Julija Kirkilienė
Eugenija Purienė – pagal išsilavinimą inžinierė, inžineriją išmainiusi į meną. Ilgametė Lietuvos elektrinės darbuotoja, Statybos remonto baro meistrė, daug prisidėjusi prie išskirtinių Elektrėnų įstaigų interjerų, dabar užsiima išskirtinių rankdarbių kūrimu – siuvinėjimu. Rugsėjo 7 dieną Elektrėnų viešojoje bibliotekoje vyko trečioji kūrėjos paroda Elektrėnuose. O darbus parodai sukūrė, kaip sakė Eugenija, pastūmėta aukštesnių jėgų. Vieną rytą pabudo kartodama žodžius: „Eugenija, daryk“. Tai ir pradėjo daryti. Per metus išsiuvinėjo apie 100 darbelių, iš kurių 86 buvo eksponuojami parodoje.
Pasaulį daro gražesnį
Elektrėniškė etnokultūrologė, poetė Ona Šakienė apie E. Purienę yra pasakiusi: „Eina per gyvenimą, dirba ir džiaugiasi saule, augina save kaip kuklią, visada trapią ir žavią asmenybę, kuri niekada nesistengia būti matoma, bet visada pasaulį padaro gražesnį“. O pasaulį Eugenija puošia gėlėmis, kurios niekada nevysta. Gėles ir spalvas Eugenija sako stebinti nuo pat vaikystės. Pirmiausia gėles ji piešė ir spalvino. Siuvinėjimo meno pagrindus gavo dar mokykloje, bet, prisimena Eugenija, siuvinėjimui skirti siūlai tada buvo deficitas, o ir spalvų pasirinkimo nebuvo. Gerai tiksliuosius mokslus kirtusi būsimoji menininkė nuo Joniškio ypatingai dailiai rašydavo dailyraštį, tiek mokykloje, tiek Kauno politechnikos institute, tiek Lietuvos elektrinėje būdavo kviečiama apipavidalinti sienlaikraščius. Ir kai vieno jubiliejaus proga gautos gražiausios gėlės ėmė vysti, jai kilusi mintis jas padaryti nevystančias. Taip ji pradėjo piešti gėlių eskizus ir juos siuvinėti.
Gyvenimo knygos
E. Purienė – žmogus, suprantantis, kad kiekvienam žmogui Žemės planetoje skirta skirtinga misija ir kad kiekvienas žmogus po savęs palieka gilesnius ar mažesnius pėdsakus. Savo misijos pėdsakus Eugenija palieka ne tik interjeruose, ne tik siuvinėtuose darbuose, bet ir savo Gyvenimo knygoje. Nors Gyvenimo knyga skirta artimiausių žmonių ratui, bet ji parašyta unikaliai – rašalo plunksna ir Eugenijos dailyraščiu. Į knygas Eugenija sudėjo ir savo dviejų dešimtmečių siuvinėtus darbus. Apie įkvėpėjus kūrybai Eugenija prisimena nuo vaikystės. Tėtis buvo stalius. Deja, meniniams talentams išreikšti jam pritrūko gyvenimo. Per anksti mirė. Apie įkvėpėjus kūrybai Eugenija taip pasakoja: „Charakterio formavimui didelę įtaką turėjo pirmoji Eugenijos mokytoja Eugenija Rudytė. Kaimo pradžios mokykla buvo nedidelė, todėl su visomis keturiomis klasėmis dirbo viena mokytoja vienoje didelėje klasėje paprastame dideliame name. Mokytoja mokė ne tik skaitymo, rašto ir skaičiavimo, ji ugdė pagarbą žmogui, darbui, pareigai. Mažoje mokyklėlėje viena mokytoja sugebėjo turėti sporto, šokių, meno, vaidybos būrelius, o prisimenant, kad už užklasinį darbą mokytojams nebuvo mokama, supranti, kokia brandi, pasišventusi darbui asmenybė buvo pirmoji paprasto kaimo mokytoja. Reikia pažymėti ir tai, kad ji buvo griežta mokiniams, teisinga, vertino pagal atliktą darbą. Pirmoji mokytoja – tai žmogus, nuo kurio priklauso mažo žmogučio tolesnis gyvenimas. Mažoje širdelėje užsimezgęs pumpuras vėliau išauga į didelį augalą, pražysta visomis spalvomis. Mes buvome mokomi sveikinti sutiktą kelyje, gerbti, klausyti vyresniųjų, mylėti aplinką, gyvulėlius ir gamtą. Tai lyg pamatas, ant kurio ir pastatomas gyvenimas. Ji mokė 1948–1950 metais“. Su ja, pasakoja Eugenija, ryšiai nenutrūko visą gyvenimą, grįžusi dažnai ją aplankydavo, o ji yra užrašiusi tokius gražius žodžius: „Tu atradai save gyvenime. Tebūna visi, kurie šalia tavęs, laimingi ir teatranda gėrio jausmą širdyse, tegu šventas gyvenimo džiaugsmas visada eina su tavimi“.
Siuvinėjimas atbaido piktąsias dvasias
Eugenija siuvinėja ne šiaip iš dyko buvimo, kad nesentų, kaip parodoje sakė vyro brolis Albinas Purys. Lietuvoje pirmieji rašytiniai šaltiniai apie siuvinėjimo meną išlikę nuo Vytauto laikų. Prancūzų keliautojas laiške rašęs, kad jam kunigaikštis Vytautas padovanojo gražiai išsiuvinėtą galvos apdangalą ir dar kitų gražių daiktų. Mūsų protėviai siuvinėjimo meną taikė tik ypatingiems daiktams, drabužiams, kurie buvo naudojami apeigoms, šventėms, bažnyčios reikmėms. Siuvinėjimu užsiimdavę karaliai. Ir tai darę ne todėl, kad neturėjo, ką veikti, bet dėl to, kad siuvinėjimas reikalauja maksimalaus susikaupimo. O japonai senovėje tikėję, kad išsiuvinėti raštai atbaido piktąsias dvasias ir pritraukia sėkmę bei turtus. Šiandien siuvinėjimas yra viena iš meno rūšių, reikalaujantis kruopštumo, kurį galima lyginti su juvelyro darbu.
„Šeimoje buvo dažnai kalbama, domimasi daile, lankomos parodos, skaitomos knygos apie dailę, nes svainis Albinas Purys yra žinomas Lietuvoje architektas dizaineris. Menų sritimi domėtis jo įtaka buvo tikrai nemaža. Važiuodavome į parodas, bendravome šeimomis, Albinas daug pasakodavo apie meną Lietuvoje ir pasaulyje. Menu domėjausi nuo pat vaikystės, labai mėgau piešti pieštuku, buvau perpiešus visus vienoje gausiai iliustruotoje nuotraukomis knygoje buvusius žvėrelius, tačiau tik 1992 metais pabandžiau grožį kurti drobėje ne teptuku, bet adata ir siūlu. Ypač suaktyvinau šį užsiėmimą nuo 2000-ųjų, o 2002 metų pabaigoje EBIC patalpose surengiau pirmąją savo siuvinėtų darbų parodą.
Gamta, ypač gėlės – nuostabiausi gamtos kūriniai, o jų žydėjimas toks trumpas, nežinau, kokia jėga mane tiesiog varyte varydavo imtis adatos ir drobėje tapyti siūlais tai, kas vienu ar kitu momentu atkreipdavo dėmesį, žavėjo. Pradžioje siuvinėjau mažo formato darbelius ant drobės, paskui bandžiau piešti didesnius, sudėtingesnius darbelius, įvairias puokštes gėlių, surinktų gamtoje ar sode, vėliau įgijau daugiau technikos ir drąsos, ir pamažu įnikau į šią malonią veiklą. Darbeliai parodose susilaukė pripažinimo ir tai buvo paskata dirbti toliau. Išleidau darbų katalogą. Kilo sumanymas siuvinėti pačios nupieštus jau nemažo formato gamtos peizažus. Tokiems paveikslams išsiuvinėti reikėdavo maždaug pusės metų laiko. Peizažams pasirinkdavau aplankytų vietovių vaizdus: aguonų lauką, Monblano kalnų peizažą, vietoves, kuriose pati buvau.
2017 metų spalio pradžioje surengiau paskutinę darbų parodą, ji buvo skirta mano 75-erių metų paminėjimui, kaip ir ataskaita už praėjusius dešimt metų su adata rankose. Po parodos išleidau darbų fotoalbumą“, – pasakoja E. Purienė.
Parodoje
E. Purienė šmaikštavo, kad jos paroda esanti jubiliejinė, todėl sunkiausia parodos paruošime buvę įverti į adatą siūlą. Gražus jubiliejus Eugenijai stuktels tik metų pabaigoje, bet menininkė stebisi, kad jai net parodos eksponatų ir susirinkusių į parodą žmonių skaičius simbolizuoja jubiliejinius metus. Eugenijos išskirtinė asmenybė į parodą sutraukė žmones iš įvairių jos gyvenimo periodų: atvyko visi dar gyvi esantys studijų grupės draugai, keletas jaunystės ir naujai sutiktų draugų, buvę bendradarbiai energetikai, kaimynai ir, žinoma, giminės: trys puikios anūkės, sūnus Žilvinas su marčia Inga, vyro brolis Albinas ir elektrėniškiai, apie parodą sužinoję iš skelbimų. Daug gražių žodžių išsakyta, daug gėlių padovanota, kurios Eugenijos darbuose vėl liks nevystančios. Draugės vyras Rimantas Stulgys apie Eugeniją ekspromtu net sukūrė ketureilį:
„Augutė, kaip bitutė
Triūsė kožną dieną
Ir mes matom rezultatą
Kabantį ant sienų…“.
Svainis Albinas Purys paskaitė visą paskaitą apie siuvinėjimo meną ir prasmę, pasakė, kad kiekvienoje siuvinėtoje detalėje Eugenija žmonėms siunčia žinutę, o užbaigdamas kalbą priminė, kad žmogus senstantis tik iš dyko buvimo. Buvusi Elektrėnų vaistinės, kurios interjero puošimą prižiūrėjo Eugenija, vedėja Nijolė Kleinienė kalbėjo: „Stebina, kad niekada nepastebėjome, kad visada konkreti, žinanti, ką daro, vyriškus darbus dirbusi moteris Eugenija sieloje slėpė tokią trapią menininkės giją“. O sūnus Žilvinas, sveikindamas mamą su parodos atidarymu, skyrė jai žodžius, sugraudinusius ne vieną renginio dalyvį: „Ačiū Tau, mama, kad priimi mūsų pagalbą. O tos pagalbos parodos organizavimui reikėjo ne mažai: tai spalvotų paspartų trūko, tai paveikslų pakabinimui grotelių, tai darbų fotografijų būsimai knygai ir pan.
Renginį vedusi bibliotekos renginių organizatorė Vaiva Šumskaitė, su dekoratyvaus siuvinėjimo meistre susipažinusi tik parodos ruošimo metu, stebėjosi Eugenijos sielos gilumu, konkretumu, atsakingumu ir tolerancija, iš ko supratusi, ką menininkė sudėjo į savo išskirtinius darbus ir kokią žinutę siunčia parodos lankytojams. Ji kiekvieną žmogų gerbia, supranta, myli ir siunčia nevystančių gėlių. O pati Eugenija sako kurianti ir parodas daranti ne tik todėl, kad jai tai yra savotiška meditacija, prasmingas laiko leidimas, bet ir todėl, kad norinti savo bendraamžes paraginti surasti naujų pomėgių ir galimybių, o svarbiausia, norų ir svajonių neužkirsti žodeliu „ne“.
Paroda bibliotekoje vyks iki spalio 1 d.