Kai 1917 m. spalio 13 d. Fatimoje (Portugalija), Švč. M. Marijos apsireiškimo vietoje, iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija, daugiau nei 70 000 susirinkusių žmonių stebėjo neįtikėtiną saulės reiškinį, vienas įvykį stebėjęs skeptikas parašė, kad arba tai tikrai stebuklas, arba pati masiškiausia haliucinacija žmonijos istorijoje.
Visų netikinčių, skeptikų bei agnostikų nusivylimui, nebuvo tai haliucinacija, bet tai buvo per amžius nesilpstantis aidas Kristaus Prisikėlimo.
„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas, ir tuščias jūsų tikėjimas“, – sako apaštalas Paulius.
Nuo pat Bažnyčios pradžios tikėjimas Jėzaus mirties ir prisikėlimo tiesa yra tvirtas ir aiškus.
Iš kur tas tvirtumas ir aiškumas?
Šio pasaulio įvykiai, kurių tikrumu mes neabejojame, yra tie, kuriuos mes patys stebėjome, arba tie, kuriuos priimame dėl patikimo liudijimo. Kai mes kalbame apie dalykus, kuriuos patys matėme, mes kalbame tvirtai ir užtikrintai. Kai kalbame apie girdėtus, bet nematytus dalykus, mes nesame tokie užtikrinti ir linkę pridėti, kad apie tai esame girdėję ar skaitę.
Kristaus Prisikėlimo atveju regėjimas ir liudijimas tarsi susilieja ir tą įvykį paverčia unikaliu žmonijos istorijoje.
Prisikėlimo skelbime mes pirmiausia sutinkame tuos, kurie buvo sutikę Prisikėlusįjį. Tai apaštalai ir tie mokiniai, kuriuos Šv. Raštas pristato kaip 500 brolių, kuriems Kristus buvo pasirodęs. Jų pasiaukojimas, jų drąsa ir begalinis noras skelbti Evangeliją aiškiai parodo tą betarpišką regėjimo įvykį. Tai labai suprantama.
Bet mus stebina tai, kad tie, kurie dėl laiko ir vietos aplinkybių negalėjo būti iš tų, kurie buvo sutikę Prisikėlusįjį, rodo tokią pačią drąsą ir užsidegimą apaštalavimo pasiuntinybėje. Kas yra ta tokia stipri jungtis tarp mačiusiųjų ir girdėjusiųjų? Tai mirtis. Tikėjimo kankinių mirtis. Tikėjimo Prisikėlusiuoju kankinystė. Už išsigalvotas, kad ir pačias gražiausias teorijas, nemirštama. Už ant kryžiaus mirusio mylimo mokytojo, kad ir unikalias idėjas, taip pat neaukojama gyvybė.
Šiandieniniame pasaulyje Kalėdose vis mažiau lieka vietos gimusiam Išganytojui, o Velykose Prisikėlusiajam.
Bet ar pasauliui dėl to tampa geriau? Prasmės išplovimas dar nepraturtino nei vieno gyvenimo. Slegiančios gyvenimo beprasmybės negali pridengti nei pilni valgių stalai, nei brangios dovanos. Prasmės, gi, ieškojimas visada suteikia džiaugsmo.
Ar kada nors gilinosi tie pakrikštytieji, kurie bando atsisakyti Krikšto, į ką jiems šv. Krikštas duris buvo atvėręs?
Tiems, kurie man sako (ačiū Dievui, tokių tikrai yra nedaug), kad norime „išeiti“ iš Bažnyčios, aš visada pasiūlau pirma „įeiti“. Praeikite Alfa kursą, dalyvaukite tikėjimo pokalbių cikle, susipažinkite su Šv. Raštu, perskaitykite bent penkias pačias geriausias krikščionių autorių knygas, bandykite melstis, kad ir „Dieve pažadink tikėjimą mano netikėjime“. Aš raginu nustoti gyventi mele, kuris prasidėjo, kai tėvai ir Krikšto tėvai Krikšto metu pasižadėjo pakrikštytąjį krikščioniškai auklėti, bet net to dorai nebandė daryti.
Šia proga noriu pasidžiaugti, kad labai gražiai praėjo Verbų sekmadienis. Tarsi matematiniu tikslumu maldininkai pasidalijo per ketverias šv. Mišias (paprastai būna aukojamos tik dvejos). Buvo miela pamatyti jau seniai nematytus veidus, ir juose aš mačiau tą pasiilgimą Bažnyčios, kuri yra ne kas kita, kaip bendrija, gyvenanti tikėjimu – tikėjimu, kad gyvenimas nugali mirtį.
Stiprinkime šį tikėjimą išgyvendami visą didįjį tridienį: nuo Paskutinės Vakarienės Didįjį ketvirtadienį, Golgotos Didįjį penktadienį iki pergalingo Prisikėlimo didžiąją Velykų naktį.
Šviesių ir sveikų šv. Velykų.
Kun. Alf. Kelmelis