Apie Socialinių paslaugų centro dešimtmečio šventę
Julija Kirkilienė
Jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems – išlikusi romėnų mąstytojo Senekos mintis taikliai apibūdina Socialinių paslaugų centre dirbančių žmonių kasdienybę. (Video)
Nors šios įstaigos darbuotojai už darbą gauna atlyginimą, bet kokiais pinigais galima išmatuoti kasdieninius susitikimus su stokojančiais ne tik materialinių, bet ir moralinių reikmių? Kaip niekas kitas, šios įstaigos darbuotojai mato žmonių nepriteklius ir kiekvieno kliento skausmas nenoromis paliečia kiekvieną dirbantį Socialinių paslaugų tarnyboje. Ši tarnyba rugpjūčio 26 d. atšventė savo veiklos dešimtmetį.
Misija
Elektrėnų socialinių paslaugų centro direktorė Dalia Kutyrevienė apžvelgdama tarnybos veiklos dešimtmetį, savo darbą įvardijo kaip misiją. Misija – didinti socialiai pažeidžiamų asmenų, šeimų galimybes savarankiškai integruotis į visuomenę, mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Šią misiją atlieka biudžetinė įstaiga Socialinių paslaugų centras, kurį sudaro: sveikatos priežiūros, socialinių išmokų, pagalbos namuose, paramos šeimai tarnybos, psichologas ir socialinės darbuotojos darbui su našlaičiais ir likusiais be tėvų globos vaikais bei jų globėjais, darbui su rizikos grupės vaikais ir jų šeimomis, vaikų teisių apsaugai seniūnijose. 57 šio centro darbuotojai paslaugas teikia apie tūkstančiui klientų. Maisto talonai šiuo metu išduodami 299 žmonėms, o 2004 m. jie išduodavo tik 171. Centro darbuotojams padėti tenka ir užsieniečiams, Elektrėnuose ieškantiems prieglobsčio. Pernai savivaldybėje gyveno net 54 tokie asmenys.
Džiaugsmai
Nors centro klientai yra neįgalūs, senyvo amžiaus, socialinės rizikos žmonės, smurto aukos ar prieglobsčio ieškantys užsieniečiai, šio centro darbuotojų kasdienybė nėra vien tik skausmo malšinimas. Reikia tik užsukti į Vievio vaikų dienos centrą ir suprasi, kaip žmonės moka džiaugtis, turiningai gyventi. Dešimtmečio šventei šio centro vaikai paruošė puikią programą, pasak renginio vedėjos Danutės Balčėnienės, tiesiog stebuklus parodė. Vievio vaikų dienos centras gavo Europos savanorių tarybos priimančios organizacijos statusą ir šiais metais ruošiasi priimti savanorius iš užsienio.
Draugiškas darbuotojų kolektyvas darbinę įtampą sumažinti suranda ir kitokių būdų: mokosi, stažuojasi, konsultuojasi, keliauja, susikuria sau mažytes ir didesnes šventes. O kiek džiaugsmo kiekvieną dieną galima patirti apsilankius Paramos šeimai tarnyboje. Neįgalūs žmonės kaip bitutės dirba, kuria ir nesiskundžia nei negalia, nei nepritekliais. Jie moka gyventi. Šios tarnybos ir Vaikų dienos centro lankytojų darbų parodėlė per jubiliejinę šventę buvo eksponuojama bibliotekoje, o įrėmintą Paramos šeimai tarnybos darbų paveikslą dovanų gavo ir D. Kutyrevienė.
Padėkos
Šventėse visada netrūksta padėkų ir apdovanojimų. Netrūko jų ir Socialinių paslaugų centro dešimtmečio šventėje. Centro darbuotojus ir direktorę D. Kutyrevienę sveikino, gražiausias eiles ir linkėjimus skaitė savivaldybės vadovai ir administracijos socialines paslaugas teikiančių skyrių vadovai, kolegos iš Klaipėdos bei Trakų, sveikino ir gražiausių linkėjimų skyrė Elektrėnų nevyriausybinių organizacijų vadovai. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmantas Jančiauskis, nepabijojęs savivaldybės vadovų pakritikuoti už transporto paslaugų sumažinimą, prisiminė centro kūrimo akimirkas.
Mero padėkos raštais buvo apdovanoti 18 darbuotojų, dirbančių nuo pat centro įsikūrimo pradžios, o D. Kutyrevienė kiekvienam skyriui padovanojo po skulptūrėlę. Tik tarp dėkojančių ir sveikinančių nebuvo tų, kuriems tos paslaugos teikiamos buvo, kurie pagalbą gavo. O jeigu ir buvo, tai nedrįso prie tokios gausybės žmonių, dalyvavusių šventėje, prabilti.
Asmeninių padėkų, pasak D. Kutyrevienės, tarnybos darbuotojai dažnai sulaukia. Kaip sulaukia ir priekaištų, nes dažnai žmonės susikaupusį pyktį ant jiems gera darančių išlieja, nes juos dažniausiai ir sutinka. Bet Socialinių paslaugų centro darbuotojai ir yra tie žmonės, gyvenantys kitiems ir kitų skausmą ir džiaugsmą sugeriantys. Todėl jiems draugijos „Mes esame“ pirmininkė Nijolė Vlasenkienė ir padovanojo gintarinį medį, saugantį, kad svetimi jausmai neįsigertų į darbuotojų širdis, bet tik nutekėtų, kaip nuo gintaro.