Virginija Šimkūnienė
Bėgant metams tradiciniai amatai nyksta, senos tradicijos vis rečiau perduodamos jaunajai kartai, todėl gera surasti žmones, puoselėjančius senuosius amatus. Vieni drožinėja, kiti mezga ar neria vąšeliu, kitos, kaip Bronė Cibulskienė ir Angelė Gliaudelienė iš Pastrėvio kaimo, audžia tautines lietuviškas juostas.
Gimtinė – tas pats Vindziulių kaimas
Nors Pastrėvyje daug metų gyvenančias Bronę Cibulskienę ir Angelę Gliaudelienę skiria beveik 14 metų amžiaus skirtumas, moterys puikiai sutaria. Tiesa, vaikystėje dėl didelio skirtumo jos nebuvo net draugėmis. O tokias galimybes galėjo turėti, nes abi gimė tame pačiame Vindziulių kaime. Tiesa, kai Bronytės susilaukė Ona Jurevičiūtė, mergaitės dokumentuose gimimo vieta buvo užrašyta Vievio rajono Vindziulių kaimas. Mat tuomet buvo Vievio rajonas, jam priklausė Vindziuliai.
Kai Ona Sinkevičienė susilaukė dukrytės, tuomet keitėsi rajonų ribos ir minėtas kaimas jau priklausė Kaišiadorių rajonui. Dar vienas abiejų moterų sutapimas – vienodi mamyčių vardai. Anuomet Vindziuliai buvo dzūkiškas kaimas, tik vėliau kažkodėl ant z raidės vietovardžių tvarkytojai uždėjo varnelę ir jis virto Vindžiuliais. Moterys, save širdyje laikančios dzūkėmis, nėra labai patenkintos šiuo pokyčiu.
Kokia lietuvė be dainų
Nuo seno laikoma, kad lietuvių tauta yra daininga. Tiesa, dažnai lietuvių dainas tiriantys žmonės pastebi, kad daug dainų yra lėtos, gana liūdnos. Vienose apdainuojami įvairūs darbai, rūpesčiai, kitur bernelio ir mergelės santykiai, trečiose gamta, miškas. Tačiau lietuviai visada mėgo dainuoti, būrėsi į kolektyvus. Dar tarybiniais metais, kai gyvavo kolūkiai, abi mūsų pašnekovės dainavo. Folkloro ansamblis vadinosi „Vuolasta“. Bedainuojant ir susidraugavo Bronė su Angele, kurios sukūrusios šeimas, dėl lemtingo atsitiktinumo vėl atsidūrė tame pačiame kaime, šį kartą Elektrėnų savivaldybėje, Pastrėvyje. Moterys gyvena netoli viena kitos, yra kaimynės, tad ne tik į repeticijas, bet ir į renginius, į bažnyčią drauge nueina.
Iš pradžių „Vuolastoje“ dainavusios moterys neturėjo aprangos, tik vėliau Laimutės Tidikienės vadovaujamam kolektyvui M. Melnikaitės kolūkio vadovybė nupirko tautinius kostiumus. Moterys juos dėvėjo beveik 30 metų, kol dainavo, koncertavo. O kai išmoko austi tautines juostas, juos papuošė savo audimo juostomis, išaudė ir juosteles prie skarelių, papuošė dainininkių galvas liaudiškais motyvais.
Beje, kolektyvui vardą „Vuolasta“ pasiūlė Bronė Cibulskienė. Tai per gimtąjį Vindziulių kaimą tekančio upelio vardas. 2016 metais „Vuolastos“ kolektyvas skambiai atšventė savo gyvavimo trisdešimtmetį. B. Cibulskienė jame dainavo visą laiką, o paskutinioji naujokė, prisijungusi prie kaimo dainininkių, buvo Angelė Gliaudelienė. Prisimindama tuos laikus Angelė sakė, kad nors kaime apstu darbų, dainuoti visada atrasdavo laiko.
Gaila, bet kolektyvas „Vuolasta“ jau nebegyvuoja, dauguma senųjų dainininkių numirė, Laimutė Tidikienė dėl garbaus amžiaus negalėjo vadovauti kolektyvui, o naujomis narėmis ansamblis nepasipildė. Bronei ir Angelei liko gražūs prisiminimai apie kartu dainuotas dainas, renginius Elektrėnuose, Vievyje, Semeliškėse, ir be abejo, savame Pastrėvyje. Liko „Vuolastos“ įdainuotos seniai pamirštos dainos, kurias kolektyvas perduoda ateities kartoms.
Užaugo vaikai – liko laiko savo pomėgiams
Bronė Cibulskienė į klausimą, nuo kada audžia juostas, kurios pabuvojo ne vienoje parodoje, nustebina savo atsakymu. Pasirodo, į audimą ji pasuko būdama jau brandaus 70 metų amžiaus. „Mano mama Ona Jurevičiūtė nebuvo didelė rankdarbių mėgėja. Aš jaunystėje šio amato nemokėjau. O juo susidomėjau, kai neįgaliųjų draugijos narės pakvietė į kursus, kuriems vadovavo Onutė Patronaitienė. Ši gabi, energinga moteris gali išmokyti visko. Ji ir puokštes kūrė, ir kiaušinius puikiai margino, ir juostas audė. Išmokau ir aš. Tad su audimo staklėmis draugauju septynerius pastaruosius metus. Iš pradžių išaudžiau daug juostų, jas dovanojau vaikams, draugams, giminėms. Dabar jau išaudžiu mažiau. Juostai reikia nemažai kruopštumo, kantrybės“, – sako Bronė. Ji pastebi, kad dabar ir rankos sugrubo, ir ilgai sėdėti prie staklių darosi sunku. Bronė sako, kad neatsimena, kiek juostų išaudė. Teko austi ir rankšluosčius, kaklaraiščius, paklodes. Siūlus moterys perkasi pačios, jų vienai juostai išausti reikia ne taip ir mažai. Raštus B. Cibulskienė sako pasižiūrinti iš knygų. „Bandžiau kartą pirktinės juostos, kurią audžia mašina, raštą atkartoti, bet nepasisekė“, – sakė B. Cibulskienė.
Paklausta, ar jos vaikai seka mamos, tapusios sertifikuota amatininke, pėdomis, Bronytė pasidžiaugia savo dukra Rasa, kuri dirba Elektrėnų meno mokykloje. Rasa pasirinko keramikės kelią, šio užsiėmimo paslapčių moko tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Beje, dailus angeliukas puošia ir Pastrėvio biblioteką, kur mes šnekučiavomės su juostų audėjomis.
Juostų audimo mokėsi drauge
Kaip jau sakėme, kad Bronė ir Angelė ne tik gimė tame pačiame kaime, bet ir gyvena kaimynystėje. Po ansamblio užsidarymo, moterys drauge ėmė lankyti kursus pas Onutę Patronaitienę. Darbščioji Onutė jas per gerą pusmetį išmokė austi juostas.
Skirtingai nei B. Cibulskienė, Angelė papasakojo, kad yra jau bandžiusi austi ir paauglystėje. „Mano mamytė daugiau verpė ir mezgė. Megzdavo mums megztukus, pirštines. O audėjų mano aplinkoje irgi buvo. Man teko nemažai laiko praleisti pas močiutės Emilijos Sinkevičienės seserį. Visos trys Jagėlonių krašto senolės gražiai audė. Tuomet ten gyvenau, nes mokykla buvo arčiau nei nuo mūsų namų. Tetulės namuose stovėjo staklės, labai norėjau jas išbandyti, stebėjau, kaip vyksta audimas. Prisimenu, aš buvau septintokė, kai nieko nebūnant namuose, nuaudžiau dalį pradėtos paklodės. Močiutės sesuo iš karto pastebėjo, kad padirbėta mano, sakė, kad kraštas išėjo nelygus. Gavau barti, kad neatsiklaususi sėdau prie staklių. Bet pabarusi, močiutės sesuo to krašto vėliau nenuardė, sakė, toje vietoje bus siūlė. Kai bus susiūta, nelygumo ir nesimatys“, – prisiminimais pasidalijo A. Gliaudelienė.
A. Gliaudelienė sako, kad prisiminti jaunystėje išbandytą pomėgį jai nebuvo sudėtinga, dabar moteris audžia daug. Daugybė jos juostų buvo eksponuojama įvairiose parodose. O 2016 metais Bronės ir Angelės darbai – gražiausios jų išaustos tautinės juostos – buvo atrinktos ir pateiktos su kitų darbais tautodailininkų konkursui „Aukso vainikas“. Tuomet, 2016 metais, B. Cibulskienė ir A. Gliaudelienė buvo gerai įvertintos bei gavo tautodailininkių sertifikatus.
Kuo lietuviams buvo svarbi ši aprangos detalė
Tautinių juostų raštai mus pasiekė iš gilios senovės, tai protėvių laiškai mums apie papročius, tradicijas ir grožio sampratą. Neatsitiktinai jie vadinami raštais, nes jais ir juose užrašyta svarbi informacija. Jau priešistoriniais laikais juostos buvo naudojamos persijuosti kailiniams ir audžiamos spalvotos, raštuotos, iš lininių, kanapinių ir vilnonių gijų.
Raštus dažniausiai sudaro augalų, gyvūnų pasaulio fragmentai: lelijos, saulutės, žvaigždutės. Tobulėjant audimui nuo senųjų motyvų pereita prie sudėtingesnių geometrinių motyvų – trikampėlių, kvadratų ir kita.
Atskirai dera pristatyti juostų specifiką. Kaip žinia, tautinė juosta buvo raištis, skirta sujuosti ar susijuosti (sermėgai, delmonai, sijonui), surišti (šimtaraščiai rištuvai – prievytai; rišamos juostos – kaklajuostės – vyrų dėvimos ant marškinių apykaklės; o suvystytam kūdikiui surišti skirtos juostos vadintos pavijočiais), parišti (pakelės, pakelaitės – juostelės batų aulams ir kojinėms parišti). Juostos būdavo austos (rinktinės, kaišytinės, diminės), pintos (pintinės), vytos (vytinės) iš vilnonių, lininių ar medvilninių siūlų, buvo įvairaus ilgio ir pločio, raštuotos, kartais vienspalvės.
Audžiant reikia kantrybės bei susikaupimo
Paprašyta papasakoti apie patį audimo procesą A. Gliaudelienė sako, kad noras pradėti naują juostą dažnai kyla kur nors pamačius nematytą raštą. „Tada ir pati noriu pabandyti. Sėdu, pasirenku spalvas, užmetu juostą. Būna taip, kad pradėjus rinkti raštą, pamatai, kad spalvos netinka, tenka ir išardyti. Mūsų su Bronyte audžiamos juostos yra rinktinės, reiškia raštą reikia rinkti kiekvienoje juostos eilutėje. Dabar užmesta juosta yra skirta edukacijai, vaikams rodysiu, kaip atliekamas šis darbas“, – sakė A. Gliaudelienė.
Ji prisiminė, kad jų mokytoja O. Patronaitienė užprašė gražiausių juostų, surinko iš kelių audėjų ir vežė į Vievį. Ten vyko rankdarbių paroda prieš Velykas.
Prieš kelias dienas telefonu pakalbinta B. Cibulskienė sakė, kad kaip tik ruošiasi austi naują juostą. Kam ji bus skirta – nežino, tiesiog padovanos progai atėjus. Neseniai audėja svečiavosi pas pusseserę Nijolę Jonavoje. Jai nuvežė dovanų juostą, o jos vyrui Pranui specialiai išaudė kaklaraištį. „Abu liko labai patenkinti dovanomis, vienas susijuosė juosta, kitas pasirišo kaklaraištį“, – sakė B. Cibulskienė. Jos naujoji juosta bus ryški – siūlus audėja pasirinko baltos ir vyšninės spalvos. Teiraujamės, kiek laiko moteris, sėdusi austi, praleidžia prie staklių. „Sunkiausia tai sėdėti, pavargsta per kelias valandas nugara. Atsikeliu, pasivaikščioju, tada vėl audžiu“, – sako B. Cibulskienė. Pasak jos, audimas nuramina, be to, greičiau prabėga diena. Austi moteris sės rečiau, kai ateis tikrasis pavasaris, ji išeis sodinti daržų, tvarkyti aplinkos.
B. Cibulskienė yra atrinkusi aštuonias anksčiau išaustas savo juostas, kurios iškeliaus į pavasarinę rankdarbių parodą.
Juostos draugams, jubiliatams, šventėms
Angelė Gliaudelienė pasakoja, kad daugybė jos išaustų juostų yra padovanota. Be to, moteris yra gavusi ir specialių užsakymų. Jos juostos buvo skirtos savivaldybės merui, jubiliatams. Keliolika juostų užprašė Elektrėnų šokių kolektyvas. Prieš ketverius metus Angelė audė kaklaraiščius. „Jų nebuvo daug, gal 5 vienetai. Bet audžiau šilko siūlais, o tie kaklaraiščiai iškeliavo net į Ameriką, į lietuvių bendruomenę“, – sakė Angelė.
Su pasididžiavimu ji prisimena ir garbingą Elektrėnų krašto žmogų, elektrinės direktorių Praną Noreiką. „Šiam žmogui švenčiant 90 metų jubiliejų jis taip pat buvo apjuostas mano austa tautine juosta“, – sako Angelė.
Viena iš išskirtinių švenčių, kurioje teko dalyvauti abiem Pastrėvio gyventojoms, buvo šventė Elektrėnuose, skirta Lietuvos šimtmečiui. „Čia, atvirame lauke, per Valstybės dieną audėme didžiulę trispalvę juostą. Prie staklių sėdėjo ir mūsų mokytoja Onutė Patronaitienė, ir mes. Prie rekordinio dydžio trispalvės juostos prisidėjo ir mano anūkas Rytis.
Gyvendamos Pastrėvio kaimo centre Bronė ir Angelė dažnos viešnios Pastrėvio bibliotekoje. Bibliotekininkė Danutė Kananavičienė sako, kad bibliotekoje ne kartą buvo demonstruojamos moterų austos juostos. „Buvo išausta juosta Lietuvos 100-čiui, buvo paroda „Tautinė juosta Lietuvai“. Mūsų surinktose nuotraukose daug kur užfiksuotos šios šaunios moterys“, – sako bibliotekininkė Danutė. Ji netrukus atnešė A. Gliaudelienės austą juostą bibliotekos 65 metų sukakčiai.
Kaip jau minėjome, moterys audžia savo malonumui. Tai, pasak Angelės, leidžia užmiršti kitus rūpesčius, audimo metu ji panyra į jaunystės prisiminimus. Moteris sako planuojanti ir kitokių veiklų. Štai dabar, kai atsitraukia nuo audimo, ji gamina dailias riešines, jas dovanoja dukrai, draugėms. A. Gliaudelienės mama Ona, kuriai netrukus sukaks 85 metai, vis dar puikiai verpia. Moterys jau neaugina savo avių, tad iškarštos vilnos verpimui tenka ieškoti mugėse. Turėdamos vilnonių siūlų mama su Angele mezga megztinius, liemenes, kojines savo artimiesiems ir giminėms. Ypač paklausios šiltos vilnonės kojinės. Jaunystėje nesidomėjusi verpimu, dabar šios veiklos iš mamytės mokosi ir Angelė. Kadangi jos mama gyvena kartu, tai galimybės yra kasdien. „Gal suspėsiu ne tik verpti išmokti, gal net dideles stakles susirinksiu“, – atskleidžia savo svajonę A. Gliaudelienė. Ji optimistiškai nusiteikusi dėl ateities. Juk vaikai užauginti, moteris gali skirti laiko savo pomėgiams. Ne tik tiems, kurie jau atrasti, bet ir naujiems.
Labiausiai audimu domisi anūkai
Angelė Gliaudelienė augo su broliais, tad dalintis rankdarbių paslaptimis nebuvo su kuo. Dirbdama kolūkyje ji neturėjo laiko pamokyti rankdarbių ir savo dukros. „Mano dukra pasirinko medikės kelią. Labai ja didžiuojuosi. Turiu penkis anūkus. Aštuonerių metų dvynukės Radvilė ir Rugilė labai nori išmokti austi juostas. Žentas Ramūnas netgi pagamino nedideles stakles. Bet labiausiai audimu domisi vyriausiasis anūkas Rytis Venskutonis. Kai 2001 metais Elektrėnuose buvo minimas Lietuvos šimtmetis, anūkas jau buvo bandęs austi ir paaudė gabalėlį juostos“, – prisimena Angelė. Ji netiki, kad anūkas taps audėju, bet džiaugiasi, kad jos dukros atžalos domisi močiutės amatu. Nuo pačių mažiausių anūkėlių jai dabar tenka net jų viešnagės metu slėpti stakles.
Pati A. Gliaudelienė norėtų turėti didžiąsias audimo stakles. Ji apgailestauja, kad joms pagaminti jau neliko meistrų. „Šiuo metu jau turiu pusę staklių įrangos, dar reikia prisirinkti trūkstamų dalių, gal žentas sudėliotų. Tada imčiau austi didesnius dalykus – rankšluosčius, staltieses. Per šventes stalą užtiesus tautiškais motyvais papuošta staltiese net patiekalai tampa ypatingesni“, – savo sumanymus atskleidžia amatininkė.
Jos norams linkusi pritarti Pastrėvio bibliotekininkė Danutė. Moters šeima įsigijo seną namelį iš vietinės gyventojos. „Ten, palėpėje, radome daug senovinių lietuviškų rakandų. Yra net audimo staklių dalių. Tikrai galime padovanoti. Manau, kad praėjus tam tikram laikui galėsime džiaugtis dar įvairesniais tautodailininkės darbais“, – sakė išlydėdama D. Kananavičienė.
Tautinės juostos neišnyks
Tautiškumas Lietuvoje daugumoje šeimų skatinamas nuo mažens. Ypač tuo pasižymi priešmokyklinio ugdymo įstaigos ir mokyklos. Mažieji puošiasi tautiniais drabužiais, kuriuose vienas iš akcentų – juosta, kuria surišami draužiai, o mažos juostelės įpinamos mergaitėms į plaukus. Kai kurie darželiai net turi įkūrę etnografinius muziejus, kuriems mažieji atneša savo močiučių ar promočiučių išaustas juostas.
Kaip pažymi tautodailės tyrinėtoja Ona Gaidamavičiūtė, tautinė juosta buvo neatskiriama ir vyriško, ir moteriško lietuvių tautinio kostiumo dalis. Tai – pats seniausias liaudies tekstilės audinys, pralenkiantis kitus raštų įvairumu ir ornamentų archajiškumu. Iki XIX a. pabaigos juostomis moterys ir vyrai juosėsi drabužius, plačiai naudojo buityje ir papročiuose, dovanojo, taip pat aukojo. Kraičiui merginos prisiausdavo po keliasdešimt juostų, kad per vestuves turėtų kuo apdovanoti ne tik vyro gimines, bet ir vestuvių dalyvius.
Visai neseniai lietuviškų vestuvių metu piršliai ir svotai buvo jaunųjų papuošiami tautinėmis juostomis, dabar ši tradicija jau nyksta. Tačiau garbingų jubiliejų proga vis dar įprasta apjuosti sukaktuvininką juosta. Tokias juostas vežasi savivaldybių vadovai, vykdami pasveikinti šimtamečius gyventojus, o ypač garbingus piliečius juosiame ne tik ąžuolų vainikais, bet ir tautinėmis juostomis.
Kaišiadorietė Diana Tomkuvienė savo knygoje „Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas“ viešina etnografinės aprangos aprašus su nuotraukomis ir brėžiniais. Autorė žvelgia į tautinio kostiumo Kaišiadorių rajono teritorijoje dėvėjimo ir populiarinimo istoriją. Pristatomi rekonstruoti Kaišiadorių apylinkių tautiniai kostiumai, atkurti remiantis išlikusiais muziejiniais eksponatais, rašytine medžiaga. Knygoje aprašomos ir šiam Lietuvos regionui būdingos prie kostiumų dėvėtos juostos.
Autorės ir A. Gliaudelienės asmeninio albumo nuotr.