Edukacijos metu susipažinome su audimo istorija, kokie buvo naudojami audimo būdai, kokią reikšmę turėjo juostos lietuvių tradicinėje kultūroje
Ausk, močiute, drobeles,
O aš jauna juosteles, –
Kalbin mane bernužėlis
Į svetimą šalelę
Lietuvių liaudies daina
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos biblioteka vykdo Elektrėnų savivaldybės finansuojamo projekto „Juostos suvienyti“ veiklas, tai Lietuvos kultūros paveldo, tautinių tradicijų pristatymas ir edukacinis užsiėmimas. Balandžio 23 d. edukacija pristatyta Kietaviškių bibliotekoje Kietaviškių dienos centro vaikams. Savo žiniomis pasidalino Gilučių bibliotekos bibliotekininkė Veronika Tamošiūnienė, jai padėjo Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Renata Simanavičienė. Veronika pristatė vieną seniausių Lietuvoje audimo būdų – audimą burtomis. Kaladėlės, arba burtos, yra tikrų staklių pirmtakės – vytinės juostos atsirado kur kas anksčiau už austines. Senovėje mamos ir močiutės perduodavo amatą mergaitėms, kiek paaugusi mergaitė jau gebėdavo nusivyti juostą, nes technologija nėra labai sudėtinga, jei kas paaiškina ir pamoko. Edukacijos metu susipažinome su audimo istorija, kokie buvo naudojami audimo būdai, kokią reikšmę turėjo juostos lietuvių tradicinėje kultūroje. Audimas, taip dažnai minimas dainose, yra vienas seniausių lietuvių liaudies rankdarbių. Audiniuose, kaip ir kitame liaudies mene, atsispindi gilus lietuvių liaudies grožio pajautimas. Juostoms pinti, austi arba kaišyti vartojami įvairūs įrankiai – nuo primityviausių iki sudėtingų staklių. Senovėje juosta buvo būtina vyrų ir moterų drabužių dalis: vyrai susirišdavo marškinius, moterys persijuosdavo išeiginius rūbus. Paprastesnėmis juostelėmis prisirišdavo prijuostes, beraštes juostas naudojo lauknešėliams ir kitiems kasdieniniams reikalams. Pagal audimo būdą juostos gali būti: vytinės, pintinės, beraštės, kaišytinės, austinės, rinktinės. Kiekvienas audimo būdas turi savo ypatumus ir galimybes. Juostos audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Juostų dydį apsprendė jų paskirtis ir techninės audimo galimybės. Jų plotis ir ilgis įvairus. Galai dažnai būdavo užbaigiami puošniais margaspalviais kutais. Juostų ornamentas yra palyginti paprastas, nesudėtingas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų juostos daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs. Juostos dzūkų gyvenime buvo itin svarbios. Tai pagrindinės jaunamartės dovanos ir vyro giminaičiams, ir visiems svečiams. Nė viename regione jos nebuvo tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Rinktinių juostų raštai Dzūkijoje turėjo specifinius savo pavadinimus: grėbliukai, meškučiai, žvaigždutės, eglutės, beržalapiai, roželės, akutės. Žemaičių juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Klaipėdos krašto rinktinės juostos – siauros, apie 1–2,3 cm pločio. Seniausioms juostoms būdingas baltas lininis ar medvilninis fonas, kuriame išrenkami raudoni raštai. Suvalkijos krašto juostoms būdingi trijų eilių raštai. Kiekviena eilė nuo kitos eilės atskiriama spalvotais ruoželiais. Vidurinė raštų eilė būdavo plačiausia, šoninės – siauresnės. Dažniausiai naudojamos spalvos: burokinė, violetinė, mėlyna. Vyrauja galuose šalia siūlų įaudžiami įvairių spalvų audinio kaspinėliai. Juosta žmogų lydėjo per visą gyvenimą, per tris svarbiausius gyvenimo virsmus: gimimą, santuoką ir mirtį. Ne tik mūsų kraštuose, bet ir skandinavų šalyse juosta būdavo surišamas tik gimęs ir suvystytas kūdikis. Juostos paskirtį tikriausiai nusakydavo joje įausti simboliai. Kūdikiui reikėdavo apsaugos, tad surišimo juosta ritualas tikriausiai tai ir suteikdavo. Vytinių juostų simbolių nėra daug: rombas, varnelė, žalčiukas… Manoma, kad senosiose kultūrose rombas buvo moteriškumo, vaisingumo simbolis. Spėjant, kad rombas siejamas su vaisingumu, moteriškumu, vestuvėms – labai svarbiam gyvenimo įvykiui – vijo būtent rombais margintą juostą. Per vestuves juostas mergina dovanodavo vyro giminei, tėvams. Šiandien tuokiantis pagal baltiškąsias tradicijas jaunųjų rankos surišamos juosta, taip juos sujungiant į vieną neišskiriamą vienetą. Taip pat per jungtuves ant juostos užmaunami žiedai ir pašventinami virš aukuro ugnies. Trečias svarbus žmogaus gyvenimo virsmas – mirtis, juostos buvo naudojamos karstui į duobę nuleisti.
Kietaviškių bibliotekoje užsiėmimo metu rodytas A. Baryso filmas „Iš naminio audimo dainos“. Dalyviai turėjo galimybę pasigrožėti Veronikos atvežtomis austinėmis, pintinėmis, vytinėmis juostomis ir pamokyti Veronikos išbandė audimą kaladėmis. Su edukatorės pagalba visi nusiaudė po gabalėlį spalvingos juostelės. Labai smagu stebėti, kaip per valandėlę iš atskirų siūlų išėjo spalvingos juostelės.
Projektas tęsiasi, kiti užsiėmimai-edukacijos vyks Semeliškių, Beižionių ir Vievio bibliotekose. Kviečiame dalyvauti.
Rita Vaišnorienė
Kietaviškių padalinio bibliotekininkė