Jaroslavas Cechanovičius: „Muzika be prasmės – man ne muzika“

Jaroslavas Cechanovičius: „Muzika be prasmės – man ne muzika“

Ramunė Aukštuolytė,
VU Komunikacijos fakulteto studentė, praktikantė

LRT lengvosios muzikos orkestro vyriausiasis dirigentas
LRT lengvosios muzikos orkestro vyriausiasis dirigentas

Vievyje gimęs ir užaugęs žymus lietuvių kompozitorius, džiazo atlikėjas bei pedagogas Jaroslavas Cechanovičius rodo pirmąjį smuikelį, kuris primena jo kelionės į profesionalios muzikos pasaulį pradžią. Vaikystėje girdėdamas mamos gražų balsą ir gitaros stygų garsus, J. Cechanovičius tolesnį gyvenimą atidavė muzikos kūrybai, džiazo sklaidai Lietuvoje. Su juo kalbamės apie muzikinę karjerą ir kelius, nuvedusius į kūrybą.

Ar nuo pat vaikystės svajojote savo gyvenimą sieti su muzika ir kūrybine veikla?
Nuo penkerių metų pradėjau groti gitara. Mama buvo Vievio mokyklos mokytoja, labai gražiai dainavo, gerai grojo gitara, o namie ir buvo tie instrumentai – gitara, pokariu populiari mandolina, tai ir bandžiau groti jais. Pamenu, kad jau būdamas šešerių metų, mokydamasis pirmoje klasėje, akompanavau mergaitei gitara, netgi pamenu, gavau diplomą už geriausią pasirodymą ir knygą „Haufo pasakos“. Pirmoje klasėje su broliu Henriku, aš gitara, o jis mandolina, grojome Aleksandriškių mokyklos, kurioje lankiau pirmąją klasę, šokių vakare. Begrodamas užmigau. Paskui, Vievyje, vos atidarius muzikos mokyklą, pradėjau ją lankyti su seserim Irena. Mane priėmė į smuiko klasę. Mano mokytoju buvo Henrikas Bagdzevičius. 1961 metais buvo priėmimas į M. K. Čiurlionio menų mokyklą – internatą. Rinko gabius mokinius iš visos Lietuvos ir mane priėmė į šeštą klasę. Nemokėjau aš lietuvių kalbos, bet direktorius Dainius Trinkūnas bei mokytojai buvo supratingi ir padėjo per trejus metus išmokti. Ten buvo intelektuali atmosfera ir kompanija. Muzikantai, dailininkai, baleto šokėjai surinkti iš visos Lietuvos. Galiu pripažinti, kad mane iš pradžių tėvai pastūmėjo į tą karjeros kalnelį, paskui Vievio muzikos mokykla ir M. K. Čiurlionio menų mokykla. Galima sakyti, įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti. Turėjau aš tą vadinamą gerą ritmo pojūtį ir gerą muzikinę klausą. Man labai pasisekė, nes mane supo geri dėstytojai, gabūs mokiniai. Nors ir sovietmetis buvo, muzikos mokymuisi tas netrukdė. Muzika apskritai yra abstraktus menas. Grodamas ar jos klausydamas nežinai, ką ji reiškia, ką ji vaizduoja. Tai ne žodžiai.

Kokie mokytojai iš Vievio labiausiai įsirėžė atmintyje?
Gerai prisimenu Juozą Gečą, Aldoną Pulauskienę, Dainiaus Pulausko, žymaus džiazo pianisto, mamą. Dainius daug metų grojo mano vadovaujamame LRT orkestre. Prisimenu, tais laikais, apie 1960-uosius metus, Vievyje (tuo metu Vievis buvo rajono centras) labai daug gerų dalykų vyko – įsteigė Muzikos mokyklą, pastatė stadioną, baseiną. Labai didelis dėmesys buvo skiriamas kultūrai. Vėliau pamenu, M. K. Čiurlionio menų mokykloje su bendraklasiais subūrėme bigbito ansamblį. Pasivadinome „Marsiečiai“. Tada buvo vadinami bitlų laikai, į madą buvo atėjusi elektrinė gitara, o aš kadangi ja kažkiek mokėjau groti, tai pagrindinis veikėjas ir buvau tame ansamblyje. Grodavome šokiams.

14-metis J. Cechanovičius kelius aukštumų link pradėjo nuo muzikavimo gitara
14-metis J. Cechanovičius kelius aukštumų link pradėjo nuo muzikavimo gitara

Grojate gitara, trombonu, smuiku, fortepijonu, bandža. Ar groti visais šiais instrumentais mokėtės mokykloje?
Smuiku groti mokiausi dvejus metus Vievio muzikos mokykloje, o gitara groti išmokau pats. Smuiku buvo per vėlu mane jau mokyti, kadangi pradėjau juo groti tik penktoje klasėje, o reikia pradėti nuo pirmos klasės. Todėl ir priėmė mane į trombono klasę, pučiamųjų skyrių. 1967 m. įstojęs į Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija) pragyvenimui užsidirbdavau Statybininkų kultūros rūmų estradiniame ansamblyje grodamas gitara. O po to, 1969-aisiais, mane priėmė į LRT orkestrą gitaristo pareigoms. Tais metais orkestro vadovu tapo pianistas, vunderkindas Aloyzas Končius. Vienu žodžiu, jis mane pastebėjo kai buvau pakviestas su LRT orkestru įrašyti gitaros partiją A. Žebriūno filmui „Gražuolė“, kuriam muziką sukūrė vienas žymiausių bei talentingiausių Lietuvos kompozitorių Viačeslavas Ganelinas. Šis kompozitorius labiau tapo žinomas, kai 1974-ais sukūrė muziką muzikiniam filmui „Velnio nuotaka“, kurį taip pat įgrojau aš. V. Ganelinas pasiūlė darbą Radijo orkestre, ir aš besimokydamas akademijoje jau nuo 1969 m. pradėjau jame dirbti. Šeimą sukūriau 1967 metais. Darbas Lengvosios muzikos orkestre, pažintis vis su naujais kūriniais, kuriuose reikėjo repetuoti ir po to įrašyti, natūraliai plėtė mano muzikinį akiratį, suteikė labai daug man naudingų žinių.

Kada pradėjote kurti savo muziką?
Pirmą savo kūrinį parašiau 1965-aisiais, būdamas 16 m. Tai buvo tada madingų vesterno filmų tipo muzika.
Dirbdamas Radijo orkestre dar labiau susidomėjau kūryba. Pagrindines orkestravimo žinias gavau jame, nes kiekvieną dieną buvo atliekami vis nauji kūriniai ir tai buvo geriausia mokykla. Aranžuoti orkestrui pradėjau 1972 m., būdamas 23 m.

Ar Jums labiau patinka aranžuoti, ar kurti pačiam kažką visiškai naujo?
Nemanau, kad kažkas kurtų (aranžuotų) kam nors savo noru. Man tas darbas buvo ir įdomus, ir naudingas, nes labai daug aranžuočių padariau radijo orkestrui, apie porą tūkstančių per 39 darbo metus. Ir už tai man buvo sumokėta. Kompozitoriai pasitikėjo manimi, leido man daugiau savęs įdėti į jų kūrinius. Esu aranžavęs beveik visiems tuo laiku pramoginę muziką rašiusiems Lietuvos kompozitoriams. Iš jų daugiausia buvo A. Raudonikio muzikos, tarybiniais laikais ir Balsiui, ir Gorbulskiui aranžuočių esu parašęs. Po truputį pradėjau kurti savo muziką. Iš pradžių rašiau tik orkestrinę muziką, o po dešimtmečio pradėjau rašyti dainas.

Ar artimieji, draugai, šeima, pamatę, kad kuriate, skatino toliau siekti muzikinės karjeros viršūnių?
Jie manęs tikrai nevaržė. Pamatė, kad man tai sekasi ir nestabdė niekas. Man atrodo, kad tėvai ir visi kiti džiaugėsi. Jie suprato, kad aš galiu kurti, kad man tai patinka, tad niekas nesipriešino, nesakė „nerašyk“. Priešingai – palaikė. Nors muzikos istorijoje yra ir tokių atvejų, kai tėvai griežtai draudė būti kompozitoriumi, taip atsitiko F. Mendelsonui, vienam žymiausių 19-to amžiaus vokiečių kompozitorių.

1961 metai Vievyje: Gegužės 1-osios paradą su vėliava veda Jaroslavas Cechanovičius. Penktas iš kairės Tadas Šumskas, šalia su būgneliu Boleslovas Šumskas. Nuotrauka iš Tado Šumsko archyvo
1961 metai Vievyje: Gegužės 1-osios paradą
su vėliava veda Jaroslavas Cechanovičius.
Penktas iš kairės Tadas Šumskas, šalia su būgneliu Boleslovas Šumskas. Nuotrauka iš Tado Šumsko archyvo

Kaip pasikeitė gyvenimas pradėjus darbą LRT lengvosios muzikos orkestre?
Kai pasiūlė darbą, tai pirmiausia padidėjo atlyginimas. Aš tada dirbau Statybininkų rūmų estradiniame ansamblyje, ten buvo kaip ir saviveiklinis ansamblis, bet visi gaudavo pinigų. Oficialiai parašydavome, kad esame krovikai, ir taip uždirbdavome. Susirinkdavome mes vos porą kartų per savaitę pagroti, parepetuo­ti. Toks ne visai rimtas ansamblis buvo. O Radijo orkestras tai rimtas darbas. Iškart viskas pasikeitė. Nors orkestras nebuvo tais laikais valstybinis, jis priklausė radijui. Tais laikais išvis buvo sunku gerą darbą susirasti, tai man buvo paskatinimas. Tuo labiau, kad darbas buvo nuo 10 iki 14 valandos penkias dienas, keturias valandas trukdavo repeticija arba įrašas radijo studijoje, o paskui gali dar kažką veikti likusį laiką.

O dėl to, kad buvote menininkas, neišsiskyrėte iš minios?
Vaikystėje net nemąsčiau apie tai, nes nuo mažų dienų jau grojau, net nepastebėjau, jei ir išsiskyriau iš kitų. Mokykloje, konservatorijoje kiti mano kolegos buvo ne mažiau gabūs už mane, gal net gabesni. Man atrodo, mano klasėje net keli kompozitoriais tapo. Aš nesijaučiau, kad skiriuosi.

Ar bandėte kurti kitokią, ne džiazinę, muziką?
Aš esu parašęs, pavyzdžiui, „Rekviem laisvės gynėjams“. Tai visiškai ne džiazinis, o simfoninis kūrinys, labai rimtas. Lenkijos užsakymu esu parašęs himną Popiežiui Jonui Pauliui II. Svarbiausia, kad aš nerašau į stalčių. Jeigu matau, kad nėra galimybių atlikti, tai net ir nekuriu. Kai aš turėjau savo orkestrantus, tai man buvo paprasta. Pats rašai, pats atlieki, pats įrašai ir pats klausaisi. O dabar viskas pasikeitė. Dabar kiekvienas, ir aš, namie gali turėti studiją, rašyti, įrašinėti. Menas pasidarė prieinamas visiems, ir visi, kas tik sugeba, tai daro. Iš esmės, tai Lietuvos muzikinė kultūra nėra pasaulinio lygio. Taip, kad pasiklausius nesidžiaugi, kad tiek daug įvairios muzikos. Na, bet man atrodo, visam pasaulyje dabar taip. Krizė su ta populiaria muzika todėl, kad toks vaizdas, jog išsisėmė visi, nieko originalaus nesukuriama. Aš tikrą džiazo muziką grojau Šiaulių bigbende, kurį įsteigiau ir 10 m. jam vadovavau.

