Žmogaus pasaulis yra kalbantis ir kalbinamas. Pokalbis yra esminė visų žmogaus reikšmių formavimosi ir skleidimosi situacija….
Tarp teksto ir kūrinio yra gyvenimas. Ir parašytas, ir perskaitomas. Formulės yra bandymas išsiplėšti iš gyvenimo. Bet sukurtos formos yra gyvenimu gyvos ir gyvenimo komplikuojamos. Grožis sužeidžia gyvenimą, sužeidžia giliai – iki kūrybos, iki jos tragikos… Viktorija Daujotytė „Tekstas ir kūrinys“.
Tekstas yra kūryba – svarbi vertybių gija kultūroje… Lietuvos kultūroje svarbi rašto gija liko Gedimino laiškuose, rašytuose prieš 700 metų. O XXI amžiuje rašyti žodžiai tyrinėtojams svarbūs liks ateityje. Todėl šioje projekto dalyje skaitytojams pateikiame dvi kultūros vertybių gijas, vyti pradėtas prieš 700 metų ir besitęsiančias šiandien tame pačiame Vilniuje. Šiuolaikiniai literatų raštai – prisiminimų eilės apie tą kruviną Laisvės gynimo naktį Vilniuje prieš 32 metus.
Taip šiais metais ir suksime vertybių gijas… Tikime, savo skaitytojams pateikti kažko naujo ir vertingo…
Redaktorė Julija Kirkilienė
Šiandieniniame neramiame pasaulyje, kai įvykiai, kartais patys netikėčiausi, veja vienas kitą, vyrauja nežinia ir nerimas dėl ateities, nemažai žmonių nusiraminimo, suteikiančio savotišką stabilumo jausmą, ieško praeityje. Panašiai elgiasi ir valstybės. Lietuva nėra išimtis. Todėl vis didesnę reikšmę įgyja „apvalių“ istorinių datų minėjimas, ypač jei jis susijęs su mūsų šalies sostine Vilniumi. Šia prasme 2023 metai labai palankūs – prieš 700 metų, 1323 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos sostinės Vilniaus vardas, todėl šie metai yra laikomi Vilniaus gimimo metais. Žinoma, istorikai ir visi kritiškai mąstantys žmonės supranta, jog Vilnius neatsirado per vienerius metus. Gerokai anksčiau nei XIV a. pirmoje pusėje patogioje vietoje, Neries ir Vilnios upių santakoje, gyveno žmonės. Šią mintį mums perša elementari logika, kurios tiesą patvirtina ir archeologų radiniai. Tačiau kaip ir žmogui, taip ir miestui labai svarbu rasti atsparos tašką, realų, apčiuopiamą įvykį, nuo kurio galima pradėti skaičiuoti savo istorijos pradžią. Vilniaus, miesto, kuris buvo senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – sostine pradžia siejama su 1323 m. sausio 25 d. didžiojo kunigaikščio Gedimino rašytu laišku Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų „iki pat Romos“ miestų piliečiams, kviečiant juos atvykti į Lietuvą. Šiame laiške pirmą kartą buvo paminėtas „mūsų miestas Vilnius“. Būtent ši formuluotė rodo, kad Vilniuje yra LDK valdovo rezidencija, kas šiuolaikiniu supratimu vadinama sostine. Tai buvo antrasis Gedimino laiškas. Pirmasis laiškas 1322 m. vasarą buvo parašytas tuomečiam popiežiui Jonui XXII, kurio rezidencija buvo Prancūzijos mieste Avinjone. Trečiasis laiškas, parašytas 1323 m. gegužės 26 d., vėl buvo išsiųstas į svarbiausius Baltijos jūros uostamiesčius ir jame prašoma įvairių amatininkų, kad šie atvyktų į Lietuvą ir verstųsi prekyba. Tos pačios dienos data pažymėti ketvirtas ir penktas laiškai skirti Saksonijos pranciškonų ir dominikonų ordinų vienuoliams, kurie kviečiami atvykti į LDK. Laiške Gediminas taip pat prašo skleisti Vokietijos miestų amatininkams, pirkliams, kariams ir jų ginklanešiams, kad jie yra laukiami Lietuvoje. Paskutinis išlikęs laiškas buvo parašytas 1324 m. rugsėjo 22 d. Livonijoje (dabartinė Latvija ir Estija) reziduojantiems Tartu ir Ezelio (Saremos) vyskupams, taip pat Talino ir Rygos miestų magistratams. Laiške LDK valdovas Gediminas praneša, kad Kryžiuočių ordinas pažeidžia anksčiau sudarytą taikos sutartį ir prašo pagalbos sustabdyti riterių puolimus. Verta paminėti ir mūsų akimis kiek neįprastą detalę – Gediminas prašė, kad jo laiškai užsienyje, kaip įprasta viduramžiais, būtų siunčiami iš miesto į miestą, nuorašai prikalami prie bažnyčių durų, skelbiami kaimuose.
Pagoniškos valstybės valdovo laiškų šūsnis į krikščionišką Vakarų Europą atsirado ne atsitiktinai. Tai buvo didžiojo kunigaikščio Gedimino surengtos diplomatinės akcijos dalis. Imtis diplomatinių priemonių ginantis nuo jau kelis dešimtmečius Lietuvą puolančių Kryžiuočių arba Vokiečių ordino riterių Gediminą vertė vis blogėjanti padėtis karo laukuose. Nors 1320 m. Medininkų (taip XIV a. buvo vadinami Žemaitijoje esantys Varniai) mūšyje LDK pajėgos smogė stiprų smūgį plėšikaujantiems ordino riteriams ir net nukovė jų vadą didįjį maršalą Heinrichą Plockę bei 29 riterius, pavojus iš Vakarų vis didėjo. Kryžiuočiai buvo panašūs į pasakų slibiną, kuriam nukirtus vieną galvą, jos vietoje išauga kelios. Paties popiežiaus pastangomis mūšyje žuvusius riterius netrukus keitė kiti, o ordino talkininkų būriai iš įvairių Europos šalių gausėjo. Sumanus politikas Gediminas negalėjo nesuprasti, kad krikščioniškoje Europoje jo vienintelė stabmeldiška valstybė neturi perspektyvos išsilaikyti gindamasi tik kardu. Reikėjo imtis kitų priemonių, tarp kurių plačiai paskleistas gandas apie norą krikštytis, buvo paveikiausias. Istorikai ginčijasi, ar Gediminas realiai nusprendė priimti krikščionybę iš paties popiežiaus Jono XXII rankų, ar tai buvo tik diplomatinis manevras siekiant pristabdyti kryžiuočių puolimus. Tačiau bet kokiu atveju Lietuvos krikštas panaikintų ordino veržimosi į Lietuvą ideologinį pagrindą. Laiške popiežiui Gediminas rašė: „Mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent, minėtasis magistras ir broliai“. Šį savo pažadą krikštytis Gediminas labai emocionaliais žodžiais pakartojo 1323 m. laiškuose kitiems adresatams: „Pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“. Savo planų rimtumą LDK monarchas grindė istorine tradicija, prisimindamas prieš 70 metų – 1253 m. – įvykusį pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštą: „(…) šiuo laišku pranešame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų Vokiečių namo brolių magistro išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje“, – taip Gediminas aiškina, kodėl Lietuva dar nėra krikščioniška, ir tuo pačiu metu sėja abejones kryžiuočių žygių teisėtumu. Įdomu pastebėti, kad praėjus 60 metų, 1385 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai su lenkais pasirašant Krėvos sutartį ir pažadant apkrikštyti Lietuvą, Mindaugo krikštas jau neminimas, kas rodo, jog greičiausiai apie tai buvo pamiršta. Krikščioniškos Vokietijos miestų piliečių kvietimas irgi turėjo patvirtinti LDK monarcho ketinimų rimtumą įsilieti į Nukryžiuotąjį Kristų garbinančių valstybių tarpą.
Akivaizdu, kad Gedimino sumanymas labiausiai išgąsdino kryžiuočius, nes tolesnis karas prieš krikštą iš popiežiaus, kuris buvo tiesioginis ordino viršininkas, priėmusią Lietuvą būtų sunkiai įmanomas. Todėl kryžiuočiai nesėdėjo sudėję rankas. Popiežiaus pasiuntinių Alektos vyskupo Baltramiejaus ir Anicijo vyskupystės Šv. Teofrido vienuolyno abato Bernardo, vykusių į Lietuvą tartis dėl krikšto, ataskaitoje skaitome: „slapta išgirdome, kad Prūsijos broliai (kryžiuočiai) davė daug drabužių ir brangenybių įtakingesniems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilo prieš karalių Gediminą, sakydami, kad jei jis priimsiąs tikėjimą, jie esą pasiryžę nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus. Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus Gedimino akivaizdoje; panašius grasinančius žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai (LDK slavai stačiatikiai); dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą“. Bet ir be dosnių dovanų Gedimino sumanymas krikštytis sukėlė Žemaitijos didikų nerimą, kurie bijojo būti vėl vienaip ar kitaip perleisti ordinui, kaip tai atsitiko po Mindaugo krikšto XIII a. viduryje. Didžiojo kunigaikščio planai nesužavėjo ir LDK teritorijoje buvusių bizantietišką krikščionybės atšaką priėmusių slavų kunigaikščių. Valdovo palaikomos Romos krikščioniškos tradicijos atsiradimas Lietuvos valstybėje neišvengiamai būtų pradėjęs iš jos stumti bizantietiškąją. Tokioje situacijoje Gediminui teko pasirinkti – arba, nepaisant įtakingų valdinių pasipriešinimo, tęsti derybas su popiežiaus pasiuntiniais dėl krikšto, arba, išsižadėjus savo ankstesnių pažadų, išsaugoti savo sostą. Gediminas, lietuviškoje istoriografijoje vadinamas išmintingu, linkusiu konfliktus spręsti diplomatinėmis priemonėmis valdovu, pasirinko antrąjį kelią. Paradoksalu, tačiau labiausiai dėl tokio Lietuvos valdovo pasirinkimo džiaugėsi kryžiuočiai, nes jie toliau galėjo tęsti savo žygius į Lietuvą. Jau minėtoje pasiuntinių ataskaitoje skaitome, kad „karalius (Gediminas) visiškai patvirtino laiško turinį, išskyrus tiktai krikštą, kadangi nenori būti apkrikštytas, ir taip ištarė tuos žodžius: „Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai, o daro visokį blogį? Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge, kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo čia priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu“.
Nepaisant žlugusio sumanymo krikštytis, dėl kurio Gediminas siuntė laiškus į Vakarų Europą, šie epistoliarinio žanro istorijos šaltiniai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Visų pirma, dėl laiškų popiežiaus aplinkoje sukeltų abejonių pavyko sudaryti taikos sutartį (tiesa, ji netrukus buvo pažeista) su Livonijos ordinu, kurią patvirtino popiežius. Dar svarbiau buvo tai, kad Lietuvos monarcho dvare parašyti laiškai rodė Lietuvos valstybės vykdomą įprastą to meto diplomatinę bei propagandinę veiklą. Valdovo laiškas tais laikais buvo reikšminga valstybės komunikacijos, administracijos ir propagandos priemonė. Taip pat labai svarbu, kad XIV a. Lietuvos valdovo aplinkoje pradėta plačiai naudotis raštu lotynų ir vokiečių kalbomis, taip įsitraukiant į tarptautinį komunikavimo tinklą. Gedimino laiškuose preciziškai išlaikyta viduramžiška laiškų struktūra. Juose yra ir prisistatymas oficialiu titulu (inituliacija), ir adresato pasveikinimas (saliutacija), valdovo sprendimo pranešimas, pvz. noras krikštytis ar amatininkų kvietimas į kraštą (promulgacija), ir datavimas (datacija). Kalbant apie Gedimino laiškus, reikia suprasti, kad juos rašė ne pats didysis kunigaikštis. Tikrieji laiškų rašytojai – LDK valdovo aplinkoje dirbę diktamistai, kuriems laiškai buvo diktuojami. Pats valdovas buvo beraštis, dėl savo statuso ir neprivalėjęs mokėti rašto. Užteko tik, kad valdovas suprastų rašytinio teksto reikšmę valdymui, galėtų aiškiai suformuluoti laiške norimą išdėstyti mintį, taip pat būtų atidus klausytojas, gebantis suprasti ir įsiminti jam skaitomų laiškų tekstą. Gedimino dvare kaip valdovo patarėjai tarnavo keli dominikonų ir pranciškonų vienuoliai. Daugelis istorikų linkę manyti, kad laiškus užrašė pranciškonų vienuoliai Bertoldas ir Henrikas. Galima pabandyti įsivaizduoti, kaip gimė garsieji Gedimino laiškai: didysis kunigaikštis vertėjui Henekinui, naujakrikštui iš Livonijos mokėjusiam lietuvių kalbą, trumpai išdėstė laiške turinčias atsirasti mintis, šis jas vokiškai pakartojo vienuoliams diktamistams, kurie ir surašė laiško juodraštį. Tokioje situacijoje neįmanoma būdavo išvengti nesusipratimų, kai diktamistai neteisingai suprasdavo valdovo mintį arba valdovas pakeisdavo savo nuomonę. Beje, taip atsitiko ir laiško, kuriame Gediminas davė pažadą krikštytis atveju. Valdovas apkaltino pranciškoną Bertoldą, jog jis užrašė valdovo neištartą pažadą apie norą krikštytis: „tegu ant jo galvos ir krinta“. Galų gale, LDK monarcho mintys buvo įvilktos į retorinį, griežtą laiškų rašymo taisyklių nustatytą rūbą ir taip gimdavo švarraštis, kurį galima buvo gabenti adresatui. Pradedant laišką labai svarbus buvo valdovo prisistatymas, t.y. jo titulų išvardinimas. „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos kunigaištis ir valdovas“, – taip pradedami 1323 m. iš Vilniaus iškeliavę laiškai. Mus, žinančius tik vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą, kiek trikdo, jog Gediminas tituluojasi karaliumi, o savo valdomą valstybę vadina karalyste. Tačiau tuo metu taip buvo pabrėžiamas savo ir savo krašto suverenumas, lygybė su krikščioniško pasaulio karaliais ir karalystėmis. Įdomu tai, kad pagonis Gediminas savo valdžios suverenumą grindžia dieviškąja kilme, kas irgi buvo įprasta krikščioniškame pasaulyje. LDK ir jo monarcho politinį svorį to meto pasaulyje patvirtina ir pats popiežius, kuris savo atsakymą adresuoja „žymiam ir kilniam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui“, linkėdamas, kad jo „karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį jo pirmtakas Mindaugas su savo karalyste buvo priėmęs“. Laiškai baigiami irgi taip, kaip tai numatė viduramžiška tradicija – užtvirtinami karališkuoju antspaudu. Gedimino antspaudas yra aprašytas tvirtinant laiškų nuorašus Vokietijos mieste Liubeke. Vaškinis antspaudas turėjo apvadą iš dvylikos kampų, o apvado viduryje – pavaizduotą ilgais plaukais vyrą, sėdintį soste ir laikantį dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą. Aplink vyrą įrėžtas kryžius ir užrašas lotynų kalba „Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus Gedimino antspaudas“. Detaliai analizuodami Gedimino laiškus istorikai išskiria ir tas frazes, kurių Gediminas negalėjo padiktuoti, o jos atsirado išimtinai dėka diktamistų, kurie laiškuose stengėsi išsaugoti jau minėtą viduramžišką laiškų stilių. Pagonis tikrai negalėjo žinoti, jog „dangiškajam karaliui Jėzui Kristui yra pavaldžios kaip forma materijai arba vergas namams visos karalystės“ ar „tai, ką Dievas palaistė, Jis ir užaugintų bei nukirstų ir dangaus aruoduose su palaimintaisiais padėtų“.
Be to kas jau pasakyta, Gedimino laiškai buvo gausus informacijos apie to meto Lietuvos valstybę šaltinis. Akivaizdu, kad kviesdamas Vokietijos miestų amatininkus ir kitus specialistus, Gediminas tiek Vilniuje, tiek visame krašte planavo tiek mūro statybos plėtrą, tiek viso ekonominio gyvenimo proveržį. Ne veltui populiarioji istorinė literatūra rašo, jog „Gediminas rado Vilnių medinį, o paliko mūrinį“. Sužinome apie 20 narių didžiojo kunigaikščio tarybą, kuri patarinėjo jam. Sužinome, kokių sričių amatininkai turėjo atvykti į mūsų kraštą iš Vakarų Europos. Tai kalviai, kurpiai, račiai, akmenskaldžiai, druskininkai, malūnininkai, sidabrakaliai, arbaletininkai, žvejai. Atvykstančius žemdirbius Gediminas pažadėjo atleisti nuo bet kokių mokesčių 10 metų ir tik po to rinkti iš jų dešimtinę. Gedimino laiškai leidžia sužinoti, kad XIV a. pagoniškoje Lietuvoje buvo laikomasi religinės tolerancijos principų, nes „turime pastatytas dvi mažųjų brolių (pranciškonų) bažnyčias, vieną mūsų minėtame karališkame mieste Vilniuje, antrą Naugarduke, o trečią – pamokslininkų brolių (dominikonų), kad kiekvienas Dievą garbintų pagal savo paprotį“. Kiek keista laiškuose šmėkštelėjusi frazė apie pačių lietuvių tikėjimą: „o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“. Kokios tos senameldiškos lietuvių apeigos, kas tas vienas dievas, nėra aišku, tačiau archeologinių tyrimų rezultatai rodo, kad Vilniuje Gedimino laikais turėjo būti Perkūno mūrinė šventykla, galbūt perstatyta iš XIII a. Mindaugo statytos katedros. Iš laiškų išryškėjo ir dar vienas mums svarbus niuansas – Gedimino reiškiamas pranašumas prieš krikščionis. Jis aiškiai matomas iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „Mūsų protėviai pasiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums savo kraštą, bet niekas iš jūsų neatvyksta ar net šuva iš jų pusės nesulojo, padėkodamas už pasiūlymus“. Istorikai interpretuoja, kad čia krikščionys sugretinami su šunimis. Toliau tame pačiame laiške skaitome: „Mes Gediminas pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad apie panašią krikščionys niekada nė negalvojo“.
Iš gausių istorikų publikacijų apie Gedimino laiškus galima padaryti išvadą, kad jie žymėjo ne tik oficialios Vilniaus istorijos pradžią, bet ir juodu ant balto užfiksavo savotišką ribą tarp pagoniškos Lietuvos ir krikščioniško pasaulio. Ribą, kurią, verčiamas vidinių įsitikinimų, o greičiausiai, šalto politinio išskaičiavimo, nesėkmingai bandė peržengti didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Ribą, kurią 1385 m. Krėvos sutartyje su Lenkija galų gale peržengė Gedimino anūkas Jogaila.
Paruošė: Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos istorijos mokytojas
Audrius Jurgelevičius