Neda Bučelytė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė
Rugsėjo 15 dieną Pilypiškių kaime duris atvėrė Ričards Kvederavičaus „Draugų aikštelė“. Ričards Kvederavičus – ekstremalaus bėgimo entuziastas, sportininkas ir treniruočių aikštelės „Draugų aikštelė“ įkūrėjas. Jo kelias į sportą buvo netikėtas, prasidėjęs nuo asmeninių pokyčių, kai prieš daugiau nei dešimtmetį jis nusprendė atsisveikinti su senais įpročiais ir pasinerti į aktyvų gyvenimo būdą. Šiandien Ričards dalijasi savo sukaupta patirtimi ne tik su sportininkais, bet ir su tais, kurie pirmą kartą nori išbandyti savo jėgas ekstremaliame bėgime. Interviu metu jis atskleidžia, kaip gimė „Draugų aikštelės“ idėja, kodėl ji tapo draugystės simboliu ir kaip sportas pakeitė jo gyvenimą.
Kaip gimė idėja įrengti „Draugų aikštelę“?
Kai ėmė populiarėti ekstremalaus bėgimo sportas, nebuvo kur treniruotis. Norėjosi įvairių kliūčių. Kai pasaulio čempionate buvau pirmoj antroj vietoj ir priartėjęs prie sudėtingesnių kliūčių nukritau iki keturioliktos vietos, supratau, kad reikia daugiau treniruotis ir išmokti naujų technikų. Taip ir pradėjau statyti šią aikštelę, kad tai būtų vieta, kur galėčiau treniruotis kitoms rungtynėms.
Kodėl pavadinote „Draugų aikštele“?
Draugų aikštelė, nes draugams. Jie padėjo ją įrengti. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokius draugus ir kad galėjau padaryti tokią kliūčių įvairovę.
Ar dar planuojate plėsti aikštelę?
Kol kas pridėti kažko dar neplanuoju, jei pridėsiu, tai ne daug. Tikriausiai reikės pakeisti medinę dalį, nes medis nėra ilgalaikis ir pastovus.
Aikštelė yra įsikūrusi Jūsų privačiame kieme, ar visi gali ją aplankyti?
Visi gali užsukti ir išmėginti savo jėgas, tik kadangi aikštelė yra mano namų kieme, būtų gražu, jei prieš atvažiuojant žmonės įspėtų, kad nori aplankyti.
Trečiadieniais 7 val. ryto vedu treniruotes, atvažiuoja žmonės iš Kauno, Grigiškių, Elektrėnų, Trakų, bet daugiausia iš Vilniaus. Daug treniruočių vedu ir įmonėms. Žmonės nori, kad aš juos supažindinčiau su šituo sportu.
Kokių žmonių sulaukiate? Kaip vedate treniruotes?
Treniruotes vedu pagal žmones, atvažiuoja trijų tipų: rimti sportininkai, tie kurie pasportuoja, ir tie, kurie norėtų susipažinti su šiuo sportu. Savo treniruotėse aš stengiuosi perduoti tai, ką pats išmokau, kadangi žinau technikas ir ko pritrūko iki laimėjimo.
Kaip atradote ekstremalaus bėgimo sportą?
Buvau visiškai nemėgėjas sporto, turėjau ilgus plaukus, neformalas, tūsofkės. Taip gyvenant jau žinojai, kas bus toliau, nes viskas tas pats per ta patį. Kai vedžiau, jau norėjau keisti savo gyvenimo būdą, daug metų mėginau, bet nepavyko. Vis rasdavau priežastis: va, draugai, savaitgalis ir t.t.
Bet 2012 metais sudalyvavau rogučių ralyje, kai vaikas atsisėda ant rogučių ir reikia prabėgti kilometrą. Na, o ką aš, čia va cigaretė dantyse, užgesinau, kas čia yra, sėsk, sakau vaikui. Prabėgęs šitą kilometrą su vaiku, aš negalėjau atsigauti valandą, kosėjau, spjaudžiausi ir galvojau geras, man dar nėra 35 metų, o aš jau senis. Užėmiau trečią vietą. Per tas dienas nuo rogučių ralio iki gimtadienio, tas grynas oras, tie pasispjaudymai, nes 23 metus rūkiau, privertė pagalvoti, kas bus toliau? Ir per savo gimtadienį užgesinau paskutinę savo cigaretę ir pasakiau viskas – neberūkysiu, kažką reikia galvoti.
Kaip viskas vystėsi toliau?
Galvojau, kaip čia išsivalyti tuos plaučius nuo rūkymo? Pradėjau bėgioti, vis tiek grynas oras, gyvenam tokioje vietoj, kur miškai. Vėliau nusprendžiau kažkur sudalyvauti. Bet 2012 m. kelios varžybos tik subėgiotos. 2013 metais pastebėjau, kad bėgiojimas man tapo nuobodus. Išmėginau duatloną, triatloną ir pirmą kartą sudalyvavau ekstremaliame bėgime „Bebro kelias‘‘. Tai buvo jau metai, kai aš bėgioju. Sudalyvavęs tose varžybose užėmiau antrą vietą, tai man buvo wow. Ekstremaliame bėgime profesionalūs bėgikai saugo save, o man tas purvas, šaknys, nešti, lipti, šokti, šliaužti leido pajausti, kad tai man. Tada ir supratau, kad tai yra mano.
Penkerius, ketverius metus Lietuvoje buvau prizinėse vietose, tada atsirado kitos valstybės, kaip Latvija. Išbandžiau „Spartan Race‘‘, ten irgi prizines vietas pradėjau laimėti. Ir treniruojantis nerimtai, be trenerio, tik savo domėjimusi, po truputį jau žiūriu, kad rezultatai gerėja ir kad reikia siekti daugiau.
Priklausote OCR BALTIC WARIORS, kaip jie prisidėjo prie Jūsų tobulėjimo?
Jie mane pastebėjo ir sako, kad važiuojam į pasaulio čempionatą. 2018 metais Danijoje supratau, kad reikia siekti kažko daugiau. Kai dalyvauji varžybose, tau duoda tris apyrankes, jei neįveiki kliūties iš pirmo karto, tau nukerpa vieną apyrankę, jei nukerpa visas tris, tai esi diskvalifikuojamas. Džiaugiuosi savimi, kad esu grįžęs ne tik su medaliu, bet ir su apyranke, tai reiškia, kad visas kliūtis įveikiau. Esu, lyg jų talismanas, turiu jų kostiumą, su kuriuo dalyvauju jų varžybose. Aš turiu penkių riterių aprangas ir jų ginklus. Tai yra viena iš pirmųjų Lietuvoje susikūrusių komandų.
Ką veikiate šiuo metu, kadangi medalių jau sumažėjo?
Dabar Lietuvoje jau iškrentu gal ir iš dešimtuko, po truputį mažinu varžybų. Nuo praeitų metų pajaučiau, kad norėčiau perduoti savo patirtį, kurią sukaupiau dalyvaudamas įvairiose varžybose, nes labai daug dalykų yra ne tik fizinėje jėgoje, bet ir galvoje: kaip nepasimesti, kaip judėt toliau. Džiaugiuosi galėdamas perduoti tai, ką žinau, kitiems bei supažindinti juos su šiuo sportu.
Kaip įkvepiate žmones?
Jei mano močiutė 94-erių metų gali sportuoti ir judėti, o tu sakai oi, ai, tai gal reikia pamąstyti. Metai nėra problema, svarbu, kas mąstyme. Kai būna sunku – susitvarkai mąstymą, požiūrį ir judi į priekį.