Julija Kirkilienė
Elektrėniškis Arūnas Kulboka, jauniausias gydytojas, gavęs medicinos mokslų daktaro laipsnį, urologas-onkologas, dirbantis Nacionaliniame vėžio institute, bet gyvenantis Elektrėnuose bei pacientus konsultuojantis dar ir Elektrėnų ligoninėje. Arūnas – garsiojo Lietuvos knygnešio Motiejaus Grybausko palikuonis. Šį kartą kalbėsime apie jo kelią aukštumų link.
J.K. Esate elektrėniškis, bet vasaros prabėgdavo knygnešio M. Grybausko tėviškėje, Gilūšio kaime. Papasakokite apie Jūsų gyvenimo pradžią, vaikystę.
A.K. Gimiau ir užaugau Elektrėnuose. Vaikystėje buvau labai aktyvus vaikas – manęs visur buvo pilna. Kaip mama dažnai primena – visos tuometinės Elektrėnų statybvietės buvo mano aplankytos. Namo mane prisišaukti pavykdavo tik sutemus. Tos energijos su kaupu užtekdavo padėti tėvams prie darbų kolektyviniame sode ir seneliams, pas kuriuos praleisdavau beveik visas vasaras, prie ūkio darbų. Kaime žinodavau, kur noksta pirmosios žemuogės, kur dygsta pirmieji grybai. Manau, kad mūsų kartos privalumas buvo tas, kad neturėjome kompiuterių ir mobiliųjų telefonų.
J.K. Jūsų mamos Onos Kulbokienės tėviškėje lankosi ekskursijos, norėdamos apžiūrėti garsiąją knygnešio, Jūsų prosenelio M. Grybausko knygų slėptuvę. Kokie Jūsų vaikystės prisiminimai apie tą paslaptingąjį rūsį?
A.K. O apie tą rūsį, kuris buvo visai šalia mano senelių sodybos, žinojau nuo vaikystės. Žaisdavome jame slėpynes, bandėme ieškoti lobio ar įkurti štabą. Dažnai ten pasislėpdavau ir vienas, ramiai ten galėdavau skaityti knygas. Kadangi buvo dar tarybiniai metai, o mes buvome vaikai, niekas mums apie jį daug nepasakodavo, tik labai saugojo. Tikrąją jo paskirtį sužinojau gerokai vėliau. Žinia buvo perduodama kaip palikimas, brangus turtas. Jis iki šiol neliečiamas, išlaikytas, po senovine kriauše, daug menančia, paslėptas.
J. K. Žinau, kad Jūs į pirmą klasę atėjote mokėdamas skaityti ir jau perskaitęs visą biblioteką knygų. O kas be senelių ir tėvų buvo Jūsų pirmieji mokytojai? Kokie atsiminimai apie vidurinę mokyklą?
A.K. Su didžiausia pagarba prisimenu savo pirmąją mokytoją – Aldoną Obolevičienę. Ji mane išmokė būti darbščiam, pareigingam, mandagiam, o svarbiausia – sąžiningam. Ji išmokė pagarbos žmogui. Esu jai už tai labai dėkingas.
Vidurinėje mokykloje prabėgo vieni geriausių mano gyvenimo metų. Turėjome labai reiklią ir griežtą klasės auklėtoją – Virginiją Bajerkevičienę, kuri išmokė organizuotumo, kruopštumo. Ką jau kalbėti apie geriausią draugiškiausią klasę! Iki šiol su ilgesiu prisimenu bendrą užklasinę veiklą, kurios visada susirasdavome. Ir mokslai sekėsi gerai, todėl tuos laikus prisimenu su nostalgija ir mielai į juos sugrįžčiau.
J.K. Vaikystėje daug skaitydavote knygų. Ar lieka knygoms laiko dabar? Kokias mėgstate skaityti, ko iš jų pasisemiate?
A.K. Vaikystėje tikrai daug teko skaityti. Dažnai iki vidurnakčio, prietemoje. Galbūt dėl to dabar akinius nešioju. Laiko knygai stengiuosi rasti ir dabar. Mėgstu skaityti detektyvus, istorinius romanus. Paskutinės skaitytos knygos – Jeffrey Archer (Džefris Arčeris) 7 dalių apsakymų rinkinys „Kliftonų kronikos“. Labai patiko. Ne be reikalo „Los Angeles Times“ šį autorių įvardino vienu iš geriausių pasakotojų pasaulyje.
J.K. Turėjote daug gabumų, bet pasirinkote gydytojo specialybę. Kodėl?
A.K. Gydytoju (chirurgu) svajojau būti nuo pradinių klasių. Tėvų šeimos draugas, garbus Elektrėnų chirurgas Kazys Lickūnas, man buvo pavyzdys, paskatinęs rinktis šią specialybę. Mano teta Jūratė Kulbokienė, žinoma Marijampolės gydytoja endokrinologė, pas kurią viešėdamas visada perversdavau jos turimus anatomijos atlasus ir medicinos vadovėlius, taip pat turėjo didelę įtaką renkantis ateities profesiją. Dalį jos dovanotų knygų turiu išsaugojęs ir šiandien.
Šiai specialybei ruoštis pradėjau dar besimokydamas vidurinėje mokykloje – po pamokų dirbau Elektrėnų ligoninės Chirurgijos skyriuje slaugytojos padėjėju, lankiau Kaune „Jaunųjų medikų akademiją“. Vėliau, prieš gaunant gydytojo diplomą, teko dirbti ir „broliuku“, ir gydytojo asistentu.
J.K. Buvote vienas iš jauniausių medicinos mokslų daktarų Lietuvoje. Kaip sekėsi jaunystę derinti su moksliniu darbu?
A.K. Tapau vienu jauniausių medicinos mokslų daktarų Lietuvoje, nes tuo metu, kai dar buvau chirurgijos rezidentas, Kauno medicinos akademijoje buvo leidžiama studijuoti doktorantūroje. Kadangi mokslas man patiko, negalėjau nepasinaudoti suteikta galimybe ir medicinos mokslų daktaro disertaciją apsigyniau anksčiau, negu baigiau rezidentūros studijas. Nors teko daug dirbti, budėti naktimis ligoninėje, taip pat dar ir disertaciją rašyti, tačiau pavykdavo rasti laiko ir į šokius nueiti. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus – esant norui, galimybių visada galima rasti.
J.K. Kodėl pasirinkote urologiją?
A.K. Urologija yra viena iš chirurgijos sričių. Būti urologu apsisprendžiau tik paskutiniais chirurgijos rezidentūros metais, po urologijos ciklo. Man patiko šios specialybės universalumas ir galimybės, tad, kai stojau į tretinę rezidentūrą, klausimų, kokią specialybę pasirinkti, jau nebuvo. Stojamuosius egzaminus iš karto laikiau Kauno medicinos akademijoje ir Vilniaus universitete. Taip sutapo, kad ten ir ten įstojau pirmu numeriu, todėl teko rinktis, kur studijuosiu. Pasirinkau VU, kur studijuodamas susidomėjau onkourologija ir jau 16 metų dirbu urologu Nacionaliniame vėžio institute.
J.K. Pasidalinkite informacija, su kokiais iššūkiais susiduria medikai onkologijoje? Ką reikėtų žinoti susirgus onkologine liga?
A.K. Visame pasaulyje sparčiai daugėja žmonių, sergančių onkologinėmis ligomis. Tyrėjai teigia, kad vienas iš 5 vyrų ir viena iš 6 moterų per savo gyvenimą turi tikimybę susirgti vėžiu. Vėžio susirgimų daugėja dėl kelių priežasčių: didėjant žmonių populiacijai, daugėja vėžiu sergančių žmonių, taip pat gyventojai sparčiai sensta, o vėžio rizika kyla. Dėmesys onkologijai kasmet vis auga. Stengiamasi plačiai diegti efektyvias prevencijos ir ankstyvo išaiškinimo priemones, intensyviai ieškoma naujų, veiksmingesnių kovos su šia liga būdų.
Ligoniai, išgirdę onkologinės ligos diagnozę, patiria stiprių emocinių išgyvenimų, jaučiasi sugniuždyti. Susirgus šia liga svarbu nepulti į paniką. Šiandieniniai medicinos pasiekimai onkologiniams ligoniams suteikia viltį išgyventi, nes ši liga, ypač ankstyvose stadijose, dažnai yra visiškai pagydoma. Ligą, be abejo, reikia vertinti rimtai ir nusiteikti galimam ilgam gydymui, vykdant visas specialistų rekomendacijas.
J.K. Privalau gydytojo paklausti ir apie dabartinę situaciją. Su kokiais iššūkiais susiduria ligoniai ir juos gydantys gydytojai koronaviruso pandemijos laikotarpiu?
A.K. Onkologiniai ligoniai priklauso didelės rizikos grupei, nes jų imuninė sistema yra labai nusilpusi, todėl užsikrėtimas koronavirusu jiems gali būti lemtingas. Onkologinių ligų gydymas dažniausiai nėra planinės procedūros, kurios gali palaukti, todėl onkologai dirba ir karantino metu. Atsakomybė už pacientų sveikatą, už riziką neužkrėsti jų koronavirusu tenka ir gydytojams.
J.K. Turite gražią šeimą, ar turite svajonę, kuo užaugę galėtų būti Jūsų vaikai? Kokius prioritetus norėtumėte jiems įskiepyti?
A.K. Ačiū. Kaip ir visi tėvai, noriu, kad vaikai užaugtų dori ir garbingi žmonės, nebijotų darbo ir iššūkių. Aiškinu vaikams, kad visos profesijos yra geros, nesistengiu paveikti jų pasirinkimo, tačiau reikalauju pagarbos mokslams ir jau dabar skatinu domėtis įvairiomis mokslo šakomis, specialybėmis. Profesinių aukštumų galima pasiekti, jeigu mylėsi savo darbą ir dirbsi jį su noru ir užsidegimu. Svarbiausia, turėti tikslą ir jo siekti. Žinoma, būtų smagu, jeigu bent vienas vaikas norėtų eiti mano pėdomis ir pasirinktų gydytojo profesiją, tačiau galutinį sprendimą turi priimti jie patys.
knygnešys, lietuviško žodžio brangintojas
J.K. Esate Elektrėnų patriotas, gyvenate Elektrėnuose, nors dirbate Vilniuje. Papasakokite apie gyvenimą mažame miestelyje, apie Jus supančią aplinką ir žmones.
A.K. Mano mamos gimtinė yra Gilūšio kaimas, esantis Elektrėnų savivaldybėje 2 km nuo Naujųjų Kietaviškių. Ji yra kilusi iš šiose apylinkėse garsios Grybauskų giminės. Knygnešys, lietuvybės žadintojas Motiejus Grybauskas yra mano proprosenelis. Apie jį dažnai pasakodavo senelė Apolonija Grybauskienė, taip ugdydama mano patriotizmą.
Pagrindinė darbovietė yra Vilniuje, nes dirbti urologu Elektrėnuose visu etatu nėra galimybių, nors gyventi ir dirbti Elektrėnuose būtų puiku.
Turėjau kvietimų gyventi ir dirbti urologu užsienyje, tačiau niekada nesvarsčiau tokios galimybės. Mokytis užsienyje, semtis patirties, kurią gali pritaikyti savame krašte, yra nuostabu, bet geresnės vietos gyventi, nei gimtuosiuose Elektrėnuose, nežinau.
Aš manau, kad mes čia gyvename kaip „Dievo užantyje“ – toli nuo neramumų, apsupti nuostabios gamtos, ramybės ir gerų žmonių. Vienintelis trūkumas – visada esi matomas ir net norėdamas nepasislėpsi minioje.
Elektrėnuose gyvena mano tėvai, brolis, dauguma giminaičių, norėčiau, kad savo ateitį su gimtuoju kraštu sietų ir mano vaikai.
Ačiū už Jūsų laiką ir atsakymus.
Mūsų kraštietė, Nacionalinio vėžio instituto mokslininkė, profesorė emeritė Janina Didžiapetrienė pasidalino mintimis apie A. Kulboką:
Su daktaru Arūnu Kulboka pirmą kartą susitikau jo medicinos mokslų daktaro disertacijos gynimo proga. Buvau jo disertacijos „Dešiniojo prieširdžio epikardinių nervų rezginių destrukcijos poveikis širdies elektrofiziologiniams parametrams” gynimo komisijos narė. Teko vertinti atliktą mokslinį darbą. Buvau sužavėta faktu, kas nebuvo būdinga šiai prestižinei chirurgo specialybei, savo karjerą pradėti nuo savito ir pakankamai kruopštaus eksperimentinio darbo. Suprantama, būdama eksperimentatorė, mokslinį darbą įvertinau puikiai.
Apsidžiaugiau vėliau pamačiusi daktarą Arūną mūsų Vilniaus unversiteto Onkologijos instituto (dabar Nacionalinis vėžio institutas) klinikoje. Tai – santūrus, inteligentiškas, atsidavęs pacientui ir mylimas kolegų gydytojas. Malonu matyti naująsias išaugusias onkologų kartas.