Gabriliava

Gabriliava

Gabriliavos dvaro savininkas – Vincentas Matusevičius – Lietuvos 1830-1831 m. sukilimo veikėjas, Trakų apskrities sukilėlių būrio vadas.
Baigė Vilniaus universitetą. Buvo Trakų pilies teismo pirmininkas.
1831 m. balandžio mėnesį Trakuose nuginklavo Rusijos imperijos kariuomenės įgulą, Žasliuose prisidėjo prie G. Oginskio sukilėlių dalinio. 1831 m. balandžio 17-24 d. dalyvavo Vilniaus puolime, kovėsi prie Ausieniškių. Su K. Zaluskio sukilėlių korpusu pasitraukęs į Jonavą V. Matusevičiaus būrys prisidėjo prie M. Prozoro dalinio, dalyvavo daugelyje mūšių, o sukilimui pralaimint pasitraukė į Prūsiją, vėliau emigravo į Prancūziją. Priklausė emigrantų organizacijoms. 1858 m. po amnestijos grįžo į Lietuvą.

Matusevičiai valdė Ausieniškių, Gabriliavos ir Bačkonių dvarus. V. Matusevičius turėjo kelis šimtus hektarų žemės, jam priklausė daug kaimų – Pustakiemis, Migūčionys, Batrakėliai, Gilučiai, Cyviškės, Glembocka ir kiti. Už dalyvavimą sukilime Vilniaus karinis gubernatorius konfiskavo didelę dalį žemių ir dvarų turto, vėliau vėl buvo nusavinamos dvarų žemės, dvarai sunyko.

Iš žmonių pasakojimų

Pasakojo žurnalistas, rašytojas Juozas Kundrotas
Dvaro parką iš visų pusių apstojusios aukštos eglės, vidinėj pusėj – stuomeningi klevai ir liepos, tarp jų tiesėsi jaukios, tvarkingos alėjos, pro pilkus medžių kamienus gelsvavo dviaukštis pastatas. Taisyklingos ovalo formos parkas slėpė rūmus nuo svetimos akies, prie dvaro stovėjo ūkiniai pastatai, klėtys, oranžerijos. Medinių pastatų virtinė čia atsiveria visu savo grožiu ir harmonija.
Senelis Juozas pasakojo, kad Gabriliavos dvaran suvažiuodavo apylinkių grafai, dažnai vykdavo baliai, grodavo orkestras, o kaimo žmonės klausydavo išėję iš trobų tos muzikos. Sako, jis leisdavo ateiti į koncertus ir paprastiems žmonėms, sako, tarp sermėgių sėdi pats dvarininkas su šeima ir visa dvaro svita. Kiekvieną rudenį, kai laukai ištuštėja, tokie koncertai surengiami. Muzikos klausytis prie dvaro šventadieniais galima. Netgi pats kviečia, sako: ,,Ateikit”.
Apie Matusevičių pasakojo, kad jis buvęs labai griežtas, reiklus, drausdavo net riešutauti savo miškuose, tačiau parodydavo ir dosnią širdį. Sako, jei neuždera javai, leidžia pasikeisti su dvaro javais, kur sėkla buvo geresnė. Moliakasų kalnas kadaise buvo apaugęs mišku, ponas leido tą mišką kirsti, pasidaryti ne tik malkų, bet ir pasistatyti sau namus. Sako, kiek dvigalių trobų atsirado… Bet paskui atsiuntė prievaizdus, kad viską apskaičiuotų, ir buvo liepta atidirbti dvare. Dykai niekas nieko nedalino, tačiau žmonių trobos paplatėjo, pašviesėjo. Taip Matusevičius kultūrino savo kraštą.
Gabriliavos dvaras
(mokykla dvaro pastate)
Pasakojo Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė
Kadaise ty buva dvaras, buva tarnai, mana diedukas Slatkevičius ty tarnava, paskui dar kap tai pirka žemi, ty popieriuose dar Matusevičiaus pavardė buva.Ir aš tenai dirbau. Kadaise karves vedim ty dvaran pas jautį, tai paskui reikėja atidirbinėt’, menu kūłė javus su mašina, tai dirbau prie kūlima, an prėsla. Buva dar gaspadorius. Jiej buva du broliai, ir sesuva buva, ale vienu kas tai nušovi, rada an gelžkelia negyvu, tadu jiej ir išvažiava kur tai.
Tadu dvare kas norėja, tas ir gyvena, išnešioja visku. Paskui padari mokyklu.
Gabriliava, Pustakiemis ir Migūčionys apie 19 a. pabaigą
Pasakojo Monika Brazauskaitė Kubilienė
Gabriliavos dvare jau prie Lietuvos buvo mokykla, aš ją lankiau. Buvo keli kilometrai nueit’, tai žiemą tėvas paimdavo arklį, susodindavo mus su seseria an arklio ir nujodydavo mokyklon, bet dažniausiai mes vaikščiojom pėsčios.
Dvare dar koks tai dvarininkas ar savininkas gyveno, senbernis, buvo labai apsileidęs. Kambariuose stovėjo gražios krosnys, koklinės su statulėlėm žmonių, ale viskas jau buvo labai apleista, kampai buvo lyg mūriniai, aptrupėję labai ir tarpuose buvo mūro, langai prasti, žiemą buvo labai šalta, net rašalas užšaldavo. Kūreno krosnis, gal malkų nebuvo, kas ten. Menu, kaip sėdėjom sušalę prie lempų, dar nebuvo elektros.
Prie dvaro buvo labai gražus parkas. Vėliau, kai čia apie 1951 metus atėjau mokytojauti, tai apie 1953 -54 metus Gilučiuose kolūkyje pirmininkavo toks rusas, lyg Zemliakas pavarde ar pravarde, nepasakysiu, tai jo parėdymu buvo iškirstas Gabriliavos parkas, dideli gražūs medžiai. Buvo daug gražių storų medžių, baisu, tada kilo didelis triukšmas, žmonės rašė, bet medžių atgal neprigydysi. Nieko ten nebuvo likę, paskui užaugo krūmais, nieko neliko. Dar buvo senas apleistas sodas, menu buvo vyšnių, obelų. Dvare, mokyklos patalpose gyveno mokyklos direktorius.
Gilučiai
Apie kaimą pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė
Gilučių kaima vietoj senovėj buva dideli miškai, niekas negyvena. Kai Gudijoj kila didelis maras, žmonės bėga miškuosna, tankiuosna miškuosna ir tenai kūrėsi. Taip ir apsigyvena vidurij miška kelios šeimos gudų, jiem žmonės paskui davi Gudalų pavardes. Jiej kirta miškus, plėtisi laukus, dirba žemi. Iš Jana kila Janavičiai, Gudalai pasidari Gudeliais, kaimas pamažu auga, atėja marčios, žentai, pavardžių atsineši, ale pati populiariausia iki šių dienų, labiausia paplitus Gudelių ir Janavičių pavardės.
Vieta kiekviena turėja sava vardu – Busilo lizdas, Červokiškės upelis, Pakartas kalnas, Pridotkai, Šamšarka, Šilalis, Galupieviai, Tranzapolis, Pagrindėlis, Žalias raistas, Kūmialaukis.
Prie Gilučių kapinių buva mūs žemi. Kai maža dar buvau, gal devynių metų, tėvas ari lauku, aš ajau perrišt’ karvės, žiūriu ant išartos vagos guli suskilis uzboniukas. Pakėliau nuo žemis – viduj odinis krepšelis, o krepšelij drobinis supuvis maišelis ištižis. Žiūriu – jame pinigai. Kelis inmečiau prijuostėn ir nubėgau pas mamu pasigirt’ kad radau auksa.. Pažaidim, sukrovim ant stala ir užmiršam. Toj dienoj po kaimu važinėja žydas su sava prekėm, tai ir pamati ant stala tuos pinigėlius.,, Ai“, saka žydas, ,, Čia geras daiktas, čia pinigas ponuli“.Tada nuveja tėvas tan laukan ir parneši likusius pinigus. Paskui parodi policininkui, tas patari vežt’ muziejun. Tėvas taip ir padari.Už juos gavo 800 litų. Pirka žemis../
Jau prie cara Gilučiuose buva kaima karčema, namai buva statomi ant akmeninių pamatų, veikė mokykla. Mokyklas uždarius, vaikai buvo mokomi lietuviškai, iš abiejų kaima pusių saugoja tėvai. Įtartiniem asmenim pasirodžius, tėvai perspėja, tada vaikai greitai išbėgioja, pasikavoja.
Kaimo istorijas paskojo Jaronimas Gudelis
Gilučių kaime prieš Pirmą pasaulinį karą buvo 32 gyvenamieji namai, ūkiai, gyventojai buvo pastovūs. Pavardės buvo daugiausiai Gudeliai ir Janavičiai. Buvo ir Bartusevičiai, Gerbutavičiai, Adomavičiai, Malevičiai, Medzikauskai.
Labai turtingų nebuvo, daugiausiai pusvalakininkai. Kaimas buvo gatvinis, per jį ėjo kelias iš Žaslių į Kietaviškes. Netoli buvo ir Vilniaus – Kauno vieškelis. Mano vaikystėj jis buvo grįstas žvyru, o kur šlapesnės vietos – mediniais rąsteliais.
Mano tėvai buvo išvažiavę į Ameriką, tai aš ten ir gimiau. Kai aš buvau apie 6-erių metų, grįžo į Lietuvą, pasistatė namus ir vertėsi žemės ūkiu. Brolį leido mokintis į universitetą, aš baigiau Kaišiadorių amatų mokyklą.
Gyvulius ganė bendrai. Skerdžius turėjo medinį trimitą, triūbą, išdrožtą iš medžio. Tai ryte anksti užtrimituoja, užtriūbuoja ir visi pro savo vartus išleidžia gyvulius, net avis ir kiaules. Išginę gale gatvės piemenys, kurių buvo keturi paeiliui iš visų sodybų, skirstė kiaules, karves, avis atskirai. Skerdžius buvo vienas. Menu Griškevičių, pravarde Jiii, nes jis mėgo pats taip sakyti. Pypkę nešiojo dantyse visą laiką, kai užmiega atsisėdęs, pypkė jam iškrinta, tai vaikai pakavoja ją. Pabudęs visada šaukia: „Jiii, atiduok man liūlkų.“ Paskui buvo kitas, pavardės neprisimenu, bet jis turėjo labai didelę triūbą ir mokėjo visaip pliaukšėti ir šaudyti dideliu savo botagu. Skerdžiams mokėjo grūdais, bulvėm, pinigais. Buvo vienas toks žmogus, pavarde Gudelis, kuris pardavė savo žemę broliui, kad išleistų sūnų į kunigus, o pats nuėjo skerdžiauti.
Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai mūsų name įsirengė ligoninę, mus išvarė gyventi į svirną. Kaimynystėj kilo gaisras, namai arti, stogai šiaudiniai, tai ir mūsų namas sudegė. Apsigyvenom pas vienus Gudelius, paskui pas kitus, kol motinos diedukas iš Kietaviškių davė pirtį, joje ir gyvenom, paskui iš vokiečių nelaisvės grįžęs tėvas pastatė namus. Vokiečiai važiavo po kaimus su arkliais, rinko kiaušinius, lašinius, grūdus, paskui nustatė rekvizicijas, duokles, kurias turėjo mokėti kiekvienas ūkininkas. Turėjo šautuvus su durklais, daug jų mėtėsi laukuose po karo. Žmonės rinko, atidavinėjo valdžiai. Rinko su arkliais ir vežimais abazą. Iš Gilučių išvažiavo du – Pranas Janavičius ir taip vadinamas Zaleckutas. Abu negrįžo. Iš vokiečių nelaisvės po karo grįžo mano tėvas ir Malevičius. Į Ameriką per karą pabėgo Bartusevičius Pranas, Janavičius Vladas, abu jie tarnavo prie vokiečių ir su vokiečiais pasitraukė. Zaremba Zigmas irgi tarnavo prie vokiečių, jis pateko į rusų kariuomenę ir žuvo. Daugelis vyrų slapstėsi namie, buvo išsikasę bunkerius, slėptuves. Į Sibirą buvo ištremti Zajančkauskas Bronius, Gudelis Jonas.
Į kolūkį varė su šautuvais, reikėjo atiduoti sėklą, gyvulius, žemę, žemės ūkio padargus, inventorių. Kas nėjo, apardavo žemę iki pat langų, žmogus turėjo eiti per prievartą. Žmonės gyveno labai skurdžiai ir varganai.
Kaimo ribos senuose
žemėlapiuose
Pasakojo Bronius Medzikauskas
Smetonos laikais Gilučiuose stovėja kareiviai, apsauga, gyvena kožnam name po 2, po 3. buvau gal 4 – 5 metų, tai atsimenu, man leitenantas davi šautuvu ir liepi su šautuvu žygiuot’, saka, :”Būsi Lietuvos kareivis”
Gražiai visi sugyvena, žmonės buva draugiški. Geras buva tėva ūkis, geras ir kaimas. Linksmas, buva daug mergaičių, vakarėliuose grodava armonika, šokdavam. Retai kada gėri, jei ir išgeria, tai po čerkełi, nedaug. Namie darbų daug. Kūlėm su spragilais, visu kluonu iškuldavam trise – mes du broliai ir tėvas. Mūs ūkis buva geras, prieš karu jau nusipirkam kuliamu mašinu. Prieš patį karu įvyka nelaimi. Mūs kluonas buva didelis, keturių durų, tai kap trenki perkūnas, visas kluonas ir viskas, kas jame buva, viskas sudegi. Paskui dar prasidėja ir karas.
Kariuomenėn manį paėmi per prievartu. Dirbau lentpjūvėj. Po kara, suirutė, kaimynas dirba ir aš pasiprašiau. Priėmi. Padirbau 3 savaites. Vienu dien žiūrim – atvažiuoja rūsai, karininkai. Atėja ir klausia:,,Jaunas vyras, ar čia dirbi?” Sakau:,,Dirbu” Tai net namo neišłaida, nei namiškiam pasakyt’, nei apsirengt’ nedavi, isivedi su darba rūbais ir nuveži Trakuosna net neklausį. Trakuose patikrina daktarai, nustati, kad tinkamas. Mama, per žmonis sužinoja,tai dar spėja atvažiuot’. Ką gi ji padaris, uždėja man an krūtinės sava škaplerius ir išvažiava verkdama. Dar ėja frontas. Meldžiausi kasdien. Kai nuveži pirtin, tai rūsų leitenantas, pamatis mano škaplerius, liepi nusiimt’. Aš jų nenusiėmiau, tai jis priėja ir nutrauki tuos škaplerius man nuog kakla ir meti žemėn. Senas žilas majoras, pamatis ką jis padari, liepi jam pakelt’ ir atiduot’ juos man. Saka: ,,Gyvuly tu, ką darai, jei jis tiki, tegul sau tiki, tai ne tava reikalas”.Taigi, atsiėmiau sava škaplerius, susirišau ir išnešiojau an kakla visu tarnybu, gal jiej manį ir nuo fronta apsaugoja, ką gali žinot’, daug iš mūsų atsarginia bataliona išsiųsdava frontan, man vis nekliūdava. Dar ėja mūšiai su vokiečiais, daug iš mūsų ėmi papildymui, ale manį dievas išsaugoja, net leitenantas man saki:,,Tava laimi”.
Kariuomenėj visiem duodava tabaka po lygiai, ar rūkai, ar nerūkai, tai aš vis išdalindavau sava normu. Gyvenam palapinėj, ėjam sargybu, duoda pavojaus signalu, tikrina, reikia rikiuotis, pavara kelis kilometrus. Amurske buvau. Ty labai šalta.
Žemės daug turėjam, tai buva instatį in „buožes“ buva Pastrėvij toks Petka, atvažiuoja jis ir tėvu klausia:,,Medzikauske, kur tava vaikai?” Tėvas jam ir saka:,,Jauniausias armijoj” Tas klausia:,,Armijoj? Kariuomenėj? Parodyk dokumentus”.Tėvas parodi. Tada ir nevežė Sibiran.
Puslapį parengė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų