Gyvenimas Sabonių šeimos negailėjo

Gyvenimas Sabonių šeimos negailėjo

Virginija Jacinavičiūtė

Aleksas Sabonis didžiuojasi savo giminaičiu Arvydu Saboniu
Aleksas Sabonis didžiuojasi savo giminaičiu Arvydu Saboniu

Elektrėnų savivaldybėje vie­na populiariausių pavardžių – Sabo­niai. Tas didžiulis Sabonių kupstas, iš kurio išaugo ir legendinis sportininkas Arvydas Sabonis, kunigas M.Sabonis, arkivyskupo Teofilio Matulionio bylos postulatorius, bažnytinės teisės daktaras, žmogus, įdėjęs daug darbo, kad Lie­tuva turėtų dar vieną palaimintąjį, ir visa kita plati giminė, kurių ne visi ir savo šaknis bežino. Šį kartą mūsų šimtmečio portretas bus apie vieną iš Sabonių kupsto atžalų, Aleksą, kuriam Gyvenimas skyrė nelengvą, bet įdomų likimą.
Septyniasdešimt septyneri me­­­­tai praėjo nuo tos dienos, kai gyvuliniais vagonais į atšiaurius Rusijos kraštus buvo išvežti pir­mieji lietuviai. Niekuo neprasikaltu­siems žmonėms teko praeiti tikrą pragarą – kęsti atšiaurų orą, badauti ir sunkiai dirbti. Nemaža dalis lietuvių nepakėlė alinančių sąlygų ir amžiams liko svetimose žemėse, o laimingieji grįžo į gimtąją Lietuvą ir ne savo noru tapo tragiškiausių XX amžiaus įvykių liudytojais.
Žebertonyse gyvenantis krep­šininko Arvydo Sabonio dėdė Alek­sas Sabonis taip pat praėjo ugnį ir ledą: anksti neteko mamos, nuo mažens dirbo, kad turėtų ką valgyti, su šeima buvo ištremtas, sunkiai dirbo, bet galiausiai ši vaikystę ir paauglystę pavogusi istorija baigėsi laimingai.

Liko našlaičiai

Alekso Sabonio mama Elena Rinkevičiūtė
Alekso Sabonio mama
Elena Rinkevičiūtė

Geiboniškis Vincas Sabonis su vieviške Elena Rinkevičiūte susilau­kė penkių vaikų – Prano (1930–2018 m.), Kazimieros (gim. 1932–2017 m.), Veros (gim. 1935 m.), Alekso (gim. 1936 m.) ir Marytės (gim. 1938 m.). Per paskutinį gimdymą į pasaulį beldėsi dvi mergaitės, tačiau išgyventi buvo lemta tik vienai. Ilgai netrukus likimas smogė dar kartą – dėl gimdymo komplikacijų vaikai neteko ir mamos, kuriai tebuvo 35 metai. Mūsų pašnekovas Aleksas mamos nepamena, tačiau vyriausias brolis Pranas, kuriam tuomet buvo 11 metų, yra pasakojęs, kaip mama atsisveikino su savo vaikais. Kūčių išvakarėse pajutusi, kad jėgos visai išseko, mama paprašiusi Prano pa­kviesti visus vaikus. Kai vaikai apstojo mamos lovą, ji paprašiusi Dievo, kad jis saugotų vaikus ir ištarusi, kad jau palieka pasaulį, užgeso. Po žmonos mirties kurį laiką tėvas vaikus augino vienas. Kad palengvintų našlio dalią, jauniausiąją dukrelę auginti paėmė Vinco Sabonio sesuo iš Bajorų kaimo. Tėvas stengėsi vaikams atstoti abu tėvus. Aleksas pamena, kaip tėtis pasakojo, kaip jis skalbdavęs vaikų drabužius. Nusinešdavęs drabužius prie ežero, papildavęs vandens, pamuiluodavęs, tuomet su kultuve mušdavęs į drabužėlius ir taip visas sagas nudaužydavęs. Kadangi sagų nusipirkti nebuvo kur, tekdavę iš medžio išdrožti branktelius, kurie pakeisdavo sagas.
Po kelerių metų tėvas vedė našlę Marijoną, gyvenusią Lekavičių kai­me. Šis kaimas statant elektrinę buvo užlietas. Aleksas pamena, kad pa­mo­tės namas stovėjęs netoli se­no­jo „Perkūnkiemio“ restorano. Mū­sų pašnekovas negaili gerų žodžių pamotei, kuri svetimus vaikus augino kaip savus, buvo darbšti, gerai verpė ir gra­žiai audė. „Duok jai dangų, tokia ge­ra buvo“, – pasakodamas savo šeimos istoriją vis dėkoja pamotei Aleksas. Kai tėvas vedė, į namus gyventi sugrįžo sesuo Marytė. Kadangi žemė nebuvo derlinga, šeimai teko daug vargti, darbuotis teko ir vaikams.

Vaikų darbai
Jauniausioji dukra Marytė, pati būdama penkerių, jau prižiūrėjo kolūkio veterinaro vaikus, o už tai būdavo pamaitinta. Aleksas išėjo tarnauti pas krepšininko Arvydo Sabonio senelius, kurie buvo ir Alekso krikšto tėvai. Aleksas pasakoja, kad Bernardas ir Emilija Saboniai daug dirbo, todėl gyveno pasiturimai. Aleksas Sabonis nuo pavasario iki vėlyvo rudens ganė karves ir avis, dar tekdavo grikius, linus rauti, pėdus rišti. Bernardas Sabonis ir Alekso tėtis Vincas buvo sutarę, kad už vaiko darbą bus atlyginta 4 centneriais rugių. Piemeniu dirbęs dešimtmetis Alek­sas ir pats buvo pavalgęs, ir šeimai duonos uždirbdavo.

Baimė
Sabonių šeima gyveno netoli miško, todėl pas juos dažnai užsukdavo partizanų ir NKVD’istų.Vienas toks vizitas kartą vos nesibaigė tragiškai. Apie 50 partizanų buvo užsukę į Sabonių namus. Netrukus žvalgas pranešė, kad artėja NKVD pareigūnai. Partizanai nukūrė į mišką, tačiau sniege liko jų pėdos. Tėvas, bijodamas, kad represinės žinybos pareigūnai sudegins namus, liepė Pranui kuo greičiau imti rogutes ir tomis išmintomis pėdomis eiti į mišką šakų. Tik grįžus Pranui, į namus įpuolė pulkas pareigūnų, kurie ėmė namuose ieškoti partizanų. Vienas jų karabiną su durklu įrėmė dvylikamečiui Aleksui į krūtinę, klausdamas, kur slepiami partizanai. Tą kartą Aleksas taip išsigando, kad kitą rytą atsibudo visas sutinęs. Šeima galvojo, kad vaikas neišgyvens, nes tinimas nepraėjo kelias dienas. Vaiką išgelbėjo senolė Greževičienė iš Karkučių. Ji užkalbėjo vandenį, kuriuo nupraustas Aleksas stebuklingai ėmė sveikti. Tuokart NKVD’istų vizitas baigėsi be tragedijos, tačiau po kelių metų šeima buvo ištremta.

Nelaukti svečiai
Trėmimo košmarą Sabonių šeimai teko išgyventi net du kartus. Ir nors pirmąjį kartą tremties išvengti pavyko, tas stingdantis baimės jausmas iki šiol išliko. Ėjo 1948 m., kai į namus pasibeldė Pranas ir Aleksas Vankevičiai, kurie paaiškino, kad jiems įsakyta šeimą vežti iki traukinių stoties Vievyje. Susėdę į arklio traukiamą vežimą Saboniai iš Geibonių per Mažiklę ir Raistinę judėjo į Vievį. Vadeliotojai leido tėvui užeiti į policijos komisariatą, kuris buvo Vievyje, Bažnyčios gatvėje. Tėvas viršininko Karažino rusiškai klausė, už ką šeima išvežama. Paaiškino, kad šeima neturtinga, kad penki vaikai auga be mamos. Alek­sas nepamena, kaip tėvui pavyko įkalbėti viršininką, tačiau tądien Saboniai nebuvo ištremti.

Paskutinė Sabonių diena tremtyje
Paskutinė Sabonių diena tremtyje

1951 m. siaubas dar kartą persmelkė Sabonius. Spalio 1 dieną atvykę NKVD’istai ėmė skaičiuoti šeimos narius, liepė dokumentus sudėti ant stalo, privarė mašiną prie durų ir leido įsidėti būtiniausių daiktų. Saboniai į mašiną įsikėlė 2 maišus mil­tų, kelis didelius kepalus duonos ir pa­tys susėdo į mašiną, kuri pradėjo pačią baisiausią Sabonių kelionę. Pirmoji ke­lionės dalis baigėsi Vilniaus geležinkelio stotyje. Saboniai buvo susodinti į prekybinį vagoną ir dvi paras praleido jame, kol buvo surinktas pilnas traukinys lietuvių. Aleksas pamena, kad tame pačiame vagone važiavo ir Baranauskai iš Pakalniškių kaimo. Trečios dienos rytą traukinys pajudėjo, žmonės trauki­niuose buvo išblyškę ir išsigandę. Aleksas įtaria, kas galėjo jo šeimą pasiųsti į tremtį. Į Sabonių namus ateidavęs seniūnas Pranas Golubka, jis būdavo švilpaudavo atėjęs po namus. Tėvas Vincas sakydavęs, kad jo namuose kabo šventi paveikslai, kad jam nepatinka, kai jo namuose švilpaujama. Seniūnas kartą pasakęs: „Aš tau dar padarysiu“. Alekso manymu, į tremtį turėjo būti išsiųsti kiti Saboniai, tačiau seniūno pyktis nulėmė, kad išsiųsta buvo neturtinga Vinco Sa­bonio šeimyna.

Į tremtį
Kelionės į Rusijos šiaurę įspūdžius Aleksas su broliu Pranu 1952 m. surašė į ilgą eiliuotą istoriją, kurią net naktį prikeltas galėtų padeklamuoti atmintinai.
„1951 metų spalio iš pirmadie­nio nakties žmonės ramiai miegojo, kai netikėtai ginkluotos gaujos jų namus apstojo. Į vidų įėjo su gink­lu rankose, pradėjo skaičiuoti, kiek yra namuose. Į kampą suvarė ir liepė sėdėti, dokumentus visus ant stalo sudėti. Dvi valandas laiko susidėti daiktus gavo, kiekvienas suprato ateitį savo. Tik tą susidėjo, ką nečelstva leido, o viską paliko ir gimtus namus apleido. Gimtus namus paliko ir kaimynus savo, į tolimą kelionę mašinom išvažiavo.
Mašinomis vežė į paskirtą stotį, kur traukinys laukė kuo greičiau važiuoti. Į vieną vagoną daug šeimų suvarė, sargybą pastatė, ant stobos uždarė. Tamsu ir ankšta, susiglaudę viens prie kito vagone išsėdėjom iki trečiadienio ryto. Trečiadienio rytą saulė vos tekėjo, traukinys su žmonėmis kelionėn išėjo. Visi tik išblyškę, labai nusiminę Sibiran važiuoja palikę Tėvynę. Vagonuo­se girdėti maldos ir verksmai, o lauke kareivių juokas ir keiksmai. Ar saulėta diena, ar tamsi naktis su žmonėm vagonai lekia tolyn vis. Jeigu kur sustojo štobai atrakina, reik kibirą ruošti – vandenį dalina.
Pro duris iššokęs, matai daug žmonių, kibirą rankose ir skubi po du. Kai vandens išeinam dar palydi mus, aplink kareiviai atstatę gink­lus.Vandens parsinešę vėl į savo butą, girdi kaip duris rakina, kaip kad cirke liūtą. Ir vėl tik beržyną pro langą matai, ar karklais apaugę ariami laukai. Kartais ir tris paras tekdavo važiuoti, kol privažiuoji miestelį ar stotį. Ir taip tris savaites be dviejų dienų vagone išsėdėjom be saulės spindulių. Penktadienio rytą saulė vos tekėjo, traukinys su žmonėmis į Tomską atėjo. Ir jame per naktį žmonės išsėdėjo. Šeštadienio rytą lyg teismo diena buvo, iš vagonų krovė kur tik kas pakliuvo. Vieni kareiviai aplinkui stovėjo, kiti iš vagonų žmones varinėjo. Vos tik iš vagonų iškrauti suspėjo, garvežys sušvilpė ir atgal nuėjo. Ir tuo laiku baisus sniegas snigti pradėjo, ir viesulas kaukė, prie stataus Obės kranto didžiulis laivas atplaukė. Žmonės verkė ir šūkavo, vaikai ieškojo tėvų, o tėvai vaikų savo.
Negi Tėvynei pritrūko vietos,
kad mus atskyrė kur vargas kietas.
Negi negrįšim, reiks čia ir vargti,
Išverktas akis reiks čia užmerkti.“

Tremtyje
Traukiniui sustojus Tomske, kelionė dar nebuvo baigta: garlaiviu, barža, jaučių tempiamais vežimais Saboniai nusigavo iki Centralnos. Paskirtame barake šeima užsikūrė krosnį, pernakvojo. Rytą atvykęs komendantas Korovinas šeimą išskyrė po skirtingas miško girininkijas. Pamotė Marijona su jauniausia podukra Maryte ir Aleksu paskirti į Zavodskoje.

Tėvas su devyniolikmete Kazimiera ir šešiolikmete Vera buvo pasiųstas į miško darbus gyvenvietėje, 80 km nutolusioje nuo žmonos ir jaunesnių vaikų. Vyriausias brolis Pranas vargo Lesnojos miškuose.
Komendantas Korovinas Sa­bo­nius iškart įspėjo, kad šie nebandytų bėgti, nes antraip teks kalėjime supūti.
Kad ir kaip sunku buvo svetimoje žemėje gyventi, Alek­sas nepamena, kad būtų tekę badauti. Nuo bado Sabonius išgelbėjo dėkingas Alekso darbas. Pamotė vaikams pirkdavo bulvių, kurių kibiras kainuodavo 8 rublius, gamino iš miltų, kuriuos atsivežė iš namų. Miltai buvo naudojami nepaisant to, kad per laiką juose prisiveisė kandžių kirmėlių. Aleksas maisto nunešdavo ir savo broliui Pranui. Iš pradžių nešdavo rankose, vėliau brolis nupirko rogutes, tad į vatinį susuktas bulves nugabenti būdavo lengviau. Eiti snieguotais keliais tekdavo aštuonis kilometrus ir tiek pat atgal.

Kartą taip beeinantį Aleksą sustabdė pardavėjas Nikolajus Krylovas, išsiklausinėjęs apie Aleksą, pardavėjas pasiūlė dirbti adjutantu. Už tai, kad pjovė ir skaldė malkas, Aleksas gaudavo atlygį ir taip galėjo daugiau pagelbėti šeimai. Aleksas pasakoja, kad toje parduotuvėje, kurioje dirbo jo geradarys, nebuvo ko pirkti, išskyrus veltinius ir vatinius. Po kurio laiko, įvertinęs Alekso sąžiningumą, pardavėjas pasiūlė jam dirbti valgykloje, kurioje darbavosi žmona, motyvavo draugas tuo, kad Aleksas valgykloje visada bus pavalgęs.
Pradėjus dirbti virtuvėje, Aleksas į taigą miškininkams nešdavo maisto ir spirito, nes degtinė, įkišta į kišenę, užšaldavo. Su naščiais ant pečių Aleksas į šaltą kelionę leisdavosi 12 val. nakties, išmintu taku į vieną pusę eiti reikėjo 6 km. Aleksas neabejoja, kad būtent dėl tokio sunkaus darbo liko daug žemesnio ūgio nei jo brolis ir seserys.

Kelionė namo
Po trejų metų ir 8 mėnesių Sabonių šeimai nu­švito viltis grįžti į Lietuvą. Pardavėjas Nikolajus Krylovas parašė Sovietų Sąjungos diktatoriui Josifui Stalinui prašymą, kad Saboniams būtų leista grįžti į Lietuvą, tačiau atsakymo nesulaukė, nes 1955 m. kovą J. Stalinas mirė. Vėliau prašymas išleisti iš tremties vietos buvo nusiųstas užsienio reikalų ministrui ir po kurio laiko komendantui Korovinui buvo atsiųstas laiškas, kuriame parašyta, kad Saboniai gali išvažiuoti į bet kurį Sovietų Sąjungos kraštą. Saboniai išpardavė visas pagalves, antklodes, viską, ką turėjo vertingesnio, ir surinko 2000 rublių kelionei namo. Alek­sas pasakoja, kad kelionė neapsiėjo be incidentų – mažai betrūko, kad būtų atsiskyręs nuo šeimos. Traukiniu važiuodamas Aleksas užlipo ant aukščiausio gulto ir užmigo. Šeimyna jau buvo išlipusi Penzoje, laimė, tėvas laiku apsižiūrėjo, kad sūnaus trūksta. O kai nukako į Maskvą, vienas maskvietis priėjęs užkalbino skarmalais vilkinčią šeimyną, sužinojęs Sabonių istoriją, jis pasiūlęs Aleksui pas jį namo pareiti, žadėjo pavalgydinti ir kelionei maisto įdėti. Aleksas pasakoja, kad ilgai su tuo vyriškiu ėjo ir vis namų nepriėjo, o kai apėmė bloga nuojauta, Aleksas apsisuko ir pasileido į vietą, kur laukė šeima. Aleksas mano, kad jei būtų su tuo vyriškiu išėjęs, būtų pražuvęs. Nors suvargusiems ir alkaniems Saboniams visgi užteko pinigų į Vilnių grįžti, tiesa, kišenėje teliko vos 15 ct. Vilniuje Vincas Sabonis su sūnumi Pranu užsuko pas giminaitį, Arvydo Sabonio dėdę Bernardą (Bronių) Sabonį, kuris dirbo žemės ūkio ministro pavaduotoju. Šis davė išalkusiems keleiviams duonos, kurią jie perpus pasidalinę suvalgė. Išklausęs vargdienių istoriją, jis giminaičiams davė 100 rublių. Sabonių namas buvo parduotas Švietimo skyriui, tad įsikurti teko Karankevičių, kurie buvo ištremti į Permę, name. Karankevičiams grįžus į gimtinę, teko kartu pagyventi. Vėliau šeima išsikėlė gyventi į Norušio fermų virtuvę. Šios fermos stovėjo ten, kur šiuo metu įsikūrusi Elektrė­nų ugniagesių tarnyba. Toje vietovėje sukilus vandens lygiui, šeimai buvo sumokėta kompensacija ir namas buvo perkeltas į Žebertonis.

Laimė
Lietuvoje tėvas su pamote ūkininkavo, o vaikai kabinosi į gyvenimą. Aleksas dvejus metus ganė kolūkio arklius, vėliau išėjo į kariuomenę. Grįžęs nuo pirmojo bloko statė Lietuvos elektrinę, kiek vėliau įsidarbino Vievio paukštyne. Šeimą Aleksas sukūrė 1962 m. kovą su Ona Česonyte iš Kakliniškių. Su žmona Aleksas santuokoje išgyveno 47 metus, sako, niekada rimtai ne­susipykęs, gražiai auginęs tris dukteris – Ritą, Oną ir Virginiją. Tačiau prieš 11 metų žmoną pasiglemžė klastinga liga, tad savo rankomis statytame name Žebertonyse Aleksas gyvena vienas.
Šiandien Aleksas sako, kad visas gyvenimas praėjo kaip sapnas. Šio sapno pradžioje – sunki vaikystė ir paauglystė, o gyvenimo saulėlydyje laimė dėl prasmingai nugyvento gyvenimo, džiaugsmas dėl gausaus anūkų ir proanūkių būrio, kurie savo darbais kuria ir kurs savo tėvynę.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69