Gilučių etnografinio ansamblio „Obelėlė“ moterų dainos ir sumanymai

Daiva Červokienė

Gilučių moterų etnografinis ansamblis „Obelėlė“ savo veiklą pradėjo 1988 m. Tada moteris susiburti pakvietė tuometinė Gilučių kultūros namų direktorė Lina Janauskienė, vedamasis balsas buvo Alma Laučiūnienė iš Talpūnų, kuri ir dabar dainuo­ja ansamblyje. Nors per 35-erius metus dauguma kolektyvo dainininkių ir vadovė pasikeitė, jo nares vienija toks pat noras dainuoti.
„Ansamblietės puoselėja etno­kultūros dvasią, papročių ir tradicijų tęstinumą, per dainas parteikdamos savo krašto žmonių džiaugsmus, var­gus, išgyvenimus, darbus.  Kolektyvas dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, dainų šventėse, o 2000 m., tarpininkaujant etnomuzikologei Loretai Sungailienei, Lietuvos liaudies kultūros centre buvo įrašytos ansamblio dainos. Didžiąją dalį „Obelėlės“ repertuaro sudaro aukštaičių ir dzūkų krašto kalendorinės, darbo, apeiginės liaudies dainos. Ansamblio dainos pasiekia kiekvieno besiklausančio šir­dį ir paliečia tautinės dvasios stygas, primindamos apie lietuvių tautos kūrybos lobius“, – taip „Obelėlę“ pristato kolektyvo vadovė Diana Norušienė, aukštaitė nuo Utenos.

Pradžių pradžia
Šio etnografinio ansamblio siela dažnai įvardinama Alma Lau­čiūnienė, kuri dabar yra vyriausia „Obelėlės“ ansamblietė. Talpūnų kaime gyvenanti moteris kelis dešimtmečius kolektyve buvo svarbiausias – vedamasis – balsas.
A. Laučiūnienė sakė, kad muzika ją lydi kasdien nuo vaikystės. Jos tėvelis buvo didelis mėgėjas dainuoti, Alma buvo įrašiusi jo dainų į magnetofoną, bet tas sugedo, visos dainos dingo…
„1988-aisiais dirbau siuvykloje, ten daug moterų dirbo, o man, kur bebūčiau, vis rūpėdavo užvesti dainą. Visur, kur nuvykusi, kur pradėjusi dirbti, pirmiausia ištyrinėdavau, kurie žmonės dainuoja, o kurie – ne“, – sakė A. Laučiūnienė. Nes, pasak jos, ten, kur dainuojama, ir būti įdomiau, ir lengviau dirbti.
„Man rūpėjo, kad dirbtume su daina. Susidarė entuziasčių dainuo­ti moterų būrelis. Kultūros namų direktorė Lina Janauskienė sukvietė daugiau dainingų moterų ir subūrė etnografinį ansamblį, ėmėsi visų organizacinių darbų, suveždavo automobiliu daugumą moterų į repeticijas“, – pasakojo A. Laučiūnienė.
Dainavo apie 130 dainų
A. Laučiūnienė pastebėjo, kad „Obelėlė“ turėjo nemažą repertuarą – apie 130 dainų dainavo. Dauguma dainų – šio krašto. Ponia Alma sakė labai mėgusi su vyresniais žmonėmis pasikalbėti. Ypač apie dainas ir dainavimą. Tada, dar penkiasdešimtmetė, labai mėgo pasikalbėti su šviesaus atminimo dainingąja talpūniške Veronika Kazlauskiene, kuri jau tada buvo devintą dešimtmetį pradėjusi. Visad paklausdavo, gal kokių nors dar dainų atsiminė, ir įsirašydavo į magnetofoną, tos dainos papildydavo „Obelėlės“ repertuarą.
Etnografiniame ansamblyje dainavo apie dešimt moterų.
„Kai susirinkdavom, dažnai moterys paklausdavo, ar žinau tokią ir tokią dainą. Turėjau (ir tebeturiu) 15 dainų sąsiuvinių, kuriuose buvau liaudies ir estradines dainas susirašiusi. Atsiversdavau, ir žinojau. Nepasitaikė, kad užklaustų nežinomos“, – prisiminė ponia Alma.

