Kai mirtis gali tapti gyvenimu

Kai mirtis gali tapti gyvenimu

Ar elektrėniškiai myli vieni kitus? Ar nėra savanaudžiai? Kaip yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II, „organų donorystė – aukščiausia žmogaus žmogui meilės išraiška“. Ne kiekvienas galime išgelbėti gyvybę, tačiau kiekvienas galime pabandyti tai daryti. Nuo ko pradėti? Nuo gražaus pavyzdžio šalia mūsų.

Ineta BRICAITĖ

Donorystė Elektrėnų neaplenkia

Elektrėnų ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas medicinai Edmundas Niparavičius sako, kad Elektrėnų ligoninėje per visą jo darbo laiką ligoninėje buvo vienas atvejis, kai mirusiojo organai buvo panaudoti transplantacijoms. Donoras tada tapo nušautas vyras iki trisdešimties metų, ir kitiems buvo transplantuoti visi jo organai. Toks geradaris Elektrėnų savivaldybėje mirė prieš dvylika metų. Šis žmogus išgelbėjo ar bent trumpam mirtį atitolino septyniems žmonėms.

Vidaus ligų gydytojas Gediminas Zagorskis prisimena, kai maždaug prieš dvidešimt penkis metus diagnozavo savo pacientui širdies ydą ir po tam jam, vienam pirmųjų Lietuvoje, buvo persodintas šis organas. Pacientas sumušė to meto rekordus ir su svetima širdimi išgyveno dar metus.

Elektrėnų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius Zenonas Belickas sako, kad jo įstaigoje buvo pildyta tik viena anketa, tačiau patikino, kad informacijos apie tai netrūksta, ir kiekvienas, norintis tapti donoru, gali tai padaryti.

Lietuvos įvaizdis Europos kontekste pagal organų donorystės mastus: iš dvidešimt šešių šalių užimamame maždaug dvidešimtą vietą. Tačiau šiuo metu steigiamos asociacijos, skatinančios donorystę, daugėja žmonių, pritariančių jai ir tai patvirtinančių turima donoro kortele. Iš viso Lietuvoje donorų korteles turi apie penkiolika tūkstančių žmonių. Elektrėnuose – vienas.

Kliūčių apstu

Donoro kortelė negarantuoja, kad būtinai žmogus taps donoru – ji tiesiog pažymi, kad žmogus pritaria, jog jam mirus, iš kūno galima būtų paimti ir kitiems persodinti organus ir audinius. Nesvarbu, ar žmogus turi donoro kortelę, ar neturi, ar pritaria, ar nepritaria donorystei – galutinį žodį apie žmogaus širdį, plaučius, kepenis inkstus ir kitus organus, tars artimieji. Trečdalis jų nesutinka, nes protą aptemdo emocijos, kažkur kažkada girdėti gandai ir prietarai.

Aparatai po žmogaus mirties ilgai organų gyvybingų palaikyti negali, todėl artimieji pasakyti „taip“ arba „ne“ turi kuo greičiau. Čia ir iškyla didžiausios bėdos: dukra, sūnus, mama ar tėvas rauda išgirdę apie šeimos nario mirtį, negali tuo patikėti, artimojo kūnas dar šiltas, o čia ateina daktaras ir prašo leidimo jį pjaustyti. O tuo metu artimieji kupini vilties, kad gal žmogus dar gyvens.

Asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė sako suprantanti artimųjų skausmą ir viltį, tačiau patikina, kad po smegenų mirties neįmanoma žmogaus atgaivinti: „mes žinome tik vieną žmogų, kuriam pavyko prisikelti iš numirusių – Jėzų Kristų“.

Juodosios pusės nėra

Organų donorystė yra susijusi su daugybe gandų ir mitų: kūnas bus subjaurotas, organai bus parduoti, velionis negalės ilsėtis ramybėje, katalikybė smerkia donorystę… Asociacijos prezidentė patikina, kad tai tikrų tikriausi mitai – kūnas subjaurotas nebūna, lieka tokio dydžio randai, kaip po paprastos operacijos, netgi po akių ragenų operacijos akis apvelkama nematoma plėvele ir mirusysis atrodo nė kiek nepasikeitęs.

Dažniausiai žmones nuo donorystė atgrasina mitas – baisioji juodoji organų rinka. Iš tiesų internete gausu skelbimų su pasiūlymais parduoti inkstą. Tačiau konkretus inkstas tinka tik vienam iš šimto žmonių, ir niekas nežino, ar Jono iš Elektrėnų inkstas tiktų Petrui iš Vievio. Tokie tyrimai būtų atliekami nebent tada, kai jiedu būtų broliai ar artimi giminaičiai, ir tai būtų ne pirkimas, o dovanojimas.

Taip pat transplantacijos metu dirba ne vienas specialistas, tam reikalinga speciali įranga, po transplantacijos žmogui ligoninėje gulėti reikia mėnesį, du ar tris, visą gyvenimą gerti receptinius vaistus, be kurių neišgyventų, toks žmogus tampa nedarbingas visam gyvenimui. Kokią galią turi turėti žmogus, kad visa tai galėtų nupirkti?

Ir dar vienas akibrokštas skeptikams – donoro kortelę Lietuvoje turi penkiolika tūkstančių žmonių ir nė vienas iš jų dar netapo donoru. Taip pat niekas pašalinis negali žinoti, ar tu esi donoras, ir galų gale – tavo organų savybės nustatomos tik po mirties.

Statistika negailestinga

Per metus Lietuvoje atsiranda apie keturiasdešimt donorų, kurių organai būna panaudoti. Iš viso tokiais gali būti apie šimtas žmonių, tačiau su tuo nesutinka giminaičiai arba persodinti organų nespėjama. Donorais tampa ir šimtamečiai, todėl nė vienas nesame tam per senas. Taip nereikia jaudintis dėl persirgtų ligų – galbūt žmogus, kuriam reikia organo, taip pat sirgo ar serga tomis ligomis.

O kol mes dvejojame, atsisakinėjame ir bandome įdiegti donorystės tradiciją, Europoje kasdien miršta po aštuoniolika žmonių, nesulaukusių transplantacijų. Aštuoniolika vakar, aštuoniolika šiandien, aštuoniolika rytoj.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų