Žemėj Lietuvos žaliuoja ąžuolai

Žemėj Lietuvos žaliuoja ąžuolai

Julija KIRKILIENĖ

Yra Elektrėnų savivaldybėje du neatskiriami dalykai: tai Juozas Stepankevičius ir Vievio kelių muziejus. Kaip toje dainoje: kai tari Juozas Stepankevičius, matai – Kelių muziejų ir priešingai – kai tari Vievio kelių muziejus – matai jo vadovą, įkūrėją, kelininką iki kaulo smegenų Juozą Stepankevičių. Jie ir gimtadienius beveik kartu švenčia. Spalio 19 d. Kelių muziejui suskaičiuota aštuoniolika metų, nors jis daug anksčiau veikė, o Juozas Stepankevičius spalio 25 dieną švenčia solidų jubiliejų – 80 metų prabėgo nuo tos dienos, kai jį Alytuje mama Marija pagimdė. 

Per tą aštuoniasdešimtmetį keitėsi valdžios ir laikai, tik mažasis Juozukas iki gerbiamo ir mylimo Juozo augo kryptingai. Gimė jis 1933 metais Alytuje, tarnautojo Boleslovo ir namų šeimininkės Marytės šeimoje. Kaip Juozas rašo savo prisiminimuose, „…1941 m. birželio 22 dieną, apie 4 val. nakties, jau truputį prašvitus, išgirdau kažką aukštai danguje šaudant. Išsiritę iš lovų, išbėgome į gatvę pažiūrėti, koks ten triukšmas. Pamatėme aukštai skrendančius lėktuvus, o po kelių valandų virš Alytaus pasirodė visas pulkas vokiečių bombonešių, kurie pradėjo bombarduoti miestą. Iš pradžių visi kalbėjo, kad tai – manevrai, tačiau, pamatę ant lėktuvų juodus kryžius ir bėgančius iš miesto centro žmones su ryšuliais, supratome, kad tai jau karas…<…> Joninių vakaras. Pas mūsų namo šeimininkus susirinko keletas kaimynų vyrų. Palošė kortomis ir tyliai išsiskirstė po namus. Naktis nerami, kai kur dar matėsi ugnies atšvaitai, girdėjosi atskiri šūviai. Neramiai miegojo ir mano tėveliai. Ir ne be reikalo: apie 1 val. nakties į duris pasibeldė. Vieną, kitą kartą… Stipriau, dar stipriau… Reikėjo atidaryti. Tuoj pat akinanti prožektoriaus šviesa ir… liepė tėveliui rengtis. Sakė – mieste gaisrus gesinti. Motina pradėjo verkti, prašyti, kad vaikai maži. Tačiau tėvelis jėga buvo išstumtas pro duris. Taip mūsų gatvėje buvo surinkti visi namuose buvę vyrai ir netgi paaugliai (prisimenu kaimynystėje gyvenusį ilgaplaukį 15 metų berniuką) ir išvežti nežinoma kryptimi.

Po poros valandų pasigirdo serijiniai šūviai. Motinos širdis nujautė, kad ištiko didžiausia nelaimė, pakėlė vaikus iš lovos ir verkdama sakė: „Vaikai, tėvelio jau nebėra, vokiečiai sušaudė“. Mes, vaikai, negalėjome suprasti, kaip čia – tik ką tėvelis buvo ir staiga jo jau nebėra. Kaip gali žmogus  dingti be niekur nieko? Nuo tos akimirkos aš savo tėvelio jau niekada ir nebemačiau. Tą naktį Alytuje buvo sušaudyta 400 nekaltų vyrų.

Vokiečiams traukiantis, mieste likti tapo pavojinga. Pėsčiomis pasitraukėme į mažiau pavojingą vietą – sodybą netoli Ūdrijos bažnytkaimio. Į miestą sugrįžome tik po kelių savaičių. Radome mūsų butelį išplėštą, nors nieko brangaus neturėjome. Kuo pavirsta žmonės karo metu? Vieni bėga nuo mirties, kiti iš jų butų grobia viską, kas papuola. Gyventi reikėjo visiems. Motina padėdavo kaimynams ir kaimo žmonėms nudirbti darbus, už tai kaip atlygį gaudavo červonsų ar maisto produktų. Mes, vaikai, irgi šiek tiek padėdavom. Vasaros atostogų metu gyvendavome kaime pas gimines. Taip ėjo gyvenimas, išmokęs kantriai ir santūriai ištverti negandas bei nepalūžti <…>1952 m. baigiau Alytaus I-ąją berniukų gimnaziją. Gana įdomus mano ir kelių mano klasės draugų ateities pasirinkimas. Gavę atestatus, gimnazijos skelbimų lentoje pamatėme Kauno politechnikos instituto skelbimą, kviečiantį stoti į šias specialybes: hidrotechninė statyba, kelių statyba ir eksploatacija bei vandentiekis ir kanalizacija. Gerai išlaikiusiems stojamuosius egzaminus, bus mokamos stipendijos, o stojant į hidrotechninę statybą – stipendija mokama ir už patenkinamai išlaikytus egzaminus. Mes, abiturientai (Ališauskas, Vidūnas, Žvirblis, Jomka, Stepankevičius, Jonynas, Plytninkas), nutarėme vykti į Kauną ir stoti į hidrotechnikos fakultetą, juk sunkiai gyvenome, stipendija būtinai buvo reikalinga. Visi mes išlaikėme egzaminus gerai ir mandatinė komisija mums pasiūlė stoti į kelių statybos specialybę, nes čia dar buvo laisvų vietų. Pasiūlymą priėmėme. Taip tapau studentu <…>.
…Penktame kurse, antrame pusmetyje, ruošiausi diplominiam darbui. Mano objektas – Pabrėžos gatvės kapitalinis remontas Fredos rajone, Kauno mieste. Projektą apgyniau gerai, vėliau sužinojau, kad pagal mano padarytą projektą ta gatvė ir buvo rekonstruota…“.

1957 m., įgijęs kelių statybos ir eksploatacijos inžinieriaus diplomą, Juozas Stepankevičius gavo  paskyrimą dirbti Alytaus kelių statybos ir eksploatacijos rajone Nr. 22. Apie lemtingą atsitikimą pirmojoje darbovietėje Juozas Stepankevičius taip rašo: „…Nuo Ratnyčios miestelio iki Druskininkų – Gardino plento sankryžos kelio beveik nebuvo. O jis turėjo būti, bet carinės Rusijos rangovai, kurie jį statė, to nepadarė, nes pritrūko lėšų ir laiko. Komisija kartu su rangovu apžiūrinėjo kelią nuo Merkinės iki Ratnyčios ir galvojo, kad tie 1,5 km pastatyti. Kadangi buvo blogas oras, jau tamsu, o, be to, čia pat karčiama su kvapiais dūmais ir stipriais gėrimais, toliau nevažiavo, patikėjo, ir aktas buvo pasirašytas.

Po kelių mėnesių  caro kariuomenei priartėjus prie Ratnyčios, pasirodė, kad nėra nei kelio, nei tilto! Tuoj pat rinko iš lauko įvairių dydžių akmenis ir klojo kaip papuolė, kad tik caro kareiviai pravažiuotų.

Kelias ir tiltas, kurį statėme mes, ėjo nauja trasa, netoli senosios. Seno kelio grindinį, kurio akmens galvutės mums tiko, ardėme, vežėme ir naudojome kelio statybai, o stambius akmenis – į akmenskaldę Merkinėje.

Naujas tiltas per Ratnyčėlės upę buvo netoli Ratnyčios bažnyčios ir klebonijos. Klebonas ateidavo pažiūrėti jam dar nematytų darbų, pvz. gelžbetonių tilto polinių kalimo. Dirbant dyzelinei poliakalei, klebonas smūgius jautė net klebonijoj.

Kalant polius, reikėjo žiūrėti, kada bus gautas polių smigimo atsakymas. Aš pats šį atsakingą darbą prižiūrėjau, sekiau smūgių atsakymą. Visa tai buvo atliekama stovint po poliakale… Staiga girdžiu:  kažkas viršuje suskambėjo. Aš – staigiai į šoną. Išgirdau smūgį į žemę: viršuje esantis apie 30 cm diametro skridinys, prilaikantis trosą, įsmigo į mano stovėtas pėdas. Likau gyvas! Tilto statybas apžiūrinėjančiam klebonui parodžiau, kas man būtų atsitikę. Jis pasakė, kad visą laiką už mane meldėsi, kad aš būčiau sveikas ir laimingas. Ratnyčios bažnyčioje šis klebonas ir sutuokė mane su žmona Genovaite…“,- rašo prisiminimuose Juozas.
„…Tuo metu kelininko – inžinieriaus specialybė buvo populiari. Atidirbus ne mažiau kaip tris metus kelių sistemoje, jauni inžinieriai buvo kviečiami į respublikos rajoną dirbti vykdomųjų komitetų pirmininkais, pavaduotojais, o ypač plano komiteto pirmininkais, kuruojančiais miesto gerovę ir tvarką. Man buvo pasiūlyta dirbti Alytaus, Birštono miestų pirmininku. Buvo siūlyta dirbti Užvenčio ir Akmenės rajonų vykdomuosiuose komitetuose. Aš ir mano darbo draugas Juozas Žvirblis buvome nuvežti į Užvenčio ir Akmenės rajonus Žemaitijoje. Tačiau mes diplomatiškai atsisakėme. Turbūt, teisingai nusprendėme...“ O  1960 m. gruodžio 5 d. Juozas buvo paskirtas į Vievio AKV vyriausiuoju inžinieriumi. 1972 m. tapo Valdybos viršininku ir juo dirbo iki 1994 m.  Nuo 1995 m. spalio 19 d. atsisakęs VĮ „Automagistralė“ vadovo posto, pradėjo dirbti Kelių muziejaus vedėju.

Atvažiavo į Vievį Juozas ir čia pasiliko. Čia užaugino dvi dukras ir sūnų, sulaukė 8 anūkų, 1 proanūkės ir iki šiol darbuojasi muziejuje. Jei žmona Genovaitė, su kuria jau šeštą dešimtmetį keliauja gyvenimo keliu,  prieš pusiaudienį nepaskambintų ir nepakviestų pietų, per lankytojų gausumą, jis gal ir pamirštų papietauti.  Juozas muziejaus lankytojams visada nori  ne tik visą kelių istoriją papasakoti, bet ir turimą techniką parodyti, kas nuo jo jaunystės pasikeitė, šių dienų aktualijas aptarti. Kai viena JAV televizija filmavo laidą apie Vievio kelių muziejų, reporteris P. Jeary savo tekste pasakodamas  apie muziejų pabrėžė, kad Juozas  iš pradžių pats tiesęs kelius, netrukus ėmė dirbti administracinį darbą, vėliau – kaupti kelininkui įdomius rakandus. Keturi iš penkių kartu su juo kelininko profesijas pasirinkusių bičiulių dar gyvi. „Kelių versle vadovai gyvena ilgiau nei eiliniai darbuotojai“, – Juozas kalbėjo JAV žurnalistui.

Juozo darbas Lietuvai ir keliams neliko nepastebėtas. 1972 m. jis apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu už automagistralės Vilnius-Kaunas tiesimą, 1988 m. suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas, apdovanotas „Kultūros žymūno“, „Garbės kelininko“, „Garbės medžiotojo“ vardais, SSSR, Ministrų Tarybos medaliu bei Visasąjunginių ūkio ir mokslo pasiekimų parodų (Maskvoje) įvairiais medaliais. Už aktyvų dalyvavimą saviveikloje (ilgametis Vievio mišraus choro dalyvis) apdovanotas „Kultūros žymūno” ženklu. J. Stepankevičiui suteikta Elektrėnų savivaldybės metų kultūros darbuotojo nominacija „Metų žmogus’2009”.
Bet daugybė apdovanojimų ir gražus jubiliejus nestabdo Juozo gyvenimo bėgių. Juozas tiki, kad ir jam nesant,  bus kam ir iš ko tęsti muziejaus veiklą. Sandėliuose yra tūkstančiai neeksponuojamų gėrybių, kurios dar laukia savo valandos. Amerikiečių žurnalistui  jis sakė, kad muziejų kurti, tai ne tas pats, kas rašyti knygą. Knygoje, kai nebeturi ką pasakyti, rašai „Pabaiga“. Muziejuje visuomet bus daiktų, kuriuos reikės rinkti. „Aš kuriu ateičiai“ ,- sako Juozas Stepankevičius ne tik Amerikos žurnalistui, bet ir visos Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui. Su jaunimu Juozas turi gražios progos pabendrauti – muziejuje pilna lankytojų moksleivių ar studentų. O kuris gi vaikas nenorės medinio dviračio paliesti, plaktukų, naudotų akmenims skaldyti, palaikyti, aulinių batų nuautuvų išmėginti, po „Zaporožietį“ palandžioti ar į 52 tonas sveriantį buldozerį su tanko varikliu užsiropšti. Kalbėdamas apie kelių tiesimo istoriją, mechanizmus, sustodamas ties  žymiausių kelininkų, įvairių istorijos laikotarpių Lietuvos vadovų nuotraukomis,  Juozas Stepankevičius niekada nepamiršta akcentuoti, kaip svarbu didžiuotis savo šalimi, kaip svarbu kiekvienam lietuviui likti savo šalies istorijoje.

Apie Juozą Stepankevičių negalima sakyti, kad jis liks istorijoje. Jis vis dar istoriją kuria. Juozas planuoja apie Vievio muziejų  išleisti leidinį, rašo prisiminimus, aktyviai  dalyvauja kelininkų – veteranų klube. Ir šiais metais veteranai tvarkė prieš dešimtmetį pačių pasodintą ąžuolyną ant Mijaugonių sankryžos. Tegul žaliuoja ąžuolai žemėj Lietuvos, tegul mokosi jaunieji lietuviai iš mūsų didžialietuvių, kaip teisingai Žemėje gyventi reikia. O mokytis mes turime iš ko. Vienas toks Lietuvos didžiavyris – Juozas Stepankevičius – spalio 25 dieną švenčiantis brandų jubiliejų – aštuoniasdešimtmetį. Ąžuolai, kaip žinoma, ilgai gyvena… Tad ir mes su Juozu Stepankevičiumi dar ne kartą susitiksime, dar  daug pakalbėsime apie brangią šalį Lietuvą, apie toje šalyje gyvenančius žmones, su kuriais įvairiose kryžkelėse susitinkame ir, žinoma, apie kelius. Nes juk keliai, pasak Juozo, yra tarsi šalies kraujagyslės, jei jos sveikos, tai ir gyvenimas nesustoja. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų