Entuziastai be savanorystės dokumentų

Perskaičiau rašinių konkursui skelbtą temą ir susimąsčiau. Jei savanorystė būtų vien pašaukimas, tai ką darytų tie, kuriems Aukščiausiasis pašykštėjo šios dovanos? Žodžių aiškintojai teigia, kad savanoris yra žmogus,  kuris savo noru, niekieno neverčiamas imasi kokio nors darbo. Pasitelkusi daugybę pavyzdžių, nusprendžiu: vien pašaukimo nepakanka.

Turi būti palanki dirva ir didžiulis noras nesavanaudiškam gėriui išsiskleisti. Iš vaikystės prisimenu nedidelę pirkelę, kur beveik kasmet suklykdavo nauja gyvybė. Vietos ir sotaus kąsnio niekados čia nebuvo per daug, o prieglobstį surasdavo beveik kiekvienas. Užsuka paliegėlis, namelio šeimininkė pavalgydina, nuprausia, paguldo kamarėlėje, slaugo, kol žmogus pasveiksta ir be jokio atlygio išeina savais keliais. Pasitaikydavo, kad nekviestas svečias užsibūdavo gana ilgai. Kartais net į kapines tekdavo palydėti.

Turtingesnieji kaimynai dažnai pasišaipydavo, ,,ubagų  karalyste” šią sodybėlę pavadindami. Juokavo, bet slapčia pavydėjo optimizmo ir švelnaus rūpestingumo, spindėte spindinčio moters akių gelmėje. Motinos pėdomis pasekė ir vyriausioji dukra Ona, taip pat pro vargšą skersomis nepraeidavusi.

Pokariu, skubėdama  į miestelio centrą, mergina   žvilgteli kiton šaligatvio pusėn, o ten ant palangės sutūpę trys vaikai rauda. Dilgteli skaudi mintis – mažyliams kažkas nutiko. Prisiartinusi sužino: motina iš patalo nesikelia, tėvas už grotų, vaikučiai trečia diena nevalgę. Tekina pasileidžia pas gydytoją, tik šis, pamynęs duotą priesaiką, atrėžia: ,, Fašistų negydom.” Pamačiusi, jog beviltiška kalba su parsidavusiu ,, patriotu”, apsisuka ir – atgal pas vaikus. Švelnios mergaitės rankos maitina, glosto vaikelius, įvairiomis žolelėmis gydo motiną.

Po mėnesio reikalai pasitaiso, tik geraširdei slaugytojai už atliktą darbą KGB rūsiuose teko ilgokai aiškintis, kodėl bendraujanti su miškiniais.

Genovaitė Žigutienė

Lietuvoje tūkstančiai mokyklų, jose dirba sumanūs vadovai, o profesorius iš Oslo Torstenas Harbas, !99l m. apsilankęs Elektrėnuose, susižavėjimo kupinus žodžius ištarė vieninteliam – Vytautui Mizerui: ,,Jau senokai vaikštau po Europą pėsčias, bet mokykloje tokį muziejų užtinku pirmą kartą.”

Kas paskatino eilinės vidurinės mokyklos direktorių kurti tautos dvasios gaivinimo šventovę vietovėje, kur iš visų TSRS kampelių plaukė įvairiausių tautybių komunizmo statytojų būriai? Žinoma, ne pinigai, o begalinė pagarba gimtajam žodžiui. Šalia visoje sąjungoje pagarsėjusios šiluminės elektrinės išdygusios mokyklos kiemelyje tyliai, ramiai apsigyvena lietuvių liaudies pasakos veikėjai: Eglė, Žilvinas ir keturi jų vaikai, standartines mūro sienas papuošia rašytojų bareljefai.

Keliose klasėse įkuriamas Literatūros ir meno muziejus. Lituanisto paprašyti, nepaisydami, kad ,,keistos kūrybos apraišką sergėjo nedraugai,  mokiniai nešė viską, ką surado tinkamo.” Šiandien unikaliu muziejumi džiaugiasi ne vien elektrėniečiai.

Tik pati dailininkė Bronė Kriščiūnaitė galėtų pasakyti, kodėl ji ilgais žiemos vakarais su būreliu bendraminčių kūrė, audė, siuvo ir siuvinėjo etnografinius drabužius, kuriais apsirengusios darbštuolėlės vieną popietę išsirikiavo Elektrėnų viešosios bibliotekos salėje. Aiktelėjo žiūrovai, išvydę tokią  nuostabiai puikią įvairovę. Skirstėsi, išsinešdami po dalelę grožio ir noro pasipuošti tautiniais motyvais.

Niekas neragino ir Nijolės Vlasenkienės sukurti sveikatos draugiją ,,Mes esame”. Pamačiusi, kokį stresą patiria žmogus, vien išgirdęs rūsčią diagnozę – vėžys, teisininkės diplomą turinti moteris buria onkologinius ligonius, rūpinasi savišvieta,  ieško įvairiausių būdų sergančiojo kančiai palengvinti. Jokio atlygio ir paramos negaunanti šios organizacijos vadovė jau devynerius metus dalinasi krikščioniška artimo meile, kad ligos karpomas gyvenimas įgautų naują prasmę. Gydytojas Kristijonas Kameneckas, aukodamas brangų laiką, dovanoja visą ciklą paskaitų, padedančių ligoniui, patekusiam į sunkią padėtį.

Automagistralės Vilnius – Kaunas dvidešimt penktąjį jubiliejų Vievis šventė naujutėlaičiame Kelių muziejuje. Plačia šypsena svečius pasitinka ne pagal savo metus guvus muziejaus įkūrėjas ir vadovas Juozas Stepankevičius. Kelių inžinieriaus specialybę įsigijęs žmogus domėjosi kelių istorija, technika, statybinėmis medžiagomis, po kruopelytę rinko visa tai, kas reikalinga geram keliui nutiesti. Sukaupti eksponatai siekia net senosios Romos imperijos laikus, todėl, vaikščiodamas erdviomis salėmis,  nesunkiai gali palyginti, kaip kito, tobulėjo kelių inžinerija, transportas, aptarnavimo kultūra bei darbo priemonės. Ne atsitiktinai savo lankytojus, atkeliavusius  iš dvidešimt penkių valstybių, muziejus pateikia tūkstantiniais skaičiais. Muziejaus trauka ir auklėjamasis poveikis – begaliniai.

Yra žmonių, kurių savanoriški darbai tampa žinomi plačiajai visuomenei, ir žmonija jais naudojasi, dažnai nepelnytai pamiršdama tų darbų autorius, tačiau nemaža dalis pagalbininkų nemėgsta viešumos. Kartais neįgalusis pasijunta nejaukiai, kai iš jam daug padėjusio žmogaus išgirsta: ,, Dirbau iš širdies, jokio užmokesčio man nereikia.” Smagu, kad tokių pokalbių pasigirsta vis dažniau.

Bevardžių savanorių mūsuose – šimtai. Pamažu kai kuriuose daugiabučiuose pirmuosius žingsnius žengia niekuo neatlyginama geros kaimynystės pagalba. Nepastebimai pražysta išmirusios giminės netvarkomi kapeliai, džiaugsmingai sukrykščia vyresniojo ,,brolio” ar ,,sesės” globojami vaikai. Nelieka abejingo, paskelbus ,,Gerumo dienas, ” kada centas po cento subyra į bendrą aruodą, iš kurio jau solidi pinigų suma pasitarnauja,  įsigyjant reikalingą modernią diagnostikos įrangą kurioj nors medicinos įstaigoje.

Prieš dešimtmetį iš reanimacijos sugrįžusi į bendrąją palatą, užmigau palaimingu sveikstančiojo miegu. Pabudusi išvydau šalia stovinčias dvi jaunas moteris. Vienos veido bruožai priminė saulėtuosius kraštus, antroji buvo gerokai pablyškusi. Indės ir belgės išvaizdos skirtumus jungė tie patys drabužiai.

Iš baltos medvilnės mėlynomis juostomis papuošto apdaro supratau – abi vienuolės priklauso ,,Artimo meilės misionierių kongregacijai”. Jos tyliai pastovėjo prie mano lovos, palinkėjo sveikatos. Įteikdamos mažą švč. Mergelės Marijos paveikslėlį, pažadėjo pasimelsti. Pasiūliau saldainių. Lankytojos mandagiai atsisakė vaišintis, motyvuodamos, jog užmokestis  už jokį darbą joms nepriklauso.

Šiandien ir mūsų jaunimas gali išvažiuoti į tarptautines misijas. Gal ne vienas Afrikos ar kitos šalies nelaimėlis mena mėlynakę lietuvaitę, sutvarsčiusią sunkiai gyjančią žaizdą. O gal vaikinas iš Lietuvos įvairių kataklizmų metu gelbėjo nelaimėn patekusį mažylį?

Džiugu, kad jaunuoliai buriasi į įvairias savanoriškas organizacijas, kartu su pagyvenusiais žmonėmis mąsto, kaip geriau ir greičiau ištiesti pagalbos ranką, laukia pasirodančio įstatymo apie savanorystės įteisinimą valstybiniu lygiu.

Vėl sugrįžtu prie to paties, nuo ko pradėjau. Vėl klausiu: ar savanorystė yra pašaukimas? Tikslaus atsakymo nesurandu  Manau, svarbiau už viską yra tai, kad savanorių gretos gausėja, tarpusavio ryšiai šiltėja, vis dažniau atviresniu žvilgsniu žvelgiame vienas į kitą. O tai ir yra savanorystės pagrindų pagrindas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų