas

Kaimuose visi užsuka pas bibliotekininką, o miestuose – į bibliotekas

Visais laikais pagrindinė bibliotekos funkcija – kaupti, saugoti ir teikti informaciją. Tačiau kaimuose veikiančiose bibliotekose dirbantys žmonės gali pasiūlyti ne tik kokią knygą perskaityti ar kaip internetu deklaruoti pajamas, jiems tenka ir paguosti, patarti, sugalvoti kuo užimti laisvalaikiu ir vaikus, ir suaugusius – tenka pabūti ir psichologu, ir mokytoju, o kartais ir gydytoju. Tai paaiškėjo iš pokalbio su Gilučių bibliotekoje dirbančia Veronika Tamošiūniene.

Bibliotekininkė 40 metų

jaunieji audėjai copyVeronika gimė Kapčiškių kaime, Kaišiadorių rajone, baigė Paparčių aštuonmetę mokyklą, mokėsi Žasliuose, vėliau Vilniuje baigė kultūros mokyklą ir grįžo į Paparčius mokytojauti, po to pradėjo dirbti bibliotekoje. Gilučių bibliotekos vedėja Veronika Tamošiūnienė dirba nuo 1987 m., o bibliotekininke tapo dėl didelės meilės knygai. „Pradėjau dirbti Paparčių bibliotekoje, nes baisiausiai mėgau knygas. Tėvai net drausdavo skaityti, sakydavo, kad elektrą deginu, tai aš žvakę užsidegdavau“, – prisimena ji. Paparčiuose labai daug dėmesio buvo skiriama kultūrinei veiklai. Kultūros namų darbuotojai paprastai glaudžiai bendradarbiauja su bibliotekininkais, tai V. Tamošiūnienė ne tik renginius organizavo, bet ir pati šoko, ir dainavo. Paparčiuose ji susipažino su būsimu vyru. Jam gavus darbą Gilučiuose – abu čia persikėlė, V. Tamošiūnienė pradėjo dirbti Kaišiadorių rajone, Talpūnų bibliotekoje, o po to atsiradus vietai Gilučiuose – perėjo dirbti čia.

Daugelis galvoja, kad bibliotekininkų darbas – išduoti knygas, o kadangi skaitytojų kaimo bibliotekose nebūna daug, tai bibliotekininkai darbo metu tik knygas skaito. V. Tamošiūnienė prieš pradėdama dirbti bibliotekoje panašiai galvojo, bet kaip pati sako, „kai įlindo, tai įlindo“. Nuo pat pradžių darbas bibliotekoje įtraukė ir nebepaleido: patiko bendrauti su žmonėmis, aptarti su skaitytojais knygas, kultūrinė veikla. O ir vaikai po pamokų nepamiršdavo užsukti į biblioteką, nes jų laukdavo įdomūs pokalbiai su pasakų močiute (V. Tamošiūnienė pasisiuvo lėlę, nes mažiesiems skaitytojams lengviau su žaislais perduoti naują informaciją) apie knygų herojus, stebuklingas šalis…

