Kurį laiką lietuvius buvo apėmusi kinų maisto karštinė, nors būtų klaidinga sakyti, jog ji atslūgo. Bet į lietuvių skrandžius taip pat aktyviai nusitaikė japonų maisto gamintojai. Lietuvius žavi šios egzotiškos šalies turtinga ir sveika virtuvė. Mes, vieviečiai, džiaugiamės, jog paskanauti sušių jau galime ir mūsų mieste. Tad kalbamės su Laura Gerbutavičiene, kuri ėmėsi iniciatyvos ir išmoko gaminti sušius, o dabar jais džiugina ir Vievio miesto bei apylinkių gyventojus.
Kodėl būtent japoniška, o ne lietuviška virtuvė?
Jei atvirai, nemėgstu lietuviškos virtuvės. Traukia japonų, kinų patiekalų skoniai. Visada vadovaujuosi viena taisykle – turi gaminti tai, ką pats mėgsti valgyti. Kitu atveju, nebūtų taip paprasta perteikti nuostabų maisto skonį kitiems.
Kaip kilo mintis pradėti gaminti sušius? Ar sudėtingas gamybos procesas?
Mintis pradėti gaminti sušius sukosi labai seniai, tik visuomet atrodė, kad tai bus labai sunku. Ryžausi ir pabandžiau, nes Vievyje labai trūksta vietų, kur galima būtų įsigyti skanaus maisto, ypač ne lietuviškos virtuvės. Aš mokiausi privačiai: atvažiavo mergina ir mokė 8 valandas. Jei reikėtų paimti ir sukti sušius nesimokius – tikrai sunku, kadangi yra daug niuansų. Dabar susukti sušį užtrunku 3 min.
Ar sunku pradėti verslą jaunam žmogui? Ar tai pirmasis Jūsų verslas? Ar esate išbandžiusi ir kitų veiklų?
Manau, kad daug ką lemia pinigai bei noras įgyvendinti svajonę. Jei nebus pradinio įnašo į verslą, nebus ir verslo. Mes labai daug dirbome ir stengėmės, kad galėtume įsigyti maisto vagonėlį ir pradėtume gaminti sušius. Anksčiau dirbau grožio srityje – manikiūras, antakiai… bet visada jaučiau, kad tai ne man. O aistrą maisto gaminimui pajutau jau jaunystėje. Dar mokyklos laikais draugės eidavo pietų valgyti pas mane, o ne į mokyklos valgyklą. Sau dirbu jau ketverius metus.
Ar dirbate viena, ar sukūrėte ir kitų darbo vietų?
Dažniausiai dirbu viena. Aišku, labai daug padeda mano mama ir vyras. Abu išmokiau sukti sušius ir atlikti kitus darbus, todėl be jų, ypač savaitgaliais, prapulčiau.
Ar turite didesnių ateities planų? Galbūt atidaryti Vievyje kavinę?
Visuomet svajojau apie kavinę, ir žinau, kad ji tikrai bus. Noriu, jog jaunimas turėtų jaukią, gražią vietą, kur galėtų leisti vakarus, žiūrėti futbolo varžybas ir mėgautųsi skaniu maistu. Beje, sušiais tikrai neapsiribosime, rytietiškų skonių bus ir daugiau.
Jei mūsų skaitytojai norėtų paskanauti Jūsų gaminamų patiekalų, kaip galėtų tai padaryti?
Prekiauju Vievio turguje, priimu užsakymus telefonu, socialiniame tinkle „Facebook“.
Ačiū už pokalbį
Manau, Jūsų entuziazmas bei tikslo siekimas paskatins ir kitus jaunus žmones imtis individualios veiklos, susikurti sau darbo vietą.
Socialinio tinklo „Facebook“ privačioje grupėje „Vievis kalba“ vykdžiau apklausą, kurioje klausiau, ką žmonės rinktųsi, jei būtų pakviesti pasilepinti skaniu maistu, – sušius ar cepelinus. Iš viso apklausoje dalyvavo 417 žmonių. Kaip matote diagramoje, 55% (t. y. 228 žmonės) pasirinko japoniškos virtuvės patiekalą – sušius, o likusieji 45% (t. y. 189 žmonės) rinkosi tradicinį lietuvišką patiekalą – cepelinus.
Galime daryti išvadą, jog japoniška virtuvė iš tiesų yra lietuviškosios konkurentė.
Įdomu
Suši Japonijoje anksčiau buvo žuvies konservavimo metodas. Išvalyta žalia žuvis buvo suspaudžiama tarp druskos sluoksnių ir prispaudžiama akmeniu.
Sušis yra japonų nacionalinis patiekalas, dar vadinamas „japoniška duonele“.
Kaip patiekalas sušis atsirado tarp Edo miestiečių ir savo laiku buvo „prasčiokų“ valgis; jį valgė paprasti žmonės, dažniausiai imdami rankomis.
Sušiui vis labiau įsigalint įvairiuose sluoksniuose, jis pradėtas valgyti lazdelėmis, susiformavo sušio kultūra.
Sušio restoranų šiuo metu yra ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.
Ieva Barauskaitė
Idėja nebloga, bet nekyla noras pirkt, žinant kad nei žmogus malonus, nei tvarką mėgsta, įskaitant namus.