This slideshow requires JavaScript.

Cikle „Dainos iš visos Lietuvos“
A. Laučiūnienė noriai pasakojo, kad Gilučių moterų etnografinis ansamblis „Obelėlė“ dalyvavo Pasaulio dainų šventėse, respublikiniuose folkloro festivaliuose „Skamba, skamba kankliai“, „Ant Marių krantelio“, Vilniaus apskrities kul­tūros ir meno šventėje „Vilnijos vainikas“, laidoje „Duokim garo“. Jų dainas ne kartą įrašinėjo radijas, televizija, jos dažnai skambėdavo per Lietuvos radiją.
„Obelėlės“ dainos pateko ir į Lietuvos liaudies kultūros cent­ro sumanytą ciklą „Dainos iš visos Lietuvos“. 2004 m. Lietuvos liaudies kultūros centras išleido garsajuostę „Oi vėlei būčiau pas tėvelį“, kurioje „Obelėlė“ įdainavo Gilučių krašto dainas. Kai tą kasetę išleido, Gilučių kultūros namuose vyko graži šventė, garsajuostę pristatyti ir etnomuzikologė televizijos laidų vedėja Loreta Sungailienė atvažiavo“, – prisiminė A. Laučiūnienė.
Ir tęsė, kad etnografinio ansamblio moterys dainavo ir jos sukurtų dainų.
„Dauguma dainų apie bernelį ir mergelę – apie mūsų gyvenimą. Man ne kartą toptelėjo mintis: „Kodėl aš negalėčiau sukurti?“. Ir sukūriau. Važiuoji karves melžti, mintis ateina, grįžusi namo užsirašau. Mano kūrybos dainos skambėjo ir „Obelėlėje“, ir Gilučių kapeloje“, – sakė daininga moteris.

Dainos sudėtos „YouTube“
Daug talpūniškės Almos Lau­čiūnienės ir etnografinio ansamblio „Obelėlė“ dainų galima pasiklausyti ir „YouTube“. Beje, šį rudenį jų ten gerokai padaugėjo. Tai vyriausiosios „Obelėlės“ dainininkės nuopelnas, ji ėmėsi šio darbo.
„Vaikaičiai pamokino, kaip dainas įrašyti ir įkelti į „YouTube“ – sėdžiu ir darau, pati iš dėžučių pasidariau įrašų studiją. Tenka skubėti. Kol Dievas palaiko mano gyvenimą, nenoriu nusiraminti. Savo sukurtas dainas jau beveik visas įkėliau. Į senatvę pasidariau ir muzikos kūrėja – jei geros eilės atsiranda, savaime melodija ateina. Jau daugiau kaip šimtą savo dainų įkėliau. Ir šio krašto liaudies dainas įkelti norėčiau – vis pasivartau savo dainų sąsiuvinius, prisimenu, kiek jų dainuota. Tik ar pakaks laiko visas sąsiuvinių dainas įdainuoti“, – kalbėjo A. Laučiūnienė, jau patyrusi ne vieną sudėtingą operaciją ir labiausiai nerimaujanti dėl to, kad tik sveikata leistų dar jai groti.
Kiek dainų moteris įdainuoja ir įkelia per dieną? Sakė, kad pirmąsias įkelti buvo sunkiau, o dabar, kai pramoko, pasitaiko, kad ir po dešimt įdainuoja ir įkelia. Nes vienai sėdėti ir galvoti, kur skauda, nesinori. Kas kita galvoti apie dainas, bandyti jas įrašyti. Toks darbas teikia ir džiaugsmo, ir sveikatą palaiko.

Pirmoji vadovė Lina
Lina Janauskienė, žemaitė nuo Varnių, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, vėliau tapusią Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija, 1980 m. atvyko su šeima gyventi į Elektrėnus, nes vyras čia gavo darbą.
Gilučiuose dirbti ji pradėjo 1983 m. L. Janauskienė prisiminė, kad pirmąjį dešimtmetį etnografiniame ansamblyje dainavo aštuonios moterys: Alma Laučiūnienė, Marytė Sližienė, Onutė Grižinienė, Joana Vaičiukevičienė, Marytė Kochienė, Aleksandra Gudelienė, Birutė Kaz­lauskienė, Marcelė Pacevičienė, vė­liau prisijungė Vitalija Janavičienė, Stanislava Gerbutavičienė, Eleonora Markevičienė – dabar jau beveik pusė išėjo Anapilin amžinojo poilsio…
Ilgametė kolektyvo vadovė pasakojo, kad Gilučių etnografinis ansamblis greitai „įsivažiavo“, išpopuliarėjo, buvo kviečiamas į labai įvairias šventes ir renginius. Jo dainas kelis kartus įrašinėjo radijas ir televizija, „Obelėlės“ dainos skambėjo ir pageidavimų koncertuose, ansamblis buvo kviečiamas į daugybę renginių. Vien festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ tris kartus dalyvavo, dainavo ne tik Vilniaus senamiesčio kiemuose ir aikštėse, baigiamajame koncerte, bet ir tuo­metinio Rusų dramos teatro scenoje. Artėjant šiam festivaliui šviesaus atminimo etnomuzikologė, laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė vis paskambindavo, pasiteiraudavo, kaip dainininkės laikosi, ir pakviesdavo „Skamba, skamba kankliuose“ dalyvauti.

Pakrikštino „Obelėle“
O kada Gilučių folkloro ansamblis gavo savo vardą? L. Janauskienė prisiminė, kad bene 1998-aisiais. Ruošiantis Pasaulio lietuvių dainų šventei, reikėjo pasidaryti vimpelą su kolektyvo pavadinimu. Koks vardas tiktų jos vadovaujamo moterų etnografinio ansamblio moterims? Pamanė, kad senyvų žilstančių ir žilagalvių moterų kolektyvui tiktų „Obelėlės“ vardas. Moterys neprieštaravo.
L. Janauskienė „Obelėlei“ vadovavo 20 metų. Šiame kolektyve ji nedainavo, dainavo tik kituose – taip pat savo pačios suburtoje Gilučių kaimo kapeloje ir prie jos buvusiame ansamblyje.
Buvusi Gilučių kultūros namų direktorė, administratorė, kultūros renginių organizatorė (pareigų pavadinimas vis keitėsi) iki šiol turi nemažai šio etnografinio ansamblio dainų radijo įrašų.
Kai ji 2008-aisiais atsisveikino su darbu Gilučių kultūros namuo­se, etnografinio ansamblio veikla nutrūko.
„Naktimis važinėti iš renginių Gilučių kultūros namuose į namus Elektrėnuose man pasidarė per sunku“, – sakė L. Janauskienė.

Skaidrina kiekvieną dieną
Vyriausiosios Gilučių moterų etnografinio ansamblio „Obelėlė“ narės A. Laučiūnienės pasiteiravome, ką jai duoda dainavimas.
„Man daina duoda viską. Sunku dirbt, uždainuoju. Reikia toli eiti, uždainuok, pagal taktą žingsniuoti daug lengviau ir greičiau; tenka toliau važiuoti dviračiu, taip pat uždainuok, kelias neprailgs. Kolūkyje tekdavo runkelius ravėti – ilgos vagos, pradeda nugarą skaudėti, sunku. O kai įsidainuoji, kol pusę repertuaro išdainuoji, nepastebi, kaip vagas įveiki. Mano karvės ganėsi nuo namų už 3 kilometrų, kelis kartus per dieną su dviračiu pas jas važiuo­davau. Grįždama veždavau ir po 30 kg pieno – kai pagal dainos taktą pradedi minti pedalus, visai kas kita – lengviau. Ilgai teko našlauti, lentas viena pjoviau pjūklu. Reikia dviem pjauti, o iš antro galo nėra kam stovėti. Pjaudavau pagal dainos taktą, įveikdavau. Ir malkas viena susikapodavau dainuodama. Vis dainuo­davau ir dainuodavau. Ir dabar, jei liūdna, bloga – pasiimu bajaną ir pradedu groti: pradžioje graudžias, liūdnas melodijas, vėliau pereini prie linksmesnių tonų, liūdesį kažkaip ir nuvarpo… Kasdien dainuoju. Dabar svajoju visas žinomas dainas įrašyti“, – pasakojo A. Laučiūnienė.
Su A. Laučiūniene kalbėjomės telefonu. Žinojau, kad dainininkei jau 84-eji, tačiau nustebino jos labai jaunas balsas.
„Ir dabar negaliu be dainos. O kuo daugiau dainuoju, treniruoju, tuo balsas geresnis“, – sakė moteris.

Ir į knygą sudėta
Gilučių moterų folkloro ansamblį „Obelėlė“ dar 2005 m. aprašė iš šio krašto kilęs Kaune gyvenantis žurnalistas ir rašytojas Juozas Kundrotas savo knygoje „Neišblėstantys susitikimai“. Jis rašė, kad dainuojant Gilučių moterų etnografinį ansamblį prieš keliolika metų išgirdo per radiją. Ir ne vieną kartą girdėjo. Lyg ir nieko nuostabaus…
„Gilučių moterų etnografinio ansamblio dainos ne sykį vertė atsilošti nuo rašomojo stalo, numesti rašiklį, pagarsinti radijo imtuvą, juk tai mano gimtojo krašto dainininkės dainuoja: „Tamsiojoj nakteloj“, „Tau, sesute“, „Aušta aušrela“, „Girgžda vygė“… Argi visas išvardysi, suminėsi, kai tų įdainavimų ne viena dešimtis. Prisipažinsiu, nežinojau dainininkių vardų – juk gimtąjį Pustakiemio kaimą nuo Koncepto skyrė miškas ir Gabriliavos kaimas, kuriuos dar ankstyvoje jaunystėje apleidai visam laikui. Tačiau dainos sparnai skraidina ten, kur prasidėjo tavo gyvenimas, ir jis ūmai suplūsta į atmintį. Vieni tarpsniai labiau įsispraudę į atmintį, kiti sekliai arba į ūkus nugrimzdę, bet daina daug ką iškelia. Tas dainas, kurias dainuoja ansamblietės, dainavo tavo seneliai, tėvai, brolis ir sesuo… Per gegužines, įvairius pasilinksminimus, vestuves ir krikštynas, surišus paskutinį pėdą pabaigtuvių metu… Paskui viskas kito: jau tai, kas buvo, priklausė nebe tau. Tad ir daina spurdėjo širdyje raudodama. Vis dėlto ji net ir tais laikais gynė nuo vienatvės, vienišystės ir tuštybės. Mums baisi atskirtis. Neištveriama. Kaip svarbu pasijusti savam tarp savų. Todėl patikliai atsiduo­di dainai – tai pačiai iš savęs besi­skleidžiančiai džiugesio ir išsipildymo magijai. Kai gyvenimo rutina, kasdienybė nuslopina galią matyti girdėti ir jausti, daina pažadina vidinę esybę“, – rašė J. Kundrotas.
Ansamblio siela jis įvardijo Al­mą Laučiūnienę, kuri surinko ir užrašė nemažai šio krašto dainų bei jas įtraukė į ansamblio repertuarą. Knygelėje „Neišblėstantys susitikimai“ J. Kundrotas glaustai aprašė ir visų „Obelėlės“ etnografinio ansamb­lio dalyvių biografijas.

Dabartinė vadovė – aukštaitė
Prieš dešimtį atgijusi „Obelėlė“, žinoma, yra kiek kitokia. Pasikeitė vadovė, įsiliejo nauja dainininkių karta. Iš ankstesnių „Obelėlės“ na­rių ansamblyje kurį laiką dar dainavo Onutė Grižinienė, Jo­ana Vaiciukevičienė, Stasė Arnatkevi­čienė, o šiuo metu į sceną lipa tik dvi: A. Laučiūnienė ir Vitalija Ja­navičienė, ilgus metus buvusi jauniausia šio ansamblio narė.
Dabar ansambliui „Obelėlė“ vadovauja Diana Norušienė, aukštaitė nuo Utenos. Jos tėtis buvo lietuvių kalbos mokytojas, labai mėgo muziką, grojo akordeonu, armonika, dainavo vyrų ansamblyje, mama – kultūros darbuotoja, meno vadovė, atstovaudavo Utenai įvairiuose konkursuose kaip solistė, vėliau, vadovavo etnografiniam ansambliui, ir dabar dainuoja keliuose choruose.
Dianos vaikystė ir mokyklinių metų atostogos prabėgdavo kaime, pas močiutę Marytę Lukaševičienę Kaltanėnuose. Močiutė giedojo Kal­tanėnų bažnyčioje, jaunystėje ją kviesdavo dainuoti kaimo šventėse, bažnyčioje per atlaidus, šv. Kalėdų ar Velykų ir kitas šventes, netgi laidotuves. Kartu giedoti bažnyčioje ji vesdavosi ir vaikaitę. Pas Dianos močiutę atvažiuodavo etnologai, folkloro ansamblio „Kupolė“ vadovai ir nariai įrašinėti jos dainuojamų dainų ir senovinių to krašto pasakojimų. Visas dainas M. Lukaševičienė perdavė ir savo dukrai bei anūkei, kurios, savo ruožtu, perteikė ir perteikia savo ansamblių moterims.
„Tuomet man, vaikui, liaudies dainos neatrodė labai gražios, o dabar jų melodijos ir žodžiai žavi savo gilia prasme“, – sakė D. Norušienė.
Ir pasakojo, kad daina ją traukė nuo mažumės: dainavo vidurinės ir meno mokyklų choruose, klasės renginiuose ir kartu su mama jos vadovaujamuose ansambliuose, baigė akordeono specialybę Utenos muzikos mokykloje. Studijų metais dainavo ir grojo Kauno dainų ir šokių liaudies ansamblyje „Nemunas“.
„Kai susirenkam visa šeima per šventes, visada dainuojam“, – sakė D. Norušienė.
Likimas atvedė į Gilučius.
Baigusi kineziterapijos studijas 1986 m. moteris atvyko dirbti į Elektrėnus. D. Norušienė pasakojo, kad tuo metu mieste gyvavo didelis moterų choras, kuriam vadovavo Rita Jurgaitienė, ši pakvietė Dianą įsilieti į kolektyvą. Vėliau iš choro narių buvo suburtas ir moterų ansamblis, kuriame sopranu dainavo ir Diana. Dar vėliau, Elektrėnuose susibūrus ir bažnytiniam chorui, D. Norušienę pakvietė giedoti ir ten, susibūrus Vievio kultūros centro kameriniam chorui „Con moto“ – ir į jį.
Vėliau likimas Dianą nukreipė į socialinį darbą, persikvalifikavusi, ji pradėjo dirbti socialinio darbo organizatore Gilučiuose. Nors dabar šiame miestelyje moteris jau nebegyvena, su juo neatsisveikino, bent kas savaitę čia atvažiuoja. Ir dainuo­ja choruose „Salve“ ir „Con moto“, ansamblyje „Eldija“, gieda sutartines „Ginėjoje“.
Gilučiuose Diana sužinojo, kad čia gyvavo moterų etnografinis kolektyvas, kuris nesirenka todėl, kad neturi vadovės, nors dar yra moterų, kurios dainavo ansamblyje ir kurios norėtų dainuoti, turi gražius balsus. Taip 2012-aisiais, artėjant Gilučių vasaros šventei, kultūrinių renginių organizatorės Vidos Vičkačkienės paraginta, Diana sukvietė dainingas moteris padainuoti. Taip „Obelėlės“ moterys vėl susibūrė, o gražiai padainavusios savo mėgtas ir naujas dainas, nutarė neišsiskirstyti. Kitas renginys buvo Adventinis vakaras, kuriam jau ruošėsi labai atsakingai. Nuo tada „Obelėlė“ ir atsikūrė.

Ant Mijaugonių piliakalnio
Vėliau D. Norušienė su Gilučių kultūrinių renginių organizatore V. Vičkačkiene pasidalino mintimis, kad liaudies dainos itin puikiai skambėtų ant Mijaugonių piliakalnio. Ir su Gilučių seniūno Vytauto Baltulionio palaikymu 2012-aisiais nutarė ten Rasos (Joninių) šventę suorganizuoti. Juk tai ypatinga vieta, nuo senų senovės ant piliakalnių ugnį šventą kūrendavo, įvairias apei­gas atlikdavo…
Šventėje dalyvavo ansambliai „Obelėlė“ ir „Ginėja“, etnologė Onutė Šakienė priminė baltų pagoniškas tradicijas. Ir ligi šiol gilutiškiai ant Mijaugonių piliakalnio Rasos šventes švenčia, kartais ir kitų suėjimų ten būna.
Nors D. Norušienė jau senokai socialinio darbo Gilučiuose nedirba, etnografiniam ansambliui „Obelėlė“ tebevadovauja, kartu švenčia šventes ir plečia ansamblio repertuarą.

Ir apie repertuarą, renginius
„Džiaugiuosi, kad Gilučiuose yra nemažai moterų, norinčių ir mokančių dainuoti, mylinčių liaudies muziką. Iš buvusio ansamblio dainininkių liko tik dvi: Alma Laučiūnienė, grojanti bajanu, ir Vitalija Janavičienė. Tačiau į kolektyvą atėjo naujų puikių dainingų moterų: Dainora Januškienė, Dai­va Gudeliauskienė, Stasė Arnat­kevičienė, Jūratė Žigutienė, Ži­­vi­­lė Grinkevičienė, Danguolė Ma­sals­­kienė“, – pasakojo D. Norušienė.
„Obelėlė“ priklauso Elektrėnų kultūros centrui, tradiciškai daugelyje aplinkinių seniūnijų renginių ir švenčių dalyvauja.
„Mūsų krašte persipina, jungiasi aukštaitiškos ir dzūkiškos tradicijos. Todėl „Obelėlės“ repertuare – aukštaitiškos (daugiausiai mano močiutės ir mamos) ir dzūkiškos (buvusio ansamblio dainuotos) liaudies dainos, kalendorinės, apeiginės sutartinės. Atsikuriant „Obelėlei“, etnologė Onutė Šakienė man padovanojo aplink Kietaviškes, Gilučius, Talpūnus savo užrašytų dainų ir pasakojimų rankraštinę knygelę. Ja ir naudojuosi. Tiesa, ansamblyje dainuojam ne tik liaudies dainas, bet ir romansus, populiarias estradines dainas. Labai norisi, kad per renginius visi kartu dainuotų“, – sakė D. Norušienė.
Pasak jos, dainavimas – tai sveikata ir geresnė nuotaika, džiaugsmas. Ir galimybė kitaip bendrauti. Per dainą ir jos žodžius perduoti mintis apie gyvenimą, savo jauseną, gyvenimo virsmus ir žmogų juose.
O kaip dainavimas sveikatina? D. Norušienė sakė, kad tai terapija, kvėpavimo mankšta, atsipalaidavimas, tam tikra meditacija… Be to, nustatyta, kad dainavimas pagerina galvos srities aprūpinimą krauju, gerina atmintį ir koordinaciją, padidina laimės hormonų gamybą, jaunina organizmą! O kur dar bendravimas, kuris yra kaip ir psichologinė pagalba…
Autorės ir ansamblio „Obelėlė“ archyvo nuotr.