Gražiausia pavasario šventė – Velykos

Gražiausia pavasario  šventė – Velykos

Velykos yra kilnojama šventė, ji švenčiama po pavasario lygiadienio kovo mėn. 22 dienos pirmą Mėnulio pilnaties sekmadienį.
Žodis Velykos yra pasiskolintas iš gudų, reiškia „didelę dieną“. Tai labai tinkamas pavadinimas, nes Lietuvoje Velykos buvo iškilmingiausia visų metų šventė. Velykos yra ne tik Kristaus Prisikėlimo, bet ir visos gamtos pabudimo iš žiemos miego šventė. Net ankstyvas Velykų rytas, prieš saulės tekėjimą, pilnas magiškos jėgos. Ypač daug tos magijos susikaupia tekančiame vandenyje. Nusiprausus tokiame vande­nyje prieš saulėtekį nebus visame kūne skaudulių, išbėrimų ar kitokių odos ligų. Jei Velykų rytą lyja, reikia vienplaukiam pastovėti lietuje, tada didelis užaugsi. Tai būdavo primenama mažiems vaikams, kurie nori greitai užaugti.
Visi važiuodavo į Prisikėlimo pamaldas. Jeigu važiuojant keliu, sutiksi moterį, tai atsitiks nelaimė. Reikia apsisukti, grįžti atgal ir paskui važiuoti kitu keliu, tuomet nelaimės bus išvengta.
Velykų ryto procesija paprastai einama aplink bažnyčią. Ji yra labai iškilminga: nešamos bažnytinės vėliavos, mergaitės barsto gėles, gieda choras ir visi žmonės, kai kur jiems pritaria dūdų orkestras, tai būdavo Žemaitijoje. Garsiai gaudžia bažnyčios varpai. Einama tris kartus, giedant Velykų giesmę „Linksma diena mums prašvito“. Kiekvienas tikintysis privalėtų eiti su procesija apie bažnyčią, buvo tikima, kad mes savo žingsniais nupiname naują grandinę pragaro dugne pririštam šėtonui, ­kuris per metus ją baigia nugraužti.
Po pamaldų yra šventinami velykiniai valgiai, gražiai sudėti pintinėlėse, papuošti pirmaisiais žalumynais, sustatyti ant grotelių prie altoriaus.
Pasibaigus pamaldoms bažny­čioje, žmonės skuba namo. Iš tikrųjų visais keliais ir keleliais, takais ir takeliais vyksta lenktynės: kas greičiau parvažiuos namo, tam darbai tais metais gerai seksis, viską visuomet laiku pabaigs. Net ir pėstieji stengiasi aplenkti savo kaimynus ir pirma namo pareiti. Nenuostabu, kad taip lenktyniaujant atsitinka ir nelaimių. Gal dėl to ir buvo sakoma, kad moteris, sutikta kelyje, atneša nelaimę (kam nors bėdą suversti juk reikėjo).
Grįžus iš bažnyčios, valgomi velykiniai pusryčiai. Pradedama su pašventintu margučiu, kurį namų šeimininkė nulupa ir supjausčiusi duoda po gabalėlį kiekvienam šei­mos nariui. Tai daroma, kad šeimoje nuolat būtų taika, meilė, visi tarpusavyje gražiai sugyventų. Po to valgomi įvairūs valgiai: mėsa, dešros, pyragai. Per Velykas reikia sočiai, gerai pavalgyti, „atsigavėti“, nes visą gavėnią pasninkauta.
Vaikai ieško paslėptų margučių, kuriuos jiems palieka Velykų senelė (bobutė). Buvo žinomi ir kiškučiai, kurie dažo margučius, bet jie – tik Velykų senelės pagalbininkai. Anks­ti, anksti Velykų rytą jie prikrauna margučių į gražų vežimėlį, kurį traukia mažas, greitas arkliukas. Vely­kės botagėlis – saulės spindulėlis. Kai kur patys kiškučiai traukia Velykės vežimaitį su margučiais.
Ji važiuoja po visą šalį, sustodama kiekvieno vaiko kieme, palikdama margučių, tam tikslui pakabintose ar padėtose pintinėlėse, lizdeliuose. Geri vaikučiai atsikėlę randa gražių, raštuotų margučių. Blogi vaikai ­randa tik vieną, nedažytą, visiškai baltą kiaušinį.
Kiškučiai lydi Velykės vežimėlį ir jai padeda išdalinti margučius. Jie yra labai užimti ne tik Velykų laikotarpiu, bet ir visus metus – kepa vaikams pyragėlius. Kai tėvai kur nors išeina ar išvažiuoja, prižada vaikams parnešti lauktuvių – kiškio pyrago.
Su Velykų margučiais buvo žaidžiami įvairūs žaidimai. Paprasčiausias: eiti muštynių. Kieno kiaušinis nesudūžta, tas laimi. Kitas smagus Velykų žaidimas – margučių ridinėjimas. Padaromas lovelis su ­pakilimu viename gale, apibrėžiamas ratas ir nuo lovelio ­ridenami margučiai.
Seniau margučius ridinėdavo tik jauni vyrai ir paaugliai. Merginoms tai nebuvo tinkamas užsiėmimas. Jos parūpindavo savo berneliams margučių, paragindavo žaidėjus ir pasaugodavo išloštuosius. Dabar margučius daugiausia ridinėja tik vaikai (berniukai ir mergaitės).
Jeigu Velykose kas ateina į svečius, tai būna apdovanoti margučiu.­ Svečias taip pat atneša kiekvienam šeimos nariui po margutį. Vaikai Velykų rytą eina „kiaušiniauti“, bet tik pas pažįstamus, artimus kaimynus ir krikšto tėvus. Atėję pasisvei­kina ir stovi prie durų tylėdami. Visiems aišku, kad reikia duoti margu­tį. Gavę gražiai padėkoja, palinki linksmų Velykų ir eina toliau. Kai Velykos buvo švenčiamos tris dienas, pirmąją dieną į svečius niekas nevaikščiodavo – būtų buvusi gėda tokią šventą dieną pas žmones landžioti, lyg iš namų būtum išvytas.
Buvo sakoma, kad pirmoji Vely­kų diena pašvęsta Dievui, reikia ­rimtai, ramiai užsilaikyti, pabūti savo šeimoje, skaniai pavalgyti‚ „atsigavėti“. Antroji diena skirta pasilinksminti, draugus aplankyti, pasisvečiuoti. Trečioji diena pašvęsta tinginiui. Reikia ilgai miegoti, atsigauti po visų pasisvečiavimų, nes tuoj vėl reikės į darbus kibti.
Velykoms šeimininkės paruošdavo velykinį stalą, kuris būdavo padengtas visą dieną. Ant stalo deda­mi šalti velykiniai valgiai. Užgerti duo­dama alaus, saldžios degtinės, giros. Kiekvienas, atėjęs pasveikinti su Velykomis, turi būti vaišinamas. Būtų labai nemandagu, jeigu svečias vaišių atsisakytų. Reikia visko bent po truputį paragauti, šeimininkę ­pagirti, kitaip ji jausis įžeista.
Jaunimas, rimtai užsilaikęs visą gavėnią, Velykose nori pasilinks­minti. Didesnėje troboje susirenka padainuoti, pašokti. Dienos metu mėgstama suptis sūpynėse. Jeigu Velykų oras nešaltas, gražus, tai sūpuoklės įtaisomos po aukštu medžiu, kad būtų galima aukštai įsi­supti. Esant nepalankiam orui, sū­puoklėms virvės pririšamos klojime, po balkiu. Supamasi ne vien pramogos ieškant, bet norint užtikrin­ti gerą ateinančios vasaros derlių.
Susirinkę jauni vyrai pasimoko giedoti „Linksma diena mums prašvito“, padainuoti kelias dainas ir eina per žmones. Tai – lalauninkai.
Lalauninkai būna daugiausia ne­vedę vyrai, kartu su savimi vedasi muzikantą su smuiku arba armo­nika. Atėję į kiemą pirmiausia pa­gieda velykinę giesmę, pasveikina šeimininkus su šventomis Velykomis, paskui padainuoja. Šeiminin­kė vaišina dešrom, pyragais, margučiais, o gaspadorius – gėrimais. Margučius būtinai dalina tų namų merginos. Nors buvo einama į visus kiemus, bet dažniausiai ten, kur yra netekėjusių merginų. Joms jau prieš Velykas pasakoma, kad ateis­ lalauninkai, todėl merginos stengiasi numarginti gražius margučius. Tai yra geras būdas parodyti savo sugebėjimus, pasipuikuoti prieš kitas kaimo mergaites. Pasitaiko, kad lalauninkai neima iš merginos margučių, kurie prastai atrodo, o tada jai yra didžiausia gėda.
Velykų dieną galima sužinoti ateinančios vasaros orą, savo asmenišką laimę, galima apsisaugoti nuo įvairių kenkėjų, jeigu žinai, ką reikia atlikti, kokius spėjimus daryti.

  • Sakoma, kad Velykose maldos tikrai išklausomos, todėl reikia daug melstis.
  • Jei nori nematyti visą vasarą gyvačių, tai saugokis, kad pirmą Velykų dieną nepamatytum adatos.
  • Kai saulė teka labai raudona, vasarą reikia tikėtis kenksmingų perkūnijų.
  • Jeigu Velykų rytas saulėtas, gražus, tai vasara bus graži, oras geras; jeigu lyja (arba sninga), reikia tikėtis blogų metų. Blogiausiai yra tada, jei pirmąją Velykų dieną pradeda trankytis perkūnas, bet žmonės ir šioje blogybėje matė prošvaisčių. Jeigu perkūnas griaudžia dar neišsprogus lapams, tai vagims tais metais labai nesiseks vogti.

Visos šios tradicijos jau primirštos. Jų laikomasi kai kuriuose kaimuo­se, miesteliuose, bažnytkaimiuose. Prie papročių išsaugojimo prisideda kaimų bendruomenės, kultūros centrai, mokyklos. Renkama etnografi­nė medžiaga, rengiami įvairūs se­minarai, edukaciniai užsiėmimai.
Elektrėnų profesinio mokymo centre kiekvienais metais kviečiame į margučių marginimo seminarus. Šiuo metu mokinius mokome nuotoliniu būdu, kaip nusimarginti margučių, jų marginimo technikos. Profesijos mokytoja Rima Mikučionienė dirba su mokiniais „Specialiųjų poreikių floristikos moduline programa“. Šiuo metu jie pakviesti dalyvauti respublikiniame konkurse „Numarginkime Velykas drauge“, organizuojamame Vilniaus Verkių mokyklos daugiafunkcio centro.
Linkime, kad jiems pavyktų laimėti prizinę vietą, o visiems skaitytojams – linksmų šventų Velykų.

Ona Patronaitienė,
EPMC mokytoja – tautodailininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų