Žemės istorijos metraštis Vievyje

Raminta Česnauskaitė

Prieš milijonus metų Lietuvos teritorijoje buvo šilta kaip Bahamų salose, augo egzotiniai augalai, dabar aptinkami tik pietų kraštuose, bėgiojo raganosiai, plaukiojo rykliai. (Video)

Šalia tirpstančių ledynų čia gyveno mamutai… Visa tai ir dar daugiau gali papasakoti akmenys, esantys respublikiniame – vieninteliame Elektrėnų savivaldybėje – Lietuvos geologijos muziejuje.

1980 m. Vievyje pradėjo veikti Kerno saugykla, kurioje imta rengti muziejines ekspozicijas. 1992 m. sujungta Kerno saugykla ir Vilniaus ekspozicija bei įkurtas Geologijos muziejus. 2000 m. Kerno saugyklai Vievyje suteiktas Lietuvos geologijos muziejaus statusas.
Šis muziejus  – tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur geologiją, geografiją, kitus gamtos, aplinkotyros, inžinerinius mokslus studijuojantys studentai gali pažinti ir tyrinėti Lietuvos gelmių pjūvį, lankytojai, moksleiviai čia gali susipažinti su dabartiniais reiškiniais, vykstančiais žemės paviršiaus sluoksniuose. Muziejų lanko užsienio šalių mokslininkai: atvyksta svečiai iš Lenkijos, Danijos, Švedijos, net iš Australijos. Lietuvos geologijos muziejuje yra kaupiamos ir tiriamos muziejinės geologijos vertybės, pristatoma visuomenei gausi geologijos medžiaga apie Žemės gelmių sandarą, naudingąsias iškasenas ir paleogeografinę raidą, supažindinama su geologijos mokslo laimėjimais.
Geologijos kolekcijų fondą sudaro uolienų, mineralų, fosilijų, laboratorinių mėginių ir jų dublikatų rinkiniai. Saugomos ir eksponuojamos kolekcijos, kurias surinko J. Dalinkevičius, A. Žukelis, J. Kisnėrius ir kiti geologai.
Muziejuje dirba 8 darbuotojai. Nuo pat įsikūrimo muziejaus ūkinius reikalus tvarko Liudvikas Grigoravičius, dvi muziejininkės Marytė Baubienė ir Audra Marčiukaitienė eksponatus prižiūri jau 25 metus. Vieviškiai darbininkai Gintautas Sabaliauskas ir Teodoras Mackevičius tvarko teritoriją. Šiuo metu muziejui vadovauja Ignas Norvaišas, 5 metus jame dirba Lietuvos geologijos muziejaus vyriausiasis fondų saugotojas Vytautas Puronas.

Lietuvos geologijos muziejaus vyriausiasis fondo saugotojas Vytautas Puronas pasakoja, kad muziejaus istorija Vievyje prasideda nuo Juozo Dalinkevičiaus memorialinės ekspozicijos. J. Dalinkevičius buvo lietuviškos geologų mokyklos puoselėtojas, profesorius, akademikas, geologijos mineralogijos mokslų daktaras. Jo kolekcijos buvo gabenamos iš Kauno, kur jis dirbo Vytauto Didžiojo universitete, o vėliau Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete, į dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą, tačiau liko pakeliui, Vievyje. Ekspozicijoje stovi jo rašomasis stalas su įvairiais kasdieninio darbo atributais, eksponuojamos fotonuotraukos, J. Dalinkevičiaus nubraižyti geologiniai pjūviai, sudaryti žemėlapiai, tyrinėtų atodangų fotovaizdai, įrengtos vitrinos su Lietuvos uolienų pavyzdžiais, kurie puikiai reprezentuoja Lietuvos gelmių įvairovę ir įdomią gamtos istoriją. Labai įdomi profesoriaus surinkta belemnitų ir amonitų kolekcija iš kreidos ir juros amžių uolienų.

Lauko riedulių ekspozicija išdėstyta 4,5 ha plote. Iš įvairių Lietuvos vietovių atgabenti daugiau kaip pusė tūkstančio lauko riedulių, ledynų atvilktų prieš 24 -13 tūkst. m. iš dabartinės Skandinavijos, Baltijos jūros dugno, Estijos ir Latvijos paviršiaus.
Rieduliai sugrupuoti į 35 grupes pagal jų cheminę sudėtį ir petrografinę (uolienų mokslo) klasifikaciją. Tai magminės, nuosėdinės, metamorfinės, metasomatinės ir ultrametageninės kilmės uolienų rieduliai. Prieš parenkant rieduliams vietą ekspozicijoje, jie visapusiškai ištiriami. Kai kurių riedulių amžius nustatytas Upsalos universiteto, Švedijoje, laboratorijose pagal juose esančius radioaktyviuosius elementus.
Lauke esančių akmenų ekspoziciją papildo poliruotų riedulių skelčių kolekcija, kuri supažindina lankytojus su riedulius sudarančiais mineralais bei susidarymo Žemės plutoje sąlygomis. Eksponuojamos ir spalvotos didžiųjų Lietuvos riedulių nuotraukos, ledynų išplitimo Šiaurės Europoje schematinis žemėlapis bei uolienas sudarantys mineralai.

Turbūt nedaug yra muziejų, kurie įleidžia ekskursijas į savo saugyklas, kaip tai daroma Vievyje. Lietuvos geologijos muziejaus kerno fondų saugykla yra pagrindinis Lietuvos geologinės informacijos šaltinis – Žemės istorijos metraštis. Kernas yra cilindrinis uolienos stulpelis, gaunamas gręžiant koloniniu gręžimu.
Kerno fonde saugomas nuo 1953 m. išgręžtų iš 1136 vertingiausių gręžinių kernas (bendras ilgis 144 km), tarp jų kernas iš 386 gręžinių, pasiekusių planetos kristalinį pamatą, t.p. ir iš giliausio Lietuvoje Vydmantų gręžinio (Kretingos rajono savivaldybės teritorija; gylis 2564 m). Nemažai kerno yra ir iš Elektrėnų savivaldybėje išgręžtų gręžinių. Pasak V. Purono, kernoteka yra brangi ne vien savo teikiama informacija: 1 m vidutinė išgręžimo kaina yra apie 4,5 tūkst. Lt, tai saugykloje saugomos dėžutės su kernu kainuotų apie milijardą litų. V. Puronas kernotekos teikiamos informacijos vertingumą lygina su Monos Lizos paveikslu: drobė ir dažai nedaug kainuoja, bet paveikslo vertė – neįkainojama. Daugiau kaip pusė Lietuvos nacionalinio turto apskaičiuota ir dėl šiose dėžutėse slypinčios informacijos: visos naudingosios iškasenos, naudojamos statybose, taip pat nafta, geležies rūda ir svarbiausias turtas – požeminis vanduo. V. Puronas mano, kad vanduo – vertingiausia naudingoji iškasena: nafta greit baigsis, aukso vertė tai kyla, tai krenta, o vanduo gyvybiškai svarbus. „Pavyzdžiui, Suomijoje nėra požeminio vandens, vartojamas ežero, o šalia – Rusija, Kolos pusiasalis su nikelio, fosforo gamyklomis, jei įvyktų katastrofa ir būtų užteršti ežerai, suomiams tektų vandenį importuoti“,- sako V. Puronas. Jis įsitikinęs, kad lietuviai ateityje vandenį eksportuos, nes jis labai geros kokybės, tik gaila, kad  Elektrėnų savivaldybėje jis nepakankamai saugomas – leista įrengti sąvartyną. Lietuvos geologijos muziejaus vyriausiajam fondų saugotojui gaila ne tik dėl sąvartynui parinktos  nepakankamai ištirtos vietos, bet ir dėl to, kad prie jo atsiradimo čia prisidėjo vienas iš geologų – J. Valiūnas.

Liūdina ir vietinių gyventojų elgesys. Muziejaus teritorija yra vieša vieta, saugoma tik neaukštos tvoros. Graži sutvarkyta aplinka, pagal Kauno botanikos sodo specialistų projektą sodinti reti augalai, patogiai grupėmis išdėstyti rieduliai vilioja ne vieną žmogų praleisti čia vasaros vakarus ar šventes. V. Puronas ironizuoja, kad muziejus Vievyje – geriausia vieta pasėdėti su „bambaliu“ alaus. Po kiekvieno savaitgalio kai kurie vieviečiai palieka tokią priterštą teritoriją, kad ją prižiūrintys darbininkai surenka maišus šiukšlių. Muziejaus darbuotojai pasakoja, kad po vienos televizijos laidos apie gydomąsias medžių žievės savybes, muziejaus teritorijoje augantys medžiai liko plikais kamienais. Po Joninių šventės iš kai kurių informacinių stendų liko tik kuoliukai, mažiau pažeisti stendai dabar saugomi viduje, kol bus priimti sprendimai dėl teritorijos apsaugos arba kol žmonės pasikeis ir išmoks vertinti tai, kas puošia miestą.

Lietuvos geologijos muziejaus fondai kaupiami dešimtmečius, o eksponatai saugomi pastate, statytame dar 1980 m. ir nė karto nerenovuotame. 2007 m. muziejaus rekonstrukcija buvo įtraukta į valstybės investicijų programą. Jos lėšomis 2008 m. parengtas pastatų rekonstrukcijos techninis projektas, pertvarkymui skirta 1,5 mln. litų. Rekonstrukcijos metu buvo numatyta perplanuoti muziejaus administracinį pastatą, pakeisti langus ir duris, apšiltinti pastato išorines sienas ir stogą, renovuoti pastato inžinerines sistemas, iš naujo įrengti vidaus apdailą, sutvarkyti pastato prieigas. Tačiau prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, persvarsčius valstybės biudžetą, lėšų skyrimas sustabdytas. Džiugina tai, kad muziejaus darbuotojai nenuleidžia rankų ir toliau kuria planus, kaip turėtų pasikeisti ir muziejaus patalpos, ir teikiamos paslaugos. V. Puronas pasidalino ateities planais: teritorijoje žadama pasodinti augalų, būdingų skirtingiems tarpledynmečiams, muziejuje bus įrengta konferencijų salė, rengiamos edukacinės programos įvairaus amžiaus vaikų grupėms, norima ant stogo įrengti mini observatoriją. Tad gali būti, kad netrukus Vievyje bus rašomas ne tik Žemės gelmių, bet ir dangaus istorijos metraštis.