Kaip reaguojate į tą populiariąją muziką, kurios jaunimas dabar klauso?
Aš jos neklausau. Iš kelių garsų išgirstu, kad ten nieko nėra sukurta. Dabar visas pasaulis žmogui kaip ant delno. Tu gali viską žinoti, viską girdėti. Visur tas pats. Labai retas kuris kūrinys mane sudomina, kai jauti, kad ten yra kūrybos įdėta. O ne taip, kad sudėliota iš girdėtų frazių, neoriginalus projektas. Visai kitaip buvo bitlų laikais, nuo 1960 iki 1970 metų. Mane labai veikė tas laikotarpis. Tarybiniu laikotarpiu draudė domėtis užsienio kultūra, mes galėdavom tą muziką išgirsti tik iš Varšuvos radijo ir iš Liuksemburgo ar iš JAV. Tie kūrėjai mane paveikė tuo, kad jie turėjo kažką originalaus, naujo, dainavo visuomenei. Jie padarė įtaką naujo žanro paplitimui. Tai buvo vertingi kūriniai. O dabartinė muzika tai jau ne visai muzika. Kai išgirstu porą garsų ar porą taktų iš karto išjungiu todėl, kad jaučiu – ten nieko nesukurta. Bet viską lemia tie, kurie valgo. Liaudis, kuri yra bendra masė, jai tas pats. Ji nėra intelektuali muzikai, jai fonas reiškia muziką. Muzika be prasmės – man ne muzika. Aš geriau tada pasiklausau simfoninės muzikos, kurios turiu daug. Simfoninė muzika, manau, dar kokių 100 metų tikrai liks. Bachas, Vienos klasikai, tie, kurie turėjo ką pasakyti su prasme. Ne bet kaip. Su savo mintimis, su minties jėga. Aš galiu ir klysti, gal man paprasčiausiai nesiseka gerų lietuviškų kūrinių išgirsti. Tikiu, kad jų tikrai yra.

Kas labiausiai džiugina ir nuvilia dirbant pedagoginį darbą?
Klaipėdoje atidarius muzikos fakultetą, Lietuvoje nebuvo nei vieno profesionalaus gitaristo, kuris galėtų dėstyti džiazo gitaros specialybę, todėl šį darbą pasiūlė man. Kelis metus teko skraidyti į Klaipėdą. Tuo pat metu J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje dėsčiau trombono specialybę, bet kai atidarė Estradinį skyrių, mane pakvie­tė mokyti studentus groti gitara. Paskui, jau 2002-aisiais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Džiazo katedroje tapau dėstytoju, dėsčiau aranžuotę, dirbau su studentų bigbendu. Akademijoje apsigyniau docento vardą. Visame tame pedagoginiame darbe labiausiai nuvilia tai, kad studentai arba mokiniai nenori mo­kytis. Nieko tada negali padaryti. Tas vaikų neatsakingumas kaltas, kad dabar tokia muzika kuriama. Studentai mokosi tik pagrindinius dalykus, o į aranžuočių kūri­mą numoja ranka, nors tai yra vienas pagrindinių dalykų. Kaip ir kiekvieną menininką mane džiugina tik geri rezultatai. Džiugu, kai matai mokinių, studentų rezultatus, kurie sėkmingai reiškia savo gabumus. Kai supranti, kad nesutrukdei jiems siekti kažko, o išmokei, pakylėjai, padėjai. Mano visi studentai labai rimti džiazo atlikėjai: Juozas Milašius, Tomas Varnagiris, Dainius Didžiulis, Vadimas Volkovas, Robertas Semeniukas ir daug kitų – tai vieni iš tų, kuriuos pamačius grojant ir man įkvėpimo suteikė. Jie visi daro daug gero Lietuvos muzikinei kultūrai..

Ar gimtajame Vievyje dabar dar turite sąsajų?
Ten gyvena mano broliai Stasys ir Henrikas bei sesuo Irena. Sesuo dirba pavaduotoja Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, taip pat – Vievio meno mokykloje. Ten mane daugiau laiko tik šeima. Nuvažiuo­ju juos aplankyti, apsilankau kartais ir Elektrėnuose. Aplankau tėvų kapus. Kadangi gyvenu, dirbu Vilniuje, tai nedažnai tenka į gimtąjį miestą grįžti. Bet manau, atidarius naują Vievio kultūros centrą, ten daugiau vyks kultūrinio gyvenimo, kas man atrodo gerai. Ir gabių žmonių Vievyje daug. Kaip ir visur. Pasaulyje juk žinomi vieviškiai – Gintaras Rinkevičius, Dainius Pulauskas, Tadas Šumskas, na gal kiek ir aš. Tik tiek, kad Vilnius, kaip sostinė, labai užgožia netoli esantį Vievį ir Elektrėnus, todėl kultūrinis gyvenimas, galima sakyti, ryškiausias sostinėje. Bet svarbiausia – kurti ir tobulinti savo gebėjimus. Tada galima visko pasiekti. Svarbiausia atrasti savo gabumus, tinkamai juos panaudoti, tobulinti. Tada esi naudingas visuomenei ir žinai, kad neveltui gyvenai.

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas