Algirdas Mykolas Brazauskas išėjo…. Rašant ar tariant Jo vardą, titulų pridėti nereikia. Jį žino kiekvienas. Beveik ketvirtį amžiaus Jis valdė Lietuvą. Žmonės Jį vertina prieštaringai. Jis dirbo, klydo, keitėsi, taisėsi. Jis buvo Žmogus, o ne Dievas.
Jis išėjo iš Gyvenimo, bet ne iš atminties ir atminimo. Istorijos vadovėliuose Jis bus minimas kaip vadovas, išvedęs Lietuvą iš Tarybų Sąjungos ir atvedęs į Europos Sąjungą, išprašęs iš Lietuvos Rusijos karines pajėgas ir į Lietuvą įprašęs NATO. Žmonių atmintyje Jis išliks labai žmogiškas, viešai kalbantis ne tik apie politiką, šalies valdymą, bet ir apie meilę moteriai, su kuria Likimas skyrė pabūti tik paskutinius Gyvenimo metus.
Gilias savo pėdas Algirdas Brazauskas paliko ir Elektrėnų savivaldybėje. Tarp jų – vienas neigiamas akcentas – Kazokiškių sąvartynas. Kaip sako liaudies išmintis, ką myli, tą ir nuskriaudi. Jis mylėjo Elektrėnus. Jis dažnai čia užsukdavo: pavalgyti, medžioti, išsiprausti pirtyje, pasidomėti elektrėniečių gyvenimu ir padėti. Bažnyčios svečių knygoje liko Jo įrašas: „Džiaugiuosi, kad Elektrėnų žmonės turi tokį turtą – naują Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčią. Tegu čia žmonės pajunta gėrį, supratimą ir pagarbą vienas kitam.
Lai tikėjimas tampa žmonėms dideliu dvasiniu pagrindu” Jūsų (A. Brazausko parašas)
Kaip testamentą iš premjeravimo laikų tarybiniais metais statytame Vievio geologijos muziejuje paliko naujas grindis. VĮ „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis prisimena, kaip būdamas Prezidentu jis iki vėlumos užtruko automagistralės Kaunas – Klaipėda dešimtmečio jubiliejuje, iki vėlumos šoko ir dainavo su liaudimi. „Aš pasitikiu kelininkais. Jei nesugebate patys, atiduokite darbą kelininkams“,- mėgęs jis sakyti. Daug metų elektrinės valgykloje dirbusi Ana Rakač prisimena, kad nei tada, kai buvo partijos sekretoriumi, nei nepriklausomybės laikais jam nereikėdavo ruošti maisto atskirai. Dažnai paskambindavęs ir paklausdavęs: „Ar turite cepelinų? Grįžtame nuo tėvukų, užsuksime“. Ir užsukdavo su dukromis. O pavalgęs padėkoti mokėjo kaip niekas kitas. Sakydavęs: „Ačiū. Pavalgiau, kaip pas mamą“ ir būtinai virėją apkabindavęs, patraukdavęs prie savęs, pabučiuodavęs. „Atrodo, kad laidoju tokį savą, artimą žmogų“,- šių dienų jausmais pasidalino kavinės savininkė A. Rakač.
Elektrėnietis Vytautas Skorupskas prisimena savo vaikystę, kai žaisdavęs su broliais Brazauskais Žiežmariuose. Algis jau tada išsiskirdavęs iš vaikų – tylesnis buo, mažiau kalbėdavo. Iš Kaišiadorių į Žiežmarius broliai žaisti ateidavo pėsti.
Mielus prisiminimus A. Brazauskas paliko ir man – provincijos žurnalistei – taip su pagarba rajonų žurnalistus vadindavo tuometinis Premjeras. Gal nujausdamas būties trapumą, gal todėl, kad jam reikėjo tos nuoširdžios aplinkos, provincijos žurnalistų iš susitikimų neišleisdavo be dovanų ar nepavaišinęs. Redakcijoje saugome laikrodį ir rašiklių rinkinį su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įspaudu, knygas su autografais. Prisimenu jo reakciją, paklausus, ar mes negalime gyventi be sąjungų, nes jam lemta buvo Lietuvą išvesti iš Tarybų Sąjungos ir įvesti į Europos Sąjungą. Susiėmė už galvos, nebijodamas parodyti, koks jis bejėgis prieš stiprius pasaulinės politikos vėjus. Nors iš tiesų, bejėgis jis nebuvo.
Aš prisimenu vaizdelį iš 1991 m. Sausio įvykių, apie kurį kažkodėl nekalba žiniasklaidos priemonės. Tada A. M. Brazauskas jau nebuvo Premjerės D. K. Prunskienės pavaduotoju ir, jei teisingai prisimenu, sirgo. Mačiau, kaip jis buvo atvykęs prie rusų kariuomenės ir kalbėjosi su kareiviais. Istorijoje šitas faktas kažkodėl niekur neliko užfiksuotas. Negirdėjau, ką jis sakė kareiviams, neprisimenu, ar tai buvo prieš Sausio 13-osios ar po jos, bet manau, kad A.M. Brazauskas daug prisidėjo, kad sausio įvykiuose nežuvo daugiau žmonių.
Jis žmogiškai norėjo mylėti ir būti mylimas. Kai viename Premjero susitikime su žurnalistais mano kolegė pataikaudama pagyrė jo Kristiną, pamaniau, kad ji pasielgė netaktiškai. Klydau. Tada A. M. Brazauskas taip sentimentaliai žurnalistams kalbėjo apie meilę ir mes supratome, kad kiekvienas ąžuolas stiprus gali būti tik mylėdamas ir mylimas.
Toks buvo jis – TSKP sekretorius, Lietuvos demokratinės darbo ir Socialdemokratų partijos pirmininkas, Premjero pavaduotojas ir Premjeras, Prezidentas ir Žmogus, 22 paskutiniuosius Lietuvos gyvavimo metus žymiausias šalies politikas, Algirdas Mykolas Brazauskas. Palydėjome jį iš Gyvenimo, bet kiekvienas kitokį pasiliekame atmintyje. Ir, kaip moko katalikų tikėjimas, tegul Dievas jam būna teisėjas už gerus ir blogus darbus. Jis pirmiausia buvo Žmogus, kuriam lemtis skyrė kurti Lietuvos istoriją, o išeiti teko kaip Faustui: nestabtelėjus akimirkai žavingai. Mums tik lieka padėkoti Likimui, kad esame Jo amžininkai.
Gilias savo pėdas Algirdas Brazauskas paliko ir Elektrėnų savivaldybėje. Tarp jų – vienas neigiamas akcentas – Kazokiškių sąvartynas. Kaip sako liaudies išmintis, ką myli, tą ir nuskriaudi. Jis mylėjo Elektrėnus. Jis dažnai čia užsukdavo: pavalgyti, medžioti, išsiprausti pirtyje, pasidomėti elektrėniečių gyvenimu ir padėti. Bažnyčios svečių knygoje liko Jo įrašas: „Džiaugiuosi, kad Elektrėnų žmonės turi tokį turtą – naują Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčią. Tegu čia žmonės pajunta gėrį, supratimą ir pagarbą vienas kitam.
Lai tikėjimas tampa žmonėms dideliu dvasiniu pagrindu” Jūsų (A. Brazausko parašas)
Kaip testamentą iš premjeravimo laikų tarybiniais metais statytame Vievio geologijos muziejuje paliko naujas grindis. VĮ „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis prisimena, kaip būdamas Prezidentu jis iki vėlumos užtruko automagistralės Kaunas – Klaipėda dešimtmečio jubiliejuje, iki vėlumos šoko ir dainavo su liaudimi. „Aš pasitikiu kelininkais. Jei nesugebate patys, atiduokite darbą kelininkams“,- mėgęs jis sakyti. Daug metų elektrinės valgykloje dirbusi Ana Rakač prisimena, kad nei tada, kai buvo partijos sekretoriumi, nei nepriklausomybės laikais jam nereikėdavo ruošti maisto atskirai. Dažnai paskambindavęs ir paklausdavęs: „Ar turite cepelinų? Grįžtame nuo tėvukų, užsuksime“. Ir užsukdavo su dukromis. O pavalgęs padėkoti mokėjo kaip niekas kitas. Sakydavęs: „Ačiū. Pavalgiau, kaip pas mamą“ ir būtinai virėją apkabindavęs, patraukdavęs prie savęs, pabučiuodavęs. „Atrodo, kad laidoju tokį savą, artimą žmogų“,- šių dienų jausmais pasidalino kavinės savininkė A. Rakač.
Elektrėnietis Vytautas Skorupskas prisimena savo vaikystę, kai žaisdavęs su broliais Brazauskais Žiežmariuose. Algis jau tada išsiskirdavęs iš vaikų – tylesnis buo, mažiau kalbėdavo. Iš Kaišiadorių į Žiežmarius broliai žaisti ateidavo pėsti.
Mielus prisiminimus A. Brazauskas paliko ir man – provincijos žurnalistei – taip su pagarba rajonų žurnalistus vadindavo tuometinis Premjeras. Gal nujausdamas būties trapumą, gal todėl, kad jam reikėjo tos nuoširdžios aplinkos, provincijos žurnalistų iš susitikimų neišleisdavo be dovanų ar nepavaišinęs. Redakcijoje saugome laikrodį ir rašiklių rinkinį su Lietuvos Respublikos Vyriausybės įspaudu, knygas su autografais. Prisimenu jo reakciją, paklausus, ar mes negalime gyventi be sąjungų, nes jam lemta buvo Lietuvą išvesti iš Tarybų Sąjungos ir įvesti į Europos Sąjungą. Susiėmė už galvos, nebijodamas parodyti, koks jis bejėgis prieš stiprius pasaulinės politikos vėjus. Nors iš tiesų, bejėgis jis nebuvo.
Aš prisimenu vaizdelį iš 1991 m. Sausio įvykių, apie kurį kažkodėl nekalba žiniasklaidos priemonės. Tada A. M. Brazauskas jau nebuvo Premjerės D. K. Prunskienės pavaduotoju ir, jei teisingai prisimenu, sirgo. Mačiau, kaip jis buvo atvykęs prie rusų kariuomenės ir kalbėjosi su kareiviais. Istorijoje šitas faktas kažkodėl niekur neliko užfiksuotas. Negirdėjau, ką jis sakė kareiviams, neprisimenu, ar tai buvo prieš Sausio 13-osios ar po jos, bet manau, kad A.M. Brazauskas daug prisidėjo, kad sausio įvykiuose nežuvo daugiau žmonių.
Jis žmogiškai norėjo mylėti ir būti mylimas. Kai viename Premjero susitikime su žurnalistais mano kolegė pataikaudama pagyrė jo Kristiną, pamaniau, kad ji pasielgė netaktiškai. Klydau. Tada A. M. Brazauskas taip sentimentaliai žurnalistams kalbėjo apie meilę ir mes supratome, kad kiekvienas ąžuolas stiprus gali būti tik mylėdamas ir mylimas.
Toks buvo jis – TSKP sekretorius, Lietuvos demokratinės darbo ir Socialdemokratų partijos pirmininkas, Premjero pavaduotojas ir Premjeras, Prezidentas ir Žmogus, 22 paskutiniuosius Lietuvos gyvavimo metus žymiausias šalies politikas, Algirdas Mykolas Brazauskas. Palydėjome jį iš Gyvenimo, bet kiekvienas kitokį pasiliekame atmintyje. Ir, kaip moko katalikų tikėjimas, tegul Dievas jam būna teisėjas už gerus ir blogus darbus. Jis pirmiausia buvo Žmogus, kuriam lemtis skyrė kurti Lietuvos istoriją, o išeiti teko kaip Faustui: nestabtelėjus akimirkai žavingai. Mums tik lieka padėkoti Likimui, kad esame Jo amžininkai.
Julija Kirkilienė