Išlikimo pamokos: kalnai – viršūnės išorėje ir viduje

Išlikimo pamokos: kalnai – viršūnės išorėje ir viduje

„Kopdamas aš savo kojomis nešu kūną į konkrečią vietą, sakykime, į Everesto viršūnę, tačiau tai išorinis tikrovės pavidalas. Tuo pačiu metu aš kopiu ir į savo vidinį kalną“

Reinholdas Messneris

Kodėl kalnai?

Kartais žmonės manęs klausia, kodėl aš vėl keliauju į kalnus? Ko ten ieškau? Kodėl rizikuoju? Kažkada ir aš pats savęs to klausiau. Atsakymas nėra toks paprastas. Aš nekeliauju kaip daugelis nuotykių ieškotojų – įveikti dar vienos viršūnės, kad padėčiau pliusą savo „žygdarbių“ lentoje. Aš keliauju į kalnus, bet „ne dėl kalnų“.

Prieš septyniolika metų draugai mane įkalbėjo išbandyti save „rimtame“ žygyje Kaukazo kalnuose. Šalmai, ledkirčiai, karabinai, apraišai – man iki tol buvo žygiuose niekada nenaudotos priemonės. Buvau tiesiog žygeivis – „vaikščiotojas“ – jaunas nuotykių ieškotojas ir abejojau, ar tikrai verta važiuoti į kalnus ieškoti pavojų? Pasidaviau „gundymui“ po vieno patyrusio alpinisto paaiškinimo: „kalnai yra tai, į ką negali nieko iškeisti. Kai vedžiau pirmąjį kartą, netrukus man žmona pasakė, kad rinkčiausi arba ją, arba kalnus. Aš jai atsakiau – brangioji, žinoma, kalnus, juk tu mane gali išduoti, bet kalnai manęs niekada neišduos!“. Pasijuokėm. Po to jis ramiai pridūrė: „mano stiprus pomėgis kalnams parodė su kokiu žmogum aš gyvenau – tikrai mylintis žmogus niekada nestatys sąlygų atsisakyti kalnų tarsi žalingo įpročio. Tai nėra žalingas įprotis, neturėtų būti net nuotykių troškimas ir net gi ne rizikos potraukis. Tai yra kai kas daugiau.“

Iš tiesų tada Kaukaze nuotykiai nebuvo malonūs: dalyvavome ukrainiečio jaunuolio, prieš akis žemyn galvą įkritusio į plyšį, gelbėjimo operacijoje (stebuklingai liko gyvas!), papuolėme į audrą kalnagūbrio keteros viršūnėje ir dėl to leidomės naktį virvėmis 120 m nuo stačių uolų aplink krentant akmenims (labai pavojinga). Meldėmės vienas už kitą, o netikintys ir nemokantys maldų prašė, kad už juos pasimelstų draugai. Vidurnaktį man su partneriu pasislėpus plyšyje nuo krentančių akmenų ir laukiant besileidžiančių draugų aš prasitariau, kad nieko nematau gražaus ir romantiško mūsų kelionėje ir niekada daugiau negrįšiu į kalnus. Draugas kiek patylėjo ir pasakė:

         Tu tikrai sugrįši, kaip sugrįžau ir aš.

         Kodėl taip manai? – paklausiau jo.

         Todėl kad ten, apačioje, žmonės gyvena įprastą gyvenimą dėl pinigų, dėl materialių gėrybių, vieną galvoja, o kitą sako ir daro, siekia asmeninės naudos negalvodami apie kitus, myli ir išduoda, nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Dabar, pavojų akivaizdoje, ten gyventi atrodo ramu ir gera. Bet praeis kiek laiko ir tu suprasi, kad ten viskas netikra, žmonių santykiai pagrįsti savanaudiškumu. Tu sugrįši į kalnus tam, kad vėl pajustum tai, ką dabar jaučiame mes, diena dienon susirišę virvėmis saugome vienas kitą, nes nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir kito gyvybė, branginame kiekvieną minutę, išgyventą kartu, meldžiamės už draugus, dirbam taip, kad jaučiame vienas kito mintis, dalinamės maisto likučiais, net fiziškai ir morališkai išsekę nenustojame galvoti apie kitus. Tai neužmirštama ir todėl norisi sugrįžti, kad vėl pajustum ir išgyventum šį jausmą ir tikrąsias amžinas vertybes: draugystę, meilę, ištikimybę, pasiaukojimą, pagarbą…“

Tada juo nepatikėjau, bet jis buvo teisus. Po dviejų metų sugrįžau ir ėmiau reguliariai kopti į kalnus. Dar po kelių metų tapau kalnų vadovu. Kažkas yra pasakęs, kad žmogui tapus alpinistu, jo gyvenimo stilius pasikeičia, nes kopimas neprasideda ir nesibaigia kalnuose – tai procesas užpildantis žmogų visame jo gyvenime. Tai yra daugiau nei trumpalaikis adrenalino poveikis ekstremalaus sporto srityje, nes patirtos kalnuose ilgalaikės būsenos pasilieka sugrįžus „ant žemės“. Tai išlikimo pamokos, kurias alpinistas naudoja kasdieniniame gyvenime.

Kas svarbiau už viršūnės pasiekimą?

Kaip bebūtų keista, bet nei kalno viršūnės šturmavimas, nei daugelio akcentuojamas savęs nugalėjimas nėra svarbiausi dalykai kalnuose. Didžiausia pergalė kalnų vedliui – atvesti visus žmones iš kalnų gyvus. Viršūnė – antraeilis dalykas, tai tik aplinka, priemonė išbandyti save ir kitus.

Šiuolaikiniame pasaulyje pasiekę didelių aukštumų verslininkai savo tikslo versle ir gyvenime pasiekimus dažnai lygina su kalno viršūnės pasiekimu. Neretai, jei jie iš viso yra įkopę į kokį kalną, tai pasisamdę daugybę pagalbininkų – „šerpų“. Dar jie kartoja: „svarbiausia meškerė, o ne žuvis“, arba „jei labai norėsi ir daug dirbsi – tikslą tikrai pasieksi“. Manau, tai patys blogiausi sugretinimai ir didžiausios apvogtos išminties apgaulės. Abejoju, ar tokie verslininkai yra susipažinę su Kristaus mokymu padėti artimui, ar skaitė kaip Jėzus padalino dykumoje žmonėms duoną ir žuvį, o ne išdalino meškeres. Tokie sėkmingi verslininkai, uždirbę savo milijonus išnaudodami kitus, neretai kalnuose tampa apgailėtinais mulkiais, arba gyvybės nevertinančiais egoistais pražudančiais save ir kitus. Tokio pasitikinčio verslininko veidas gerai parodytas filme „Vertikali riba“, kuriame milijardieriaus Bono Elijoto užsispyrimas pasiekti pavojingiausią pasaulyje K2 viršūnę pražudė daugybę žmonių: pirmąjį kartą jis pats vienas liko gyvas tik todėl, kad pasisavino grupės gyvybiškai svarbius medikamentus, antrąjį kartą jis pražudė visą komandą, vėliau žuvo ir keturi gelbėtojai. Ir tik silpniausio iš jų, nevykėlio Piterio Gereto, užsispyrimas išgelbėti seserį padaro stebuklą – išgelbėja ją vienintelę. Tikslas – viršūnė jau niekam nebuvo svarbus.

Vienas žvalgas maždaug prieš dvidešimt metų pasakė: „palyginimą apie meškerę ir žuvį turtingieji naudos išnaudoti žmones juos klaidingai motyvuojant, kaip siekti tikslo. Įtikinus juos siekiant geresnio gyvenimo daug dirbti, liks tik pasistengti jiems mokėti tiek, kad jų tikslas atrodytų arti, bet niekada jo nepasiektų. Nuolat manipuliuojant motyvacija siekti gyvenimo tikslo dvasiniais palyginimais ir neprimokėjimu už jo darbą tiek, kad žmogui kažko vis trūktų pakenčiamam gyvenimui, bus siekiama išugdyti kartą, kuri dėl savo gyvenimo nesėkmių kaltintų save ir krautų kapitalą išrinktiesiems.“ Deja, šis verslo principas – naudojant išminties palyginimus apgaudinėti žmones – buvo oficialiai įtvirtintas nepriklausomos Lietuvos šalies strategijoje tų žmonių, kurie matė tik savo viršūnę ir turėjo tik vieną tikslą – pasiekti ją „užsilipus“ ant kitų pečių. Todėl iki šiol po slapčiausiomis pažymomis slepiama nepriklausomos šalies vizija. Žvalgas apie žmones nevertinančius „elijotus“ dar pridūrė: „pinigus jie uždirbinės iš visko – jie sieks parduoti net dvasingumą ir net žmonių gyvenimus tik tam, kad Lietuvą valdytų saujelė išrinktųjų“. Tačiau jo perspėjimas liko neišgirstas balsas tyruose. Žmonių gyvenimai, artimo meilė tapo nesvarbūs. Tikslo siekimas tapo „privatizuotas“.

Teisingo kelio pasirinkimas

Kaip jau minėjau, gyvenimo pamokos, įgytos kalnuose, neįkainuojamos. Kalnuose išmokstam rinkti, nuolat tikrinti, analizuoti ir tinkamai įvertinti informaciją, pastebėti svarbias detales ir niekada nesakyti „aš privalau pasiekti“, nes pasikeitus sąlygoms tiek kalnuose, tiek gyvenime tas „privalau“ per akimirką gali sukelti katastrofą. Kartą mūsų grupei apsistojus kalnų viešbutyje mes sužinojome, kad remiantis oro prognozėmis visai nepatartina eiti į kalnus dvi dienas. Iš ryto visą pusdienį buvo geras oras ir žmonės pradėjo piktintis, kad mes niekur neiname. Aš pasidaviau spaudimui ir parinkęs nedidelį radialinį maršrutą nuvedžiau grupę pasivaikščioti ir pasigrožėti kriokliais. Po valandos oras pasikeitė – pasipylė liūtis. Permirkę skubėjome užbaigti maršrutą. Staiga priešais save ant akmenų tako pamatėme šviežią velėnos gabalėlį. Kilo mintis, iš kur jis, ir nors skubėjome, tačiau stabtelėjome. Po akimirkos ant tako nukrito dar vienas velėnos gabalas, akmenukas, kitas ir… pasipylė žvyro ir akmenų lavina, po to pasipylė vanduo. Per plauką spėjome pasitraukti atgal ir pasislėpti už uolos. Virš mūsų per liūtį patvinusi kalnų upė išgraužė naują vagą ir suformavo naująjį krioklį. Jei tuo metu nebūtume sustoję ir atkreipę dėmesio į nežinia iš kur ant akmenų atsiradusį mažą velėnos gabalėlį – galėjome žūti.

Priežastis, išgelbėjusi mus, nėra antgamtiška, tai tiesiog atidirbtas įgūdis išsiaiškinti pasikeitimus ir apgalvoti, kas bus po to? Mat kalnuose nuolat reikia sekti orų pokyčius, kurie labiausiai lemia mūsų tikslo – viršūnės – pasiekimą. Patyrę alpinistai dažnai sako, kad kalnas sprendžia, ar viršūnė bus pasiekta, o ne žmogus, ir tai yra tiesa. Kaip ir tiesa, kad siekiant gyvenimo tikslo reikia įvertinti aplinkybes, kurios gali tau sutrukdyti. Aš nesakau, kad tikslo nereikia siekti, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių, pavyzdžiui, naujos nepalankios mokesčių sistemos, sąžiningai tikslas gali būti visiškai nepasiekiamas. Gerai pagalvojus gal geriau tikslo siekti kitą kartą arba kitoje vietoje. Mūsų užduotis – nepasiduoti neapgalvotam troškimui siekti viršūnės bet kokia kaina.

Deja, gyvenime Lietuvos politikai dažnai apgaudinėja žmones ir kaltina juos, kad jie patys nenori siekti geresnio gyvenimo viršūnės. Po to savo ataskaitose smerkia tautinę ydą – verslumo stoką. Prieš porą metų pats dalyvavau verslumo ugdymo programos kursuose, kuriuose buvo siekiama paprastus žmones, kurie dar niekada nekūrė verslo, skatinti rašyti projektus, imti verslo paskolą užstatant savo turtą ir imtis verslo. Tik atidarę įmonę, nieko dar neuždirbę, jie turėjo atidavinėti ir paskolą, ir visus mokesčius. Kursuose buvo slepiama, kad, pagal statistiką, pirmą kartą pradėjus verslą net ir su geriausiomis prognozėmis apie 90 proc. žmonių bankrutuoja per pirmus metus dėl pasikeitusių paklausos ir ekonominių sąlygų bei dėl nepatyrimo (kaip ir kalnuose). Todėl civilizuotose šalyse pradedantieji verslininkai (bent kurį laiką) atleidžiami nuo mokesčių, o ir bankrutavus – neatimamas paskutinis jų turtas, dalis skolų nurašoma, kad žmogus įgijęs patirties bandytų vėl siekti savo „viršūnės“ ir netaptų našta visuomenei. Išanalizavus visas Lietuvos valdžios žmonių verslumo ugdymo programos aplinkybes, pasidarė aišku, kad tai buvo gudri verslumo ugdymo propaganda agituoti nieko neišmanančius žmones prisiimti nepakeliamą riziką užstatant net paskutinį savo šeimos turtą, arba išgyventi, arba nepavykus sukurti verslo, be teisės bankrutuoti netekti visko – pražudyti save ir šeimą. Valdžios žmonėms nebuvo svarbūs žmonės. Jie tik norėjo paskleisti melą, kad Lietuvos žmonės tinginiai ir todėl blogai gyvena.

Pasenusi gyvenimo tikslo ir viršūnės siekimo koncepcija

Tie, kas dar įsitikinę, kad tikslo pasiekimas priklauso tik nuo paties žmogaus – gyvena 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios dvasia. Galima sakyti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tikslo siekimas yra privatizuotas. Kaip kalnas ir oro sąlygos nusprendžia, ar alpinistas pasieks viršūnę, taip valdžios galingieji valdo visus mūsų saugiklius ir dažnai tik nuo jų asmeninių tikslų ir norų priklauso pasieksime mes savo tikslą ar ne. Nors liberalių pažiūrų „bonai elijotai“ teigia, kad mes gyvename kapitalistiniame pasaulyje ir viską lemia rinka, tačiau pasaulio pažangūs turtingi filantropai jau senai teigia ką kitą. Robertas Kijosakis knygoje „Turtingųjų sąmokslas“ rašo, kad iš tikrųjų mes gyvename socializmo turtingiesiems pasaulyje, ekonomiką reguliuoja ne rinka, bet turtingųjų tarpusavio susitarimai. Todėl kai ištinka finansinė krizė, turtingieji gelbėjami (kaip tikrame socializme) ir už jų skolas sumoka sunkiai dirbantys mokesčių mokėtojai (kaip vergovinėje santvarkoje), kurie suneša jiems visą duoklę. Kai ištinka krizė neturtingąjį – bankas padidina jam palūkanas ir paverčia dar didesniu skolininku, o dažnai ne tik jį, bet ir jo palikuonis.

Todėl, jei nori pasiekti kalno viršūnę – turi nuolat sekti gamtos ir oro sąlygas, žmonių psichologinę būseną ir pasirengimą bei niekada nesiekti tikslo bet kokia kaina. Taip ir siekiant tikslo gyvenime, svarbu išnagrinėti visas sąlygas: kas tą tikslą tau padės pasiekti, o kas trukdys, ar valdžios norai tikrai yra tokie geri, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tik išnagrinėjus gali suvokti, ar tos sąlygos įveikiamos, ar kovoti, ar pasukti atgal. Ir nėra nieko gėdingo – tai net gali būti tikroji pergalė. Svarbiausia – žmonių gyvybės.

Straipsnį skiriu savo komandai, padėjusiai man įkopti į Monblaną. Kiekvienas žingsnis aukštyn ir žemyn, net kiekviena klaida buvo neįkainojamos pamokos. Dėkoju kiekvienam bendražygiui, pasiekusiam realią ar vidinę viršūnę ir ankstesniuose žygiuose. Dėl straipsnio savitumo nėra paminėti konkretūs laikai, vietovės, žmonės, siekiant apsaugoti juos nuo piktybiškų jėgų persekiojimo.

 

Kęstutis Dringelis

Socialinio darbo specialistas

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69