Iškaišykime namus žolelėmis

Iškaišykime namus žolelėmis
Žoline Lietuvoje buvo populiariai vadinama Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventė, švenčiama rugpjūčio 15 d.

Žiloje senovėje ji buvo skirta atlikti apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai: atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Žoline ši šventė buvo praminta todėl, kad bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Paprotys kilo iš Marijos laidotuvių legendos. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Lietuvių liaudis ir savo mirusiųjų karstus gausiai puošdavo gėlėmis, todėl Dievo Motinos laidotuvės su gėlėmis jiems buvo labai gerai suprantamos ir priimtinos. Priėmus krikščionybę, Lados šventė buvo pakeista Dievo motinos Marijos į dangų ėmimo švente.
Ilgus šimtmečius moterys neatsisakė tą dieną į bažnyčią nešti šventinti pirmąjį derlių: įvairių išaugintų javų, daržovių ir vaisių, kuriuos kunigai pašventindavo. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Motinos, turinčios mirusių vaikų, iki rugpjūčio 15 d. nevalgydavo obuolių, tikėdamos, kad, suvalgius deivei skirtą pirminę auką, ji neduosianti vaisių mirusių vaikų vėlėms. Taigi senosios lietuvių animistinės religijos elementai nežuvo, o susiliejo su krikščioniškuoju kultu.
Žolinė yra tas vasaros laikas, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta. Nors liaudis gyveno gamtos supama ir kasmet matydavo jos klestėjimo stebuklą, tačiau kiekvienais metais šis stebuklas jiems atrodydavo naujas, kaskart tiek pat nuostabus. Jeigu jau paprasti augalai gali taip nuostabiai atsinaujinti kiekvieną vasarą ir tiek gėrybių žmogui suteikti, kokių nuostabių savybių turėjo turėti gėlės, sukrautos Dievo motinos karste! Žinoma tolimosios Lietuvos kaimo liaudis net negalėjo įsivaizduoti vietų, kuriose gyveno ir mirė Švč. Mergelė Marija. Bet jie galėjo pasirinkti gėlių, žolelių ir kitokių augalų iš savo darželių, pievų, sodų, nusinešti į bažnyčią, kur kunigas, Žolinės pamaldoms pasibaigus, jas palaimindavo, apšlakstydavo švęstu vandeniu. Tos žolelės tapdavo tarytum išimtos iš Dievo Motinos karsto ir įgydavo daug stebuklingų savybių.
Rugpjūčio 15 d. rytą visais keliais ir takeliais traukė žmonės į bažnyčias, o moterų ir merginų rankose kvepėjo, lingavo didelės puokštės lauko ir darželių gėlių: rugiagėlių, ramunių, raudonųjų dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, linelių, karkliukų, jurginų ir daugybės kitų. Pašventintas gėles moterys rūpestingai sudžiovindavo. Jos apsaugodavo namus nuo audrų, žaibo, gaisro ir piktųjų. Žolinėje pašventintų gėlių nebuvo galima išmesti, nes aplankys didelė nelaimė. Jeigu dėl kurios nors priežasties gėlės supelija arba kaip kitaip sugenda, reikia jas sudeginti ir pelenus išbarstyti ant daržų, darželių arba laukuos – kirminai ir visokie vabalai nesiveis.
Žolinės šventėje turėtume savo namus gausiai išpuošti vasaros žiedais ir visa šeima prisiminti šią gražią, lietuvišką tradiciją. Kasmetiniai papročiai ir apeigos – tai veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Metinis papročių, apeigų, pramogų ciklas su ištisus metus besimainančia gamta ir pagal metų laikus besikeičiančiais darbais, buvo palanki dirva augti ir bręsti plačios vaizduotės, kūrybingiems, jaučiantiems gyvenimo įvairovę ir prasmę žmonėms.

Parengta pagal P. Dundulienės „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“, D. B. Binokienės „Lietuvių papročiai ir tradicijos“, L.Saukos „Lietuvių tautosaka“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų