Istorijos vingiai Daugirdiškėse

Istorijos vingiai Daugirdiškėse

Rytojaus dienos niekas nematė, o pragyventa diena jau tampa istorija.

Į istoriją galima žiūrėti iš įvairių atskaitos taškų. Vaikystėje man atrodė, kad istorija – tai mokyklinis vadovėlis, kuriame aprašyti įvairūs senovės įvykiai, žmonės, gyvenę prieš kelis tūkstančius metų, Mezopotamija, Egiptas, Graikija, Roma. Žinoma, apie senovės Palestiną niekas mums nieko nesakė. Beveik nieko nežinojome ir apie Lietuvą, išskyrus kelis vardus: Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, dar Jogaila ir Vytautas. Kur jie gimė, kada? Atrodė, kad tas buvo taip seniai, galbūt tai kažkokia žmonių sugalvota pasaka.

Bet štai, kai mokiausi Vilniaus pedagoginėje mokykloje, mums pradėjo dėstyti istoriją nuostabus žmogus Alfonsas Bielinis. Buvo jau pagyvenęs, bet mes jį įsimylėjome už jo meilę savo krašto istorijai. Pagal to laikotarpio politines taisykles (1959/60 m.m.) jis privalėjo mums dėstyti Tarybų Sąjungos (TSRS) ir Tarybų Lietuvos (LTSR) istoriją. TSRS istorijos vadovėlis – storas, o Lietuvos – plonutis. Ką tuomet reiškė Tarybų Sąjungos istorija? Tai buvo Rusijos imperijos istorija, o Lietuvos istorija – mažytis priedas prie jos.

Mokytojas Bielinis, nežiūrint tuomet privalomų TSRS istorijai skirtų valandų, per tas pamokas mums dėstė Lietuvos istoriją. Sekmadieniais suorganizuodavo ekskursijas po Vilniaus senamiestį, pasakodavo, kokią reikšmę Lietuvai turėjo tas ar kitas pastatas, kas čia vyko, kokie žymus Lietuvos žmonės čia gyveno, kuo jie nusipelnė savo kraštui. Pasakodavo ne tik apie Vilnių, bet apie visos Lietuvos politinį gyvenimą ir apie jos valdovus.

Jeigu anksčiau galvodavau, kad mūsų gimtosios šalies istorija praėjo kažkur šalia, tai dabar dėka mokytojo Bielinio sužinojau, kad gimiau tiesiog Lietuvos centre, iki Kernavės vos 15 km, kad Mūsų parapijos centras – Maišiagala – taip pat glaudžiai susijusi su šalies praeitimi. Visai netoli Maišiagalos, mano tėviškėje, dabartinės Gudulinės kaimo teritorijoje, šventame ąžuolyne, ant laužo, buvo sudeginto Didžiojo kunigaikščio Algirdo palaikai. Taip pat sužinojau, kad Maišiagalos bažnyčia – viena iš septynių pirmų katalikiškų bažnyčių Lietuvoje, kuri buvo pastatyta karalių Jogailos ir Jadvygos rūpesčiu, kad Maišiagalos piliakalnyje stovėjo karalienės Bonos pilaitė. Tada man parūpo ne tik visos Lietuvos istorija, bet ir artimiausia – savo kaimo istorija.

1960 m. atvykau dirbti į Daugirdiškes, bet iš pradžių kaimo istorija nesidomėjau. Tik po dešimties metų į rankas paėmiau Mažąją Lietuviškąją Tarybinę Enciklopediją. Joje buvo straipsnis ir apie Daugirdiškes. To man buvo per maža. Po kelerių metų teko vartyti ir prieškarinę Lietuviškąją Enciklopediją. Toje enciklopedijoje Daugirdiškių kaimo istorija buvo nušviesta kiek plačiau. Tuomet ir prasidėjo…

Pradėjau kalbinti senuosius kaimo gyventojus. Dalis jų dar gerai prisiminė grafą Juozapą Tiškevičių, kuris įkūrė Daugirdiškėse mokyklą. O kas buvo anksčiau iki grafo Tiškevičiaus? Daugirdiškes valdė Riomeris, bet kuris? Koks jo nuopelnas kaimui? Taip siūlą po siūlo pradėjau vynioti painų kaimo istorijos kamuolėlį.

Kas ieško, tas ir randa. Kartą Trakų bažnyčioje užėjau į Riomerių koplyčią. Pradėjau skaityti epitafines lentas ir ant kairiojo pilioriaus prie pat įėjimo iš šoninės navos pamačiau rusvojo granito memorialinę lentą:

Lenta

Tai štai – paskutinis Daugirdiškių savininkas iš Riomerių giminės buvo Severinas Riomeris, valdė jas iki 1867 m., juk šeima žinojo, ką rašo ant paminklinės plokštės.

Kokie giminystės ryšiai siejo jį su kitais Riomeriais, palaidotais šioje koplyčioje? Aišku buvo viena, kad pirmieji čia buvo palaidoti Mykolas Riomeris, miręs 1853 m., ir jo žmona Rachelė de Raes Riomerienė, mirusi 1855 m., Severino Riomerio tėvai. Kas pastatė šią puošnią koplyčia? Pats Mykolas norėdamas čia įrengti šeimos mauzoliejų ar jo sūnus Severinas?

Kol kas palikime tą mauzoliejų ramybėje, nes mane suintrigavo Dembina. Apie Daugirdiškes vietovės tokiu pavadinimu nėra – nei Dembinos, nei Ąžuolynės (lenkiškas žodis dąb – lietuviškai reiškia ąžuolas). Čia man padėjo „Elektrėnų kronika“, kuri gabaliukais spausdino būsimąją O. R. Šakienės knygą „Buvom“. Viename tų straipsnių buvo paminėta Dembina ir jos savininkas Riomeris. Paskambinau Onutei, o ji mielai paaiškino ir net atsiuntė išrašus iš Riomerių prisiminimų. Iš to šaltinio sužinojau, kad Dembina (dabar vadinama kažkodėl Lazdynais) yra netoli Abromiškių, o Mykolas Riomeris gavo ją kraičio, vesdamas 1799 m. Rachelę de Raes. Dembina tapo jaunos šeimos vasaros rezidencija, o Daugirdiškės tapo pagrindiniu šios šeimos dvaru. Šioje šeimoje gimė keli sūnūs: Edvardas Jonas (dailininkas), Henrikas, Severinas ir Mykolas Steponas. Visi jie ir jų žmonos palaidoti Trakų Riomerių koplyčioje, net ir tie, kuriems priklausė Tytuvėnų dvaras. Čia palaidotas ir vienas žymiausių Lietuvos dailininkų Alfredas Riomeris – Edvardo Jono sūnus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia buvo atvežti ir palaidoti Eugenijaus Riomerio, mirusio (gal žuvusio?) Kuibyševe 1943 metais, ir Roko Edvardo Riomerio, mirusio 1999 m. JAV palaikai.

Severinas Riomeris Daugirdiškėse paliko gerus prisiminimus. Kaimą puošia puošnus skęstančiųjų globėjo šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, pastatytas vežiko Jono, išgelbėjusio pono gyvybę, garbei. Tai prie Severino visas paežerės kelias iki Daugirdiškių miško buvo apsodintas klevais. O svarbiausias paminklas, kurį sau pasistatė Severinas, buvo jo ir jo valstiečių aktyvus dalyvavimas 1863 m. sukilime. Pomirtinę duoklę jam noriu atiduoti ir aš, sukurdama šį eilėraštį:

Daugirdiškių sukilėliai

Kai nuo priespaudos šalis vaitojo,

Kai ją trypė svetimšalių kojos,

Ginti ją drąsiausi žmonės stojo:

Dvarininkas, o šalia artojas.

Riomeris turėjo didžią viltį

Vėl matyti laisvą savo šalį,

Saviškius paragino sukilti,

Kas pakelt dar rankoj ginklą gali.

Apginklavo valstiečius jis dalgiais,

Vienas kitas kardą gavo seną,

Ir miške įkūrė jie stovyklą –

Prostanę, kurią senoliai mena.

Buvo mūšiai ir susirėmimai,

Prieš karius – valstiečiai tik su dalgiais.

Nelygioj kovoj jie krito,

Nesulaukdami kitų būrių pagalbos.

Išblaškyti, rykščių gavę sočiai,

Grįžo artojėliai jau be vado.

Severinas Riomeris, jų ponas,

Savo dvarą ir turtus prarado.

Dabar Riomerių giminės ainiai išblaškyti po visą pasaulį: gyvena ir Amerikoje, ir Australijoje, ir Lenkijoje, ir kitose Europos valstybėse. Vienas jų – tai dabartinis Lenkijos prezidentas grafas Bronislovas Komorovskis, kurio motina buvo iš Riomerių. Prieš dvejus metus Vaidotuose prie Vilniaus mirė paskutinė Lietuvos Riomeraitė – mokytoja Stefanija Riomer, kurią išlydėti į paskutinę kelionę buvo atvykęs prezidentas Komorovskis su savo sūnumi. Prieš kokių 20 metų žurnale „Magazyn Wileński“ skaičiau velionės S. Riomer prisiminimus, kuriose ji minėjo ir mūsų Daugirdiškes, kuriuose vasaromis svečiuodavosi pas grafus Tiškevičius.

Tai tokia tai Daugirdiškių nelabai tolima praeitis. O juk pats kaimas Daugirdiškių vardą gavo tik 1545 metais, kada jį valdyti pradėjo Erazmas Daugirdas. Tai reiškia, kad kaimas buvo dar anksčiau. Koks jis buvo? Kokie žmonės jame gyveno? Kodėl čia arimuose kartais randama viena kita senovinė moneta, netgi akmeninis kirvukas. Iš kur jie atkeliavo? Nejaugi su žvyru, kuris buvo iš kažkur atvežtas žvyruojant pagrindinę kaimo gatvę?

Ir vėl žinia iš giedro dangaus. Prieš porą savaičių kaime buvo įrengtas naujas stendas, kuris iš pradžių buvo tuščias, po to atsirado keletas mažareikšmių skelbimų. O vėliau atvažiavę du vyrai pakabino visos Semeliškių seniūnijos didžiulį žemėlapį, per visą stendą. Priėjau ir pradėjau jį studijuoti. Va, čia Daugirdiškės, pažymėtas mūsų koplytstulpis, dvaro liekanos Monio ežero saloje. Kiek tolėliau yra dar viena sala, dabar tankiai apaugusi medžiais. Žiūriu, gi ši salelė pažymėta sutartiniu ženklu – čia būta senovės Subartėnų gyvenvietės! Dabar Subartėnų kaimas yra pietrytiniame ežero krante, o Daugirdiškės – šiaurės vakariniame krante. Tai va! Prisikasėme iki pradžių pradžios. Čia būta senovės gyvenvietės. Kodėl šitoje salelėje? Gal todėl, kad ji buvo kiek toliau nuo kranto negu didžioji sala, iš jos patogiau buvo saugotis nuo mums jau nežinomų priešų? O gal todėl, kad čia buvo arčiau miškas, kuriame buvo galima medžioti arba pasislėpti nuo užpuolikų? Čia tik mano spėlionės, o atsakymą gali duoti tik istorikai ir archeologai. Gerai, kad jaunimas renkasi istorikų specialybes ir tyrinėja savo kraštą, kaip mūsų kraštietis Giedrius Kazlauskas.

Vladislava Kursevičienė,

Daugirdiškės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link