Elektrėnuose gyvenantis Lietuvos totorių tautos atstovas Aleksandras Aleksandravičius: pasaulis sparčiai globalėja

Eglė Butkutė

Patys pirmieji totoriai į Lietuvą atkeliavo dar labai seniai – prieš ne vieną šimtą metų, kunigaikščio Gedimino laikais, tačiau totorių apgyvendinimas Lietuvoje siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Bėgant laikui, vieni totoriai išvyko gyventi į kitas užsienio šalis, o kiti kūrė savo gyvenimą Lietuvoje ir čia augino naujas kartas. Elektrėnuose gyvenančio totoriaus Aleksandro Aleksandravičiaus šeimos šaknys taip pat skaičiuoja daugybę metų Lietuvoje. Totorių tautos atstovas sako, kad pasauliui sparčiai globalėjant, totoriškos tradicijos išsaugomos vis mažiau, tačiau jos nėra pamirštamos. „Totorių stiprybė – gebėjime susiburti ir sutarti su aplinkiniais, gerbti ne tik aplinkinius, bet ir save, atlikti prisiimtas pareigas artimui ir visuomenei“, – priduria kinologo profesiją pasirinkęs Aleksandras Aleksandravičius.

Aleksandrai, papasakokite apie savo šeimos šaknis. Ar Jū­sų abu tėvai yra totoriai?

Taip, mano abu tėvai yra totoriai. Mano tėtis mirė prieš dešimt metų. Mama gyvena Vilniaus rajone, Nemėžio kaime, kuriame taip pat yra mečetė. Mano mama yra kilusi iš Alytaus rajono, o tėtis – iš Vilniaus rajono. Anksčiau buvo labai madinga organizuoti jaunimui vakarėlius. Tai yra madinga ir dabar, tiesiog anksčiau viskas vyko kitaip, nebuvo nei pasilinksminimo klubų, nei tokio kiekio kavinių. Todėl tie susitikimai vykdavo dažniausiai pas kažką namuose. Matyt, kiekviena šeima, turėdama dukrą ar sūnų, turėjo tikslą savo vaiką supažindinti su tos pačios bendruomenės žmonėmis. Tokio vakarėlio metu susipažino ir mano tėvai.

Iš kur yra kilę Jūsų protėviai?
Didžiosios dalies Lietuvos totorių protėviai į šalį atvyko dar prieš daugiau nei šešis šimtus metų. Kiek aš žinau, mano protėvių šaknys yra iš Krymo. Vytautas Didysis atvežė totorius į Lietuvą kaip karius, kaip savo asmens sargybinius. Aš manau, kad ir mano protėviai Lietuvoje atsirado tokiu būdu. Aš pats tokios gilios savo giminės istorijos nežinau, daugiau domėjausi kelių kartų šeimos istorija. Mano tėtis buvo profesinio lavinimo mokytojas, dirbo geležinkelininkų mokykloje. Mano mama dirbo auklėtoja, šeimininke vaikų darželyje. O mano seneliai iš mamos pusės buvo žemdirbiai, augino gyvulius, įvairius paukščius ir iš to vertėsi. Iš tėčio pusės senelis dirbo Vilniaus konservų fabrike.

Ar gyvendamas Lietuvoje jautėte kažkokį skirtumą, kad esate totorius?
Kai buvau vaikas, jaučiau šiokį tokį skirtumą. Dar kai mokiausi mokykloje, man buvo šiek tiek keista, kad tokios tautybės žmonių klasėje nebuvo. Mokiausi kartu su lietuviais, rusais, lenkais, bet totorius klasėje buvau vienas. Tikrai nesu sulaukęs jokių pašaipų dėl to, bet man pačiam, neslėpsiu, buvo juntamas nedidelis diskomfortas. Lietuvoje totorių nėra daug, bet ir nėra mažai. Tačiau, manau, kad dabar požiūris radikaliai keičiasi. Visas pasaulis globalėja, jaunimas, susipažinęs su kitomis tautomis, kur kas kitaip priima kitataučius. Viskas, kas yra nežinoma, yra neįprasta. Bet kai pradedi pažinti vieną ar kitą tautą supranti, kad yra labai daug panašumų. Prieš kelerius metus teko svečiuotis Jeruzalėje, būtent ten aš labai pakeičiau nuomonę apie religiją. Ten viename nedideliame žemės lopinėlyje tilpo visos tikybos. Ten mačiau ir žydų, ir musulmonų, ir stačiatikių, katalikų… Visi maldos namai telpa vieni šalia kitų. Man buvo keista išgirsti, kad žydai meldžiasi prie Raudų sienos, o šventa vieta laiko auksinį kupolą turinčią mečetę, stovinčią šalia. Išsiaiškinau, kad viduryje tos mečetės yra akmuo, nuo kurio Jėzus kilo į dangų. Ten aš supratau, kad iš esmės religijose labai didelių skirtumų nėra. Totoriai yra musulmonai, o musulmonų šalis daug kas priima kaip teroristines šalis, tačiau tai yra visiškas nesusipratimas. Taip tikrai nėra. Tai tiesiog yra kita tikyba, kuri Europoje nėra populiari. O terorizmas ir karai, manau, yra ne tikybos, o poli­tikos reikalas.

Kaip ir pats minėjote, didžioji dalis Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai. Jūsų šeimai pavyko išsaugoti religinį identitetą?
Neslėpsiu, labai mažai pavyko išsaugoti tiek kalbos, tiek kitų dalykų. Mūsų šeima švenčia tas pačias katalikų šventes, bet, senelių ir tėvų dėka, taip pat žinome ir musulmonų šventes. Tačiau tos šventės šeimoje yra daugiau maža tradicija nei kasdieninė prievolė. Taip yra dėl to, kad, norint laikytis visų totoriškų tradicijų, reikėtų daug ką keisti gyvenimo įpročiuose, mityboje. Per tiek daug laiko, kai giminė yra Lietuvoje, pasikeitė apie dešimt kartų, todėl būtų sunku viską išsaugoti. Aš kartais svarstau, kad, greičiausiai, nemažos dalies lietuvių venomis teka ir totorių musulmonų kraujas, tai sako ir pavardės.

Kaip manote, ar Lietuvoje užtenka dėmesio kito tikėjimo žmonėms? Ar užtenka šioje šalyje maldos namų?
Aš manau, kad esmė yra ne valstybės dėmesys, o pati ben­druomenė. Yra svarbu tai, kiek pati bendruomenė yra pasirengusi išsilaikyti. Galima pristatyti begalę maldos namų, tačiau jei nebus kam jų lankyti, tai tame nebūtų jokios prasmės. Aš manau, kad viskas priklauso nuo bendruomenės – kiek ji yra linkusi susiburti, kiek ji sugeba apie save priminti. Vien tai, kad ­šiuos metus Seimas paskelbė Totorių metais, parodo, kad totoriai tikrai sulaukia dėmesio. Aišku, kalbėdami apie finansavimą, apie dėmesį, turime suprasti, kad šių dalykų, turbūt, niekada niekam nebūna per daug. Bet labai svarbu, kad patys totoriai puoselėtų savo kultūrinę veiklą. Daug Lietuvos jaunimo emigravo į kitas šalis, yra kuriama nemažai mišrių tautybių šeimų, todėl maišosi iš tradicijos. Manau, yra svarbu, gerbiant ir priimant kitų tautų tradicijas, stengtis išsaugoti ir savąsias. Reikėtų daugiau šviesti kitas tautas apie skir­tingas religijas, pasakoti, kas tai yra iš tiesų, nes dažnai žmonės, girdėdami daug mitų ir daug ko nežinodami, susikuria netinkamą požiūrį į tam tikrus dalykus.

Kokių totorių tradicijų žinote ir kokių iš jų laikotės?
Visos totorių šventės yra švenčiamos pagal Mėnulio kalendorių. Daugelis švenčių yra susijusios su tikėjimu. Labai sunku būtų jas sugretinti su lietuvių

švenčiamomis šventėmis. Tai yra šiek tiek kito­kios šventės. Tiksliau kalbant, skirtumas yra ne tarp pačių švenčių, o tarp jų temų. Tokių kaip Kalėdų ar Velykų totoriai neturi. Totorių Naujieji metai taip pat yra švenčiami. Tačiau yra kitos šventės, kai kažkas yra aukojama neturtingiesiems, meldžiamasi už išėjusius. Aš neslėpsiu, kad mūsų šeima šių tradicijų laikosi labai kukliai. Penktadienis – totoriams šventa diena, kuomet jie eina į mečetę išpažinti savo tikėjimo. Musulmonų dvasininkai neturi labai didelės hierarchijos, didelių rangų. Mečetėje būna išrenkamas bendruomenės vyresnysis, kuris tiesiog veda maldą. Jis nėra Dievo atstovas, o tiesiog vykdo apeigas.

Dabar daug girdime apie įvairias organizacijas, bendruomenes. Totoriai yra taip pat subūrę ne vieną tautinę bendruomenę įvairiose vietose. Ar Jūs pats priklausote kuriai nors iš jų?
Ne, aš pats jokiai bendruo­menei ar organizacijai tiesiogiai­ nepriklausau. Esant tam tikroms šventėms galiu apsilankyti mečetėje, tą ir padarau, turėdamas noro ir laisvo laiko. Tačiau šiaip jokioms organizacijoms nepriklausau.

O ryšius su savo tautiečiais iš Lietuvos ar užsienio palaikote?
Anksčiau vykdavo susibūrimai, tačiau dabar viskas kiek kitaip. Dabar jaunimas greičiau susipažįsta internetu. Mūsų šeima bendrauja su kitomis totorių šeimomis, turime draugų totorių. Tokiu būdu aš susipažinau ir su savo žmona, kuri taip pat yra šios tautos atstovė. Aš neskiriu labai didelio dėmesio žmogaus tautybei. Nemanau, kad žmonės turi sudaryti šeimas ar bendrauti būtinai tik su tos pačios tautybės žmonėmis. Aš suvokiu tai, kad viskas priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmogaus asmeninių savybių. Žmogus gali būti bet kokio tikėjimo, tačiau jei jis yra geras, nesvarbu, kad yra kitos tautybės ar tikėjimo, gyvenimas kartu gali būti puikus. O kitu atveju, gali būti žmogus tos pačios tautybės ar to paties tikėjimo, tačiau jei neturės tam tikrų būdo savybių, gali kilti nesutarimų.

Turite dvi dukras. Ar stengiatės, kad jos ateityje išsaugotų totoriškas tradicijas, švenčių šventimą?
Aš manau, kad dukros labiau įsilieja į bendrą visumą ir mes lei­džiame patiems vaikams spręsti, kiek jos pačios to norės. Be abejonės, jos žino, kas tai yra. Tačiau paliekame apsisprendimo laisvę. Jei jos norės – perduos totoriškas tradicijas kitoms kartoms, o jei ne – tai bus jų pasirinkimas.

Totorių tauta yra garsi kulinariniu paveldu. Jūsų šeimoje totoriški valgiai yra populiarūs?

Labai populiarūs. Tačiau turiu atkreipti dėmesį, kad tie valgiai, kuriuos gaminame savo šei­moje, turi nemažai šių dienų kulinarinių aspektų. Labai daug įtakos tam turi produktai, kuriuos­ galime gauti vietinėse konkre­čios šalies parduotuvėse, todėl kartais reikia prie to prisitaikyti. Jei kal­bame apie totorišką šimtalapį, kuris Lietuvoje taip pat yra labai garsus, yra stengiamasi jo receptą perduoti iš kartos į kartą. Žmona dažnai palepina totoriškais koldūnais, kurie savo forma yra šiek tiek didesni, balandėliais, kurie taip pat į Lietuvą atkeliavo su totoriais. Buvo įprasta mėsą vynio­ti į vynuogių lapus.

Totoriškų patiekalų galima rasti ir ne vienoje Lietuvos kavinėje ar restorane. Ar tie patiekalai tikrai yra tokie, kokie ir turi būti, pagal visas totoriškas tradicijas?
Aš pastebiu, kad ne kiekviena kavinė pasigilina, kas yra totoriški patiekalai. Man teko būti vienoje kavinėje, kuri siūlė totorišką guliašą. Paklausiau padavėjos, iš kokios mėsos tas guliašas yra pagamintas, o man atsakė, kad tai – kiauliena. Aš tiesiog nusišypsojau ir tiek, nes žmonės dažnai naudoja pavadinimus, nesuprasdami, ką tai reiškia. Juk pagal visas tradicijas, totoriai nevalgo kiaulienos. Tačiau žinau, kad nemažai konditerijos įmonių ar pavienių lietuvių kulinarų, kurie yra išmokę gaminti totoriškus pyragus, tai daro ne ką prasčiau nei patys totoriai. Pastebiu, kad Lietuvoje yra labai populiarūs totoriški saldumynai, tam tikri mėsos patiekalai. Aišku, aš pats labiau vertinu namuose pagamintą maistą.

2021 metai Lietuvoje yra paskelbti Totorių istorijos ir kultūros metais. Ką Jums, šios tautos atstovui, tai reiškia?
Man tai yra tikrai svarbu. Aš manau, kad kiekvienai tautai turėtų būti labai svarbu, kad valstybė juos prisimintų, kad suvoktų ir priimtų tautą kaip visuomenės dalį. Manau, kad dėmesys bet kuriai kultūrai ar tautai yra tikrai reikalingas ir ypač tai yra svarbu švietėjiška prasme. Manau, kad valstybės rūpestis, dėmesys neturėtų būti tik skambus pavadinimas, o tai turėtų vykti nuolat, nes gyvename globaliame pasaulyje.

Pats esate kilęs iš Vilniaus, o kaip atsidūrėte Elektrėnuose?
Tokį pasikeitimą lėmė santuo­ka. Aš persikėliau į savo žmonos tėviškę. Esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, Viršuliškėse. Lankiau Vilniaus 45-ąją vidurinę mokyklą, ją baigiau. Vėliau mokiausi elektronikos technikume, jį baigiau raudonu diplomu. Na, ir vėliau susigundžiau iš kompiuterinės, elektroninės sri­ties pereiti į teisėsaugos darbą. Dabar jau 29 metus dirbu teisėsaugoje.

Esate Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos valdybos viršininkas. Kodėl pasirinkote būtent kinologo profesiją?

Esu Kinologijos valdybos viršininkas ir su kolektyvu organizuojame visos šalies policijos kinologų darbą. 1992 metais pradėjau dirbti Kinologijos centro policininku, turėjau tarnybinį šunį – baltą vokiečių aviganį, kuris buvo albinosas. Jo vardas buvo Liupus. Tai buvo labai gražus šuo. Greičiausiai toks posūkis mano gyvenime nebuvo atsitiktinis, nes šeimoje būdavo auginami šunys ir meilė jiems, manau, turėjo įtakos mano pasirinkimui. Taip pat įtakos turėjo ir aplinkybių išsidėstymas, kad mano buvęs kaimynas dirbo Kinologijos centre ir pasiūlė man ten įsidarbinti. Kinologai supranta, kas yra šuo, supranta, kokia atsakomybė yra susijusi su gyvūnu, kad tai nėra tik žaislas, o šiuo atveju, policijai tai yra priemonė, kuri padeda tirti ­nusikaltimus.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla, dirbant kinologo darbą?
Didžiausias iššūkis yra tai, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą keturkojį pareigūną – tarnybinį šunį. Visų pirma, reikia labai stipriai šunį mylėti, bet kartu ir suvokti, kad tai yra tavo kompanionas, kad kartais tu turi priimti sprendimą jį siųsti ten, iš kur jis gali ir negrįžti. Aš kalbu apie sporgstamųjų medžiagų paiešką, sulaikymus ir panašiai. Kartais pasitaiko tokių atvejų, kai įsigytas šuo tampa netinkamas tarnybai ir tai nėra daiktas, kurį galima nurašyti ir padėti į stalčių.

Kokie įsimintiniausi nutikimai Jums yra nutikę per 29-e­rius tarnybos metus?
Man pačios geriausios akimirkos būna tada, kai vyksti ieškoti dingusio žmogaus, kai supranti, kad situacija yra tokia, kad labiau tikėtina rasti negyvą kūną, o randi gyvą žmogų. Tokios situacijos at­perka viską. Tada supranti, kad sunkus kasdieninis darbas, šuns paruošimas nenuėjo veltui, tokie momentai būna pati didžiausia dovana.

Ką Jums davė tokio pobū­džio darbas?
Šis darbas mane priverčia niekada nestovėti vietoje, visuomet tobulėti, nes tokia yra kinologų darbo specifika. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad labai stipriai keičiasi visuomenė, jos požiūris į policiją, požiūris į gyvūną, į tikslus, kurių reikia pasiekti. Man, kaip vadovui, yra labai svarbu prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio, svarbu būti moderniam, suprasti, ko reikia būtent šiuo metu, taip pat man labai svarbu yra suprasti jaunimą, jaunus darbuotojus, pokyčius, kultūrinį pasikeitimą. Nes tai, kas jau buvo, liko praeityje, todėl tuo galima tik pasidžiaugti.