Balandžio pabaigoje Semeliškių vidurinėje mokykloje mokytojams ir tėvams buvo surengtas seminaras „Humaniškos mokyklos kūrimas“. Seminarą vedė lektoriai, kurių metodika paremta Tarptautinio Humanistinės pedagogikos (toliau – HP) Centro vadovo, mokslų daktaro, akademiko, profesoriaus, daugelio mokyklų, tapusių HP laboratorijomis, mokslinio konsultanto, unikalių knygų vaikams autoriaus Šalvos Amonašvilio idėjomis. Š. Amonašvilio teiginys „Auginkime dvasingumą – dorovė pati ateis“ jau tapo daugelio konferencijų, seminarų moto.
Silvija BIELSKIENĖ
Seminaro metu lektoriai labai nuosekliai vedė dviejų sistemų – tradicinės ir klasikinės pedagogikos – keliais, lygino juos, atskleidė privalumus ir trūkumus. Tradicinės teorijos ir praktikos pagrindinis skiriamasis bruožas yra autoritarizmas, o klasikinės – humanizmas. Dėstomų minčių ašimi tapo vaikas – mokinys, kuris didesnę laiko dalį praleidžia mokykloje. Tad mokytojai jam turėtų prilygti tėvams – „išliptų“ iš pedagogo profesijos ir liktų tėvais – tokiais, kaip ir savo vaikams. Juk ar ne humanistinė pedagogika skelbia – būkime svetimiems vaikams tokie, kokiais norėtume, kad svetimi būtų mano vaikams. Už vaikus atsakingi visi: tėvai, mokytojai, kaimynai. Čia, kaip ir valtyje – jei kiekvienas irkluosime savaip, ne sinchroniškai, nebus rezultato.
Lektoriai Ramunė ir Andrius specialiai nesidomėjo, kokia metodika taikoma mūsų mokykloje, kokie mokytojai, kokie jų tarpusavio santykiai. Jie palinkėjo įsiklausyti į dėstomas mintis, o jei kas klausydamasis pasakys – ir aš taip darau – bus džiugu, jei ne – verta susimąstyti, kaip toje valtyje – palinkėjo siekti sinchronijos.
Humaniškos mokyklos tikslas – siekti, kad vaikas jaustųsi saugus, laimingas, laisvai dėstytų savas mintis, mokėtų išgirsti, analizuoti, diskutuoti, galėtų gyventi, būti savimi, o ne toks, kokį jį nori matyti mokyklos bendruomenė, paremta savomis idėjomis, taisyklėmis. Ir nebūtinai mokytojai su vaikais turi elgtis kaip tėvai, čia labai svarbi išmintis. Juk Š. Amonašvilio mintis tokia: meilė ugdoma meile, pagarba – pagarba, kilnumas – kilnumu.
Seminaro metu nuskambėjo priekaištų abejingiems tėvams, kurie apsunkina sudėtingą mokytojo darbą. Į klausimą, kaip išmokyti tėvus nebūti abejingiems savo vaikams, lektoriai atsakė – būti dar labiau neabejingiems. Neabejingumas gimdo neabejingumą. Kai apima neviltis, verta pamąstyti, jei nors viena neteisybė pasibaigia ties manimi – tai jau daug. Juk visos sistemos nepakeisime, bet save keisti galime, verta į viską žvelgti pozityviai – ką galiu padaryti teigiamo? Tai teikia atgaivą. O juk taip svarbu, kad mokinys ateitų į mokyklą ir išeitų iš jos šypsodamasis.
Seminaro metu buvo pateikta keletas praktinių užduočių. Susirinkę buvo suskirstyti grupelėmis, trys savanoriai iš kiekvieno būrio turėjo stebėti savo kolegų pastangas piešiant svajonių mokyklą, o po to komentuoti ir įvertinti pastangas, o ne rezultatą. Tai humanistinės pedagogikos idėja. Tradicinėje pedagogikoje daroma klaida, kai vertinami rezultatai, o ne pastangos. Juk ne visi gali būti dailininkai, jei vaikas stengiasi, o jam nesiseka nupiešti gandro, argi reikia jam už tai mažinti pažymį? Svarbiausia leisti mokiniams gyventi, juoktis, ginčytis ir spręsti. Kuo vaikas natūralesnis, tuo daugiau teigiamų įvertinimų mokytojui. Jei mokytojas eina susitarimo keliu, šituo keliu prie mokytojo eis ir mokinys.
Kita užduotis – aukcionas. Rinkome mokytojų bruožus ir juos „pirkome“. Seminaro dalyviai siūlė pagrindinius bruožus, lektorė Ramunė juos rašė lentoje. Motyvacija, buvimas mokiniu, meilė vaikui, sąžiningumas, draugiškumas, sveikas gyvenimo būdas, empatija, nuoširdumas, tolerancija, tikėjimas, pašaukimas… Daugiausia „pinigų“ buvo siūloma už besąlygišką meilę vaikams ir pašaukimą. Kiti bruožai gavo mažiau pinigų. Pokalbių metu prisiminėme dar vieną svarbų bruožą – humorą, kuris tik palengvintų mokytojo darbą.