Geri darbai

elektrėnų vaikų lopšelio darželio drugelis fotoPaklausta, kas pasikeitė per tuos 40 metų darbo bibliotekoje, V. Tamošiūnienė pasidalino mintimis, ne tik apie pokyčius bibliotekoje, bet ir tarp žmonių. Atsiradus internetui, kompiuteriui, vaikai mažiau skaito, bet Veronika mano, kad tai ir nuo bibliotekos darbuotojo priklauso. Ji pati kiekvieno užsukusio vaiko paklausia, kas, jo manymu, yra biblioteka, vaikai dažniausiai atsako, kad tai – knygos, knygų namai, skaitykla… Tai ji ir pasiūlo: jei jau esi bibliotekoje – eik bent knygą pavartyt, o tada jau ir prie kompiuterio galima sėstis. V. Tamošiūnienė prisimena, kai vieną kartą per vasaros atostogas, atėjo grupė vaikų: sėdo visi keturi prie stalo ir varto knygas, bibliotekininkė, net paklausė, kas atsitiko, gal dingo elektra, kad visi prie knygos, o ne prie kompiuterio. O vaikai tik atsakė, kad atsibodo prie kompiuterio, todėl atsisėdo knygų paskaityti. V. Tamošiūnienė tiki, kad įdėtas gėris – auga ir grįžta kitam gėriu, parodytas dėmesys – uždega. Ji papasakojo apie vaiką, kuris jau paaugęs atnešė jai sausainių, nes ji nuolat vaikus vaišina, tai jis norėjo bent vieną kartą bibliotekininkę pavaišinti. Ne tik vaikams geri darbai palieka pėdsaką. Ketverius metus V. Tamošiūnienė kvietė gilutiškes prisijungti prie gerumo akcijos „Spalvotas pavasaris“, kurios metu žmonės buvo raginami onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams dovanoti kepuraites. Veronika sako, kad jai gaila sergančių vaikų, nors kepurėlės ir maža pagalba, bet tokiu būdu bent parodoma, kad kažkas galvoja apie sergančiuosius, kad jie ne vieni. Dėmesys kitam labai svarbus dabar, kai visuomenė keičiasi, vis labiau svetimėja. Anksčiau žmonės kitokie buvo ir mieste, ir kaime. „Gal kitokia patirtis žmonių, kitaip auklėti, keičiasi santykiai ir giminėje, ir šeimoje, ir tarp kaimynų. Prisimenu, anksčiau kokie kaimynai buvo geri – obuolių atneša tam, kuris neturi, dabar kaimynas per skubėjimą net nespėja pastebėti, kad pas šalia gyvenantį nėra obuolių, o gal auga jau kitokia karta“, – mintimis dalijasi bibliotekininkė. Bet paklausta, ar visur suspėja – atsako, kad ir pati bėga. „Aš dar čia, o mintys jau kažin kur – labai daug noriu padaryti. Pas mus kaime mažai specialistų, kurie gali pamokyti kokios nors veiklos“, – sako ji, ir papildo, – „bandėm ir šokių pamokas organizuoti, mokytoja važinėjo, bandėm mankštą vesti, moterys rinkdavosi, bet gal noras išblėso, gal Elektrėnai arti, visi ten važiuoja. Gerai, kad liko jau daug metų kultūros namuose vykdoma dramos būrelio ir etnografinio ansamblio veikla“. Bet svarbu geri norai. Iš tų gerų norų dažnai gimsta gražūs darbai: V. Tamošiūnienė prisidėjo prie knygos „Elektrėnai“ rengimo – yra knygos bendraautorė, parašė Gilučių seniūnijos kaimų istoriją, rinko žmonių, gyvenusių tose vietose, prisiminimus, užmezgė daug metų trunkantį bendravimą su rašytoju Juozu Kundrotu. „Kažkada seniai buvo susitikimas Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje, J. Kundroto knygos pristatymas, o po to laikraštyje perskaičiau, kad jis iš Pūstakiemio kaimo, tai ir sugalvojau pasikviesti jį į Gilučių biblioteką, o rašytojas toks jautrus, meniškos sielos žmogus, labai nustebo sulaukęs skambučio ir sutiko atvykti – atsirado ryšys nuo pat pirmo susitikimo“, – pasakoja bibliotekininkė. Keletą dešimtmečių Gilučių bibliotekoje vyksta J. Kundroto knygų pristatymai, organizuojami susitikimai jo gimtojoje sodyboje. V. Tamošiūnienė taip pat palaiko ryšius su knygnešio P. Gudelio anūkais, yra surinkta ir bibliotekoje saugoma kraštotyrinė medžiaga apie knygnešio veiklą ir gyvenimą.

Edukacinė veikla

DSC 0651Kiekvieną rugsėjį Veronika supažindina pirmokus, atėjusius į Gilučių pradinę mokyklą, su biblioteka. O per pertraukas į biblioteką vaikai užsuka ne tik knygų paskaityti ar prie kompiuterio prisėsti, bet ir staklėmis paausti ar užsuka į amatų dirbtuvėles savo ar draugo nulipdyto molinuko apžiūrėti. Gilučių seniūnijoje biblioteka yra kultūros židinys, saugantis tradicijas, nes filialo vedėja V. Tamošiūnienė kartu su Elektrėnų savivaldybės viešąja biblioteka parengė ir 2013 m. Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupei pateikė paraišką „Liaudies amatų kūrybinės dirbtuvės“, projektui įgyvendinti skirta apie 9 tūkst. eurų parama. Įgyvendinus projektą Gilučių bibliotekos rūsyje įkurtos amatų dirbtuvės. Dabar čia vykdomos edukacinės programos, mokoma nepamiršti savo krašto istorijos. V. Tamošiūnienė sako, kad vaikai labai mėgsta dirbti su moliu, „net rankutės dreba kaip nori lipdyti, kasdien klausia, ar lipdysim šiandien?“. Bibliotekoje ant stalo stovi audimo staklelės, kai kurie vaikai pamato jas ir patys prašo išmokyti austi. Veronika sako, kad tai ne tik mergaičių ir moterų užsiėmimas, ji prisimena, kaip vienas berniukas gražiai audė. Dabar trys mergaitės mokosi audimo pradmenų, o šį rudenį pradės austi savarankiškai. V. Tamošiūnienė pati moko ir austi, ir lipdyti. Austi mokėsi iš Onutės Patronaitienės, lipdymo iš molio pradmenų mokėsi Pastrėvio amatų dirbtuvėse pas keramikę Rasą Rakauskienę. V. Tamošiūnienė sako, kad daug informacijos dabar galima rasti internete, tik stengtis reikia. „Daugiausiai išmoko patirtis, kai mokomasi iš klaidų, pavyzdžiui, anksčiau dirbinius palikdavau džiūti ant formos, o jie trūkdavo, nes molis džiūdamas traukiasi, supratau, kad molio dirbinius reikia laiku nuimti nuo formos – visur reikia praktikos. Sakoma, pirmas blynas visada prisvyla“, – šypsosi V. Tamošiūnienė. Ji sako, kad visko galima išmokti, reikia tik labai norėti, o tada galėsi ir „uždegti kitus“. Molio lipdymo mokytis į biblioteką ateina ir vaikai, ir suaugę, net iš kitų rajonų viena šeima atvažiuodavo lipdyti. Bibliotekininkė labai džiaugiasi įgyvendinusi projektą ir įkūrusi amatų dirbtuvėles: vaikai laukia užsiėmimų, o ypač rezultatų – savo darbų, kuriuos gali ne tik sau pasilikti, bet ir kitam padovanoti.

Kaimo bibliotekininkas

V. Tamošiūnienė sako, kad kaimo bibliotekininkas yra ir mokytojas, ir psichologas, ir kartais gydytojas, jai net vaistus ligoniams teko leisti. Felčerė, kuri dirbo Gilučių kaime, atvažiuodavo iš Panerių, todėl kai reikėdavo vaistus leistis kelis kartus per parą, tekdavo ligoniams ieškotis mokančio naudotis švirkštais. Kadangi medicinos punktas ir biblioteka greta – tai bibliotekininkė Veronika ir vaistus suleisdavo. Net keldavosi ir eidavo naktį pas kaimynus vaikams vaistų leisti. Bet toks darbas jai patiko, nes pati norėjo gydytoja būti, domėjosi medicina. V. Tamošiūnienė sako, kad jei nebūtų bibliotekininkė, žmonės gal ir nesikreiptų į ją įvairiais klausimais: „Taip jau yra, kad bibliotekininkas kaime yra kaimo žmogus, mane pamatę gilutiškiai sako – va, mūsų Verutė eina, mūsų bibliotekininkė eina. Mūsų! Kaime yra bibliotekininkas, o mieste – biblioteka. Pasitikėjimą įgyti prireikia ne vienerių metų. Kaimo žmogus, eidamas į biblioteką knygos, atsineša savo džiaugsmus ir rūpesčius. Jei neužgausi jo sielos stygų, suprasi ir patarsi, tai bus dar vienas geras darbas, kurio vaisiai džiugins, suteiks prasmės darbui. Tai ir eina žmogus kaime pas bibliotekininką, o mieste – į biblioteką.

Parengė Raminta Česnauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų