Sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos reiškinys, paplitęs nedideliame Lietuvos plote – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje. Tai yra sinkretinio meno rūšis, kurioje darniai susilieja žodis, muzika ir šokis. Sutartinės vadinamos ne dainomis, o giesmėmis – norima jas atskirti nuo vėlesnių neapeiginių dainų. Lietuvių kalboje žodis giesmė reiškia ir paukščių giedojimą, ir sutartinių, ir bažnytinių kūrinių bei himnų atlikimą – parodoma vienoda pagarba visiems šiems reiškiniams (Vilniaus etninės kultūros centras).
Iki mūsų sąmonės šis žanras – sutartinės, atėjo ilgus takus, kelelius mindamas. Mokiausi etninės kultūros pas prof. Libertą Klimką ir, tarsi, buvau sugrąžinta į vaikystę, kai mūsų bobutė, būdama visai neraštinga, gerai žinojo visą gamtos kalendorių ir visas senąsias šventes. Tada sovietinėse mokyklose iš jų buvo pasišaipoma, o tai buvo labai paveiku jauno vaiko sąmonei – mes irgi sakydavome – babos šventės… Šviesėjant tautos sąmonei visas senasis paveldas lengvai sugrįžo, jau kitoje šviesoje nušvito, kitame supratime pražydo…
Prisimenu pirmuose „Skamba skamba kanklių“ vakaruose jau nuskambėjo ir sutartinės. Tai buvo kažkas nepaprasto ir sukrėtė iki širdies gelmių, nes jos suskambo Vilniaus Bernardinų apgriautos, apnaikintos bažnyčios skliautuose kažkaip ypatingai, sukrečiančiai… Tada tarsi šaltiniai atsivėrė, nuvingiavo per visą Lietuvą, per įvairius renginius ir nepaliko abejingų.
Prisimenu, kai Senųjų Trakų bendruomenė viena pirmųjų pakvietė mus, keletą mėgėjų, padainuoti į Rudens lygiadienį. Važiavome būrelis moterų ir buvome nustebintos Rūdiškių mokyklos vaikų atliekamomis sutartinėmis. Mes irgi jau mokėjome nemažai Lygiadienio dainų. Lijo smarkus lietus, niekas nesiskirstė, dar ilgokai dainavome senąsias liaudies dainas, karines, nes renginys vyko ant Senųjų Trakų pilies aikštės.
Paskui trakiškiai pasikvietė į Gramnyčias, kur lieti vaško žvakių ir dainuoti susirinko gana gausus būrelis, atvyko ir kauniškiai, ir apylinkių bitininkai, ir dainų mėgėjai.
Tada sutartines dainuoti pabandėme ir pačios. Prie mūsų su Roma prisidėjo mokytojos Ūla Petrauskienė, Galina Jorudienė. Kartą pas mokytoją Vilmą Narkauskienę nakvojo prof. Vykintas Vaitkevičius su archeologais, tuo metu dirbusiais Bajoruose. Nuvažiavome į susitikimą. Vykintas atvertė kažkokius spausdintus lapus, o tenai – vien sutartinės. Ir uždainavo. Mes iš paskos, jau buvome bandžiusios jas dainuoti, o mūsų Ūla Petrauskienė lengvai skaitė natas, tai ir dainavome visą vakarą. Žinoma, tai buvo karinės istorinės sutartinės.
Pamažu mūsų būrelis plėtėsi, prisidėjo Irena Petkevičienė, Diana Norušienė, Dainora Januškienė. Rinkdavomės padainuoti, kad galėtume dalyvauti kai kuriose šventėse ir mes. Važinėjome po įvairiose vietovėse ant piliakalnių gamtoje pradėtas rengti Rasų Kupolių šventes. Jas jau seniai švęsdavome su folkloriniu ansambliu „Runga“, todėl nesunku buvo suburti žmones į ratą. Paskui Gilučiuose šventėme Sekmines. Čia mums talkino Vidmantas Velička, mums jau pažįstamas iš Trakų renginių, ir Gilučių etnografinis ansamblis „Obelėlė“.
Prisimena Irena Petkevičienė:
„Kaip sutartinių giedotojų grupė startavome 2017 metų pavasarį regioninėje sutartinių šventėje „Sutarjėla“ Dubingiuose. Už tai esame dėkingos Kazimierui Stasiulioniui, tuo metu dirbusiam Elektrėnų savivaldybės administracijoje paveldosaugos srityje. Jis pasirūpino, kad savivaldybę pasiekęs Nacionalinio kultūros centro raginimas sudaryti sąlygas sutartinių giedotojams dalyvauti festivalyje „nenugultų į stalčių“, pasiektų sutartinių paveldą puoselėjančias entuziastes, tuomet neformaliai susibūrusias į grupę“.
Dalyvavimas šioje šventėje Dubingiuose mums buvo tarsi grupės gimimas. Su kokiu entuziazmu moterys siuvosi rūbus, nes kostiumas – pačios moters reikalas, kaip ir senovėje. Ieškojome žalvarinių papuošalų, nuometėlių, skraisčių, pynėme juostas, juosteles, pačios siuvinėjome, ieškojome tinkamos avalynės. Rinkome vardą ir visoms patiko buvusios užlietos salos vardas „Ginėja“. Gal jo prasmės net senųjų sąmonėje jau nusitrynę, gal taip ir buvo, kad čia plukdydavo ganytis karves, kurios iš salos niekur negalėjo išeiti ir tenai ganėsi, o moterys rytą vakarą valtelėm plaukdavo salon jų pasimelžti, kas ten dabar atseks, bet šitas vardas mums patiko ir liko.
Pradėjome švęsti Rasų Kupolių šventę ant Kalninių Mijaugonių piliakalnio kartu su Gilučių etnografiniu ansambliu „Obelėlė“ ir Gilučių kaimo bendruomene. Važiavome į Stirnius, kur dainuodavome labai gražiame ąžuolyne, ant Saidės upelio krantų‚ ant aukštojo Stirnių piliakalnio palydėdavome besileidžiančią saulę, važiavome į tradicinę Kernavės Rasų Kupolių šventę, kur renkasi ne tik apylinkių, bet ir Vilniaus miesto žmonės. Ir visur greta apeiginių liaudiškų dainų visada skamba sutartinės. Ir visur mes jausdavomės reikalingos ir pagerbtos. Tas dėmesys augina sparnus. Kartu su Vidmantu Velička rengėme liaudiškų krikštynų, vestuvių programas, dainuodavome ant Maisiejūnų piliakalnio, ant Mergakalnio Dovainonyse.
Labai gražūs šventiniai Mindauginių vakarai pas Adą Petrauskienę Vindziulių kaime, gražūs susitikimai su Jagėlonių bendruomene, Kietaviškių bibliotekos ir kultūros centro renginiai.
Prieš porą metų gavome pasiūlymą iš Vievio kultūros centro direktorės Audronės Stepankevičiūtės, labai energingos ir veiklios vadovės, priglausti „Ginėjos“ kolektyvą po savo sparneliu. Sutikome, nes visoms kelionėms ir šventėms visada reikalinga ir šiokia tokia materialinė parama. Tada vadove išsirinkome mokytoją Romą Važgėlienę, kuri dirba tikrai nuoširdžiai ir organizuoja, koordinuoja būrelio veiklą.
Kalba Irena Petkevičienė:
„Sutartinių giedotojų grupei vadovaujanti Roma Važgėlienė, turinti puikius organizacinius sugebėjimus, negailėdama savo laiko rūpinasi „Ginėjos“ repertuaru, kad suskambėtų vis naujos sutartinės. Jos dėka grupė dalyvavo festivaliuose „Skamba skamba kankliai“, „Atataria lamzdžiai“, „Suburtynė“. Roma nuolat randa galimybes bendrauti su bendraminčiais iš kitų savivaldybių, skleisti sutartinių paveldą savo vietovėje. Dėkojame jai, kad skiria tiek energijos ir atranda laiko mūsų bendrai veiklai. Nuoširdžiai ačiū jai už gražią mūsų veiklos penkmečio paminėjimo šventę“.
Taigi, šiemet jau pažymėjome savo veiklos penkmetį.
Į šventę nutarėme pasikviesti labai šaunius draugus iš Zapyškio – sutartinių giedotojų grupę „Devyniaragė“ (vadovė Miglena Perminienė) ir folkloro ansamblį „Altonė“ (vadovė Jūratė Bytautė), su kuriasi teko bendrauti renginiuose, o taip pat nepavargstančias savo bendrakeleives – Gilučių etnografinį ansamblį „Obelėlė“, vadovė Diana Norušienė.
Vakarą pradėjo „Ginėjos“ vadovė Roma Važgelienė tokiais žodžiais:
„Ginėjai“ – 5-eri! Mes dar mažukės, ale pažadam užaugc, subręsc ir dar daug daug ko išmokc!
Ačiū, mieliem sveteliam iš Zapyškio ir Gilučių, kad nepasdzidziavot ir atvazavot in mūs mažukį soscinį Vievį. Buvo nata gražu ir tep an dūšios gera, gera … Širdzis dziaugės!“
Paskui mūsų sveteliai prisipažino, kad važiavo Vievin ir nesitikėjo čia rasti dzūkiškai prakalbusių žmonių. Ir kaip ir visuose panašiuose renginiuose nuo pat pirmojo žodžio, nuo pirmos dainos tarpu žmonių pasklido nuoširdus supratimas, bendrystė ir šypsenos.
Mes giedojome savo sutartines, dainas, kalbėjome savais posmais ir ilgais garsiais plojimais sutikome svetelių programą, kuri buvo be galo įvairi. Iš jų yra ko pasimokyti ir mums. Žinoma – jų pajėgos stiprios – šie du kolektyvai tarsi vienetas, vienas kitą papildydami, sudaro labai nepakartojamą įspūdį. Pradedant sutartinėmis, liaudies dainomis, šokiais ir trumpa miniatiūra iš jų kuriamos vestuvinės programos. Ką labiausiai vertina liaudies meną populiarinantys žmonės, tai šilumą, bendrystę, kuri paprastai niekada nesibaigia programėle, bet dar tęsiasi ilgą vakarą prie giros, kavos ir arbatos. Išlydėjome mielus svetelius su jais užmezgę dar glaudesnį ryšį – jau gavome pakvietimą ir į jų šventes, o kur dar susitikimai festivaliuose…
Labai džiaugiamės, pamačiusios ir Gilučių seniūnę Kristiną Vitartę, ir Kultūros darbuotoją Vidą Vičkačkienę, ir vyriausią ansamblio dainininkę Almutę Laučiūnienę, vyriausią, gražaus balso savininkę, muzikantę, dainų kūrėją, kuri net sirgdama atvažiavo į susitikimą, dėkojame jai ir kitoms mieloms moterims, kurių skambios dainos, mielas bendravimas labai papuošė renginį.
Šią vasarą jau turime pasiūlymų dalyvauti ne tik festivalyje „Skamba skamba kankliai“, bet važiuojame ir į Kauną, kur vyksta antra šio festivalio dalis „Atataria lamzdžiai“, turime kvietimą ir į Kauno miesto kaip Kultūros sostinės šventę, į sutartinių festivalį „Sutarjėla“ Ukmergėje ir sutartinių maratoną „Suburtynė“ Kaune M. Čiurlionio muziejaus kiemelyje. Ateinanti vasara vėl siūlo daug įvairių kalendorinių švenčių, renginių, tiesa, turime naujų žmonių, stipresnes pajėgas, – gretas papildė Rūta Baleišienė ir Renata Kazlaitė. Suksimės, nes laukia turtinga, graži ir linksma vasara…
Norisi baigti vadovės Romos žodžiais:
„Ačiū ciem, kas mum pamačyjo suorganizuoc šitų susibūrimų ir pavaišinti labai skaniu pyragu – tai Vievio kultūros centrui.
Dėkavojam tautodailininkei Vidai Juknelienei, dėkavojam už įspūdingus sodus, papuošusius mūsų salę, dėkavojam Liudmilai Felčinskajai – už nuostabias potograpijas, katrų dabar pilni puslapiai džiugina nat ir mūs draugus.
Dėkavojam ir bendraminčiams Rūtelei ir Vidmantui Veličkoms, atvažiavusiems pasidžiaugti kartu su mumis, dėkavojam ištikimoms Vievio senjorėms, aplankiusioms mūsų renginį.
Bendramintės, bičiulės, sielos draugės, kurias sieja aistra sutartinei ir liaudies dainai! Ačiū, mielosios, jūs nepakartojamos“!
Viską suriktavojo ir viską kaip mokėjo sudėliojo nuoširdžiai jūsų
Ona Rasutė Šakienė
Liudmilos Felčinskajos nuotr.