IN MEMORIAM JUOZAS STEPANKEVIČIUS 1933 m. spalio 25 d. – 2021 m. rugpjūčio 12 d.

Juozo Stepankevičiaus gyvenimas apima visą kelių statymo Lietuvoje epochą – nuo pokario laikų griuvėsių iki prašmatnių greitkelių. Visoje tos epochos istorijoje jis dalyvavo pats, vėliau po kruopelę sunešė į Vievio kelių muziejų. Jį pažinojo daugybė Lietuvos ir pasaulio žmonių, kuriems teko apsilankyti muziejuje ir pa­klausyti vieno įdomiausių šalies gidų J. Stepankevičiaus pravestų ekskursijų po muziejų. Pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras Juozas Biržiškis Kelių muziejaus garbingų svečių knygoje paliko įrašą: „Aš nežinojau, kad yra tiek įdomių žmonių – mūsų kelininkų, turinčių gilų gamtos pažinimo supratimą ir norą šviesti kitus. Vievio kelių statybos valdyba, turėdama tokius entuziastus, kaip J. Stepankevičių, tikrai geriau už visus sukurs ir prižiūrės Kelių muziejų…“. Grupė 2005 metų Seimo narių Kelių muziejaus garbingų svečių knygoje paliko įrašą: „Dėkojame mielam Juozui už begalinę meilę savo profesijai, už kruopštumą, kaupiant Lietuvos kelių istoriją. Keliai veda ne tik į šviesą, bet ir į žmonių širdis…“. J. Stepankevičiaus Gyvenimo keliai sudėti į jo paties išleistą knygą „Keliai, keliai – mano svajonė ir mano ilgesio daina“. Kelininkas, muziejininkas, gausios šeimos gyvenimo centras Juozas Stepankevičius turėjo savo prasmingą moto: svarbiausia mylėti tai, ką darai… Iš meilės žmonėms Jis išeidamas paliko aprašytus savo Gyvenimo pagrindinius įvykius:
Gimiau 1933 metų spalio 25 dieną Alytuje, savo gimtojoje Dzū­kijoje. 1940 m. pradėjau lankyti pra­dinę mokyklą. Besimo­kant prasidėjo karas, todėl mūsų mo­kykla buvo užimta vokiečių štabo įkurdinimo tikslams. Tad mes toliau mokėmės privačiame šei­mininkų išnuomotame name.
Pasibaigus karui, įstojau į Alytaus pirmąją berniukų gimnaziją, kurią baigiau 1952 metais. Tais pačiais metais tęsiau moks­lus Kauno politechnikos institute Hidrotechnikos fakultete. Jį baigiau 1957 metais. Baigęs institutą, gavau nukrei­pimą dirbti darbų vykdytoju Alytaus autokelių valdyboje. Ten trejus metus dirbau Pietų Lietuvos (Dzūkijos krašte) kelių tiesimo sferoje. Pagrindinis darbas buvo naujų kelių tiesimas, tiltų statymas.
1960 metais ministro įsa­kymu buvau pervestas dirbti į Vievio autokelių valdybą (Vievio AKV). Čia mano karjeroje buvo valdybos vyriausiojo inžinieriaus, valdybos viršininko, valdybos direktoriaus darbai.
1994 metais išėjau į pensiją, bet darbą šioje valdyboje tęsiau savo ir bendraminčių įkurtame Kelių muziejuje, vieninteliame tokiame unikaliame Lietuvos muziejuje. Muziejininko karjeroje irgi dirbau įvairiais etatais – muziejaus vadovo, gido, ekskursijų vadovo. Čia dirbau iki 2017 metų.
Trumpai apžvelgiant mano darbinio gyvenimo kelią, galiu pažymėti, kad jis visas buvo pašvęstas kelių Lietuvoje statybai, plėtojimui ir priežūrai. Nuo žvyrkelių įrengimo iki šalies automagistralių Vilnius–Kau­nas–Klaipėda, Vilnius–Pa­nevėžys tiesimo ir priežiūros.
Kalbant apie save, kaip apie asmenį, esu vidutinio reiklumo, visada pasiruošęs padėti kitiems, myliu savo profesiją ir darbą. Už tai esu apdovanotas ir pažymėtas įvairiais apdovanojimais: „Nusipelniusio inžinieriaus“, „Garbės kelininko“ ir „Garbės medžiotojo“ vardais, „Kultūros žymūno“ ženklu. Esu dalyvavęs Visasąjunginėje ūkio ir pasiekimų parodoje Maskvoje, kur buvau apdovanotas sidabro ir bronzos medaliais. Už sėkmingą Vilnius–Kaunas auto­magistralės tiesimą esu apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu.
Aktyviai dalyvavau Lietuvos atgimime: 2008 metais gavau Lietuvos Sąjūdžio padėką „Už pasiaukojimą ir aktyvią veiklą atkuriant nepriklausomą Lietuvą, stiprinant jos valstybingumą, gi­nant laisvę ir teisingumą, puo­selėjant krikščioniškas vertybes ir tautines tradicijas, kalbą ir kultūrą“.
Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metinių proga taip pat gavau padėką „Už svarų indėlį į Lietuvos valstybės sukaktį“.
Deja, Juozo Stepankevičiaus Gy­venimo kelią staigiai ir netikėtai nutraukė negailestinga liga. Liko nepasakyta Juozo kalba naujų Vievio kultūros rūmų, kurių jis taip laukė, atidaryme. Liko nebaigti darbai jo puoselėjamame kolektyviniame sode. Liko daug Gyvenimo, kurį Jis taip labai mylėjo, nepadarytų darbų. Bet dar daugiau liko jo padarytų darbų atei­ties Lietuvai ir šeimai.
J. Stepankevičius mėgo kartoti, kad Vievio kelių muziejuje pasakojama istorija atidengia vieną iš didingų paslapčių – via est vita – kelias yra Gyvenimas. Vienas platus kelias, J. Stepankevičiaus gyvenimas, baigėsi, bet nuo pagrindinio kelio liko daug išsišakojusių greitkelių, vieškelių, takelių, kurie tęs Juozo Stepankevičiaus kelią. Nuoširdžiai dėl netekties liūdime ir užjaučiame žmoną Genovaitę, dukras Audronę ir Daivą, sūnų Aidą, 8 anūkus ir 2 proanūkius, gimines, artimuosius, kaimynus, visuomenines organizacijas, visus, kam jis buvo artimas ir brangus. Paguosti gal galėtų tik velionį Amžinybėn palydint Vievio bažnyčioje pamaldose kartojami žodžiai: „Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo pasauly – tarpe gyvųjų“.

Buvęs Kelių muziejaus kuratorius Jonas Paulauskas ir

laikraščio „Elektrėnų kronika“ redakcijos kolektyvas