Didžiausia Lietuvoje dailės galerija yra Suvalkijoje

Tęsdamas tradiciją palaikyti draugiškus ryšius su kitomis Lietuvos parapijomis Elektrėnų bažnyčios choras „Salve“ su vadove, Elektrėnų bažnyčios vargonininke Laima Mažuolyte, liepos 22–23 d. buvo išvykęs jau į penktą kasmetę vasaros kelionę. Šįkart choras giedojo šv. Onos atlaiduose Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje.

Miestas, kuriame nėra vėjo
Šiemet likimas mums padovanojo kelionę į Suvalkiją. Pirmasis sustojimas buvo Prienuose. 521 metus atšventusio miesto biblioteka neseniai labai gražiai įamžino Justino Marcinkevičiaus atminimą. (Tikiuosi naujieji Lietuvos vėjai jo nenupūs). Tačiau Dzūkijoje gimę (nes Prienų ligoninė yra už Nemuno, kur dar yra Dzūkija) ir kaip suvalkiečiai gyvenantys (didžioji dalis Prienų miesto yra jau Suvalkijoje) prieniškiai didžiuojasi ne tik J. Marcinkevičiumi. Prienus garsino kunigas, „Žiburio“ gimnazijos įkūrėjas Peliksas Martišius, semiotikas, kalbininkas, mitologas Algirdas Julius Greimas, filosofas Antanas Maceina, kalbininkas Jonas Kazlauskas, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, partizanas mokytojas Juozas Stravinskas ir žurnalistas, rašytojas, keliautojas Matas Šalčius. Taip pat Prienų rajonas saugo Nemuno kilpų regioninio parko gamtą: 40 metrų aukščio Balbieriškio atodanga – puiki vieta pasigrožėti viena iš Nemuno kilpų. Ir dar Prienų miestas išskirtinis tuo, kad jame nėra vėjo. Netikite? Nuvažiuokite, ir patys tuo įsitikinsite.

Dailės galerija po atviru dangumi
Akvilinos Cicėnaitės romano „Anglų kalbos žodynas“ herojė mano, kad svarbiausia gyvenime ne meilė, o nemirtingumas. Gal žinote, koks greičiausias būdas tapti nemirtingu? Teisingai, kurti meną, apie kurį ilgus tūkstantmečius visi kalbės. Ir tas menas gali būti, pavyzdžiui, piešiniai-freskos ant namų sienų. Tuomet bus daug smagiau gyventi spalvingame, mąstyti skatinančiame mieste. Taip pat ir ekskursija tokiame mieste būna labai linksma ir jausminga. Ar jau žinote, apie kokį miestą kalbu? Žinoma, kad apie Marijampolę, į kurią patraukėme po trumpos viešnagės Pilotiškėse – V. Mykolaičio-Putino gimtinėje. Šiemet jau dešimtą vasarą marijampoliečius ir miesto svečius džiugino unikalus tarptautinis meno ir architektūros simpoziumas „Malonny – Mari­jampolė, Londonas, Niujorkas: minčių migracija 10“. Per šiuos 10 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio menininko Ray Bartkaus iniciatyva Marijampolėje piešiniais pasipuošė 45 pastatai. Šiemet iš 7 naujų piešinių vieną darbą atliko vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų Stasys Eidrigevičius, o liepos 6 dieną ant viešbučio „Mercure“ sienos 300 kv. m plote (34 m aukščio) radijo bangomis valdomas robotas nupiešė dailininko Low Beach „Pavasarį“. Iš tiesų, Marijampolė dabar virto nuostabia galerija po atviru dangumi. Tačiau tai dar ne viskas. Šiame mieste dar yra išskirtinis paminklas Vytauto Kernagio dainai „Kai sirpsta vyš­nios Suvalkijoj…“, vienintelis pasaulyje paminklas runkeliui, jaukus, jau įžymybe tapęs P. Butlerienės kiemelis, kuriame su vandeniu „žaidžia“ katės, ir 2014 metais atidaryta išei­vijos dailės paveldo puoselėtojos ir tyrinėtojos Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija. Tąkart kultūros mecenatė miestui padovanojo asmeninę meno kūrinių kolekciją – apie 400 paveikslų, kurių vertė tais metais buvo daugiau nei 2 mln. litų. Kolekcijoje – Vytauto Kašubos, Viktoro Vizgirdos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno, Prano Gailiaus, Vidos Krikštopaitytės, Sofijos Veiverytės ir kitų dailininkų paveikslai, Antano A. Jonyno neišpasakyto grožio vitražas „Fatima“. Daugelis choristų liko sužavėti Marijampole ir ilgai negalėjo patikėti, kad šis be galo gražus, turtingas išpuoselėtų parkų, garsių Jono Rygiškio gimnazijos abiturientų miestas yra mūsų vadinamoji provincija. Kaip sako liaudies išmintis: „Geriau vieną kartą pamatyti…“

This slideshow requires JavaScript.

Fotografuoti negalima
Iš Marijampolės pajudėjome Kybartų link. Pakeliui trumpam užsukome prie XVII a. statyto grakščiais lipdiniais tiek išorėje, tiek rūmų viduje turtingo Paežerių dvaro, kurį saugo 500 metų skaičiuojantis senolis ąžuolas. Kiršuose, Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno gimtinėje, susipažinome su vienu iš penkių S. Nėries anūkų Kęstučiu Buču. Daug močiutės bruožų įžvelgėme jo veide, tačiau jis poezijos nerašo – pasirinko ūkininko gyvenimą. Ar geras K. Bučas bitininkas, sužinosime suvalgę pas jį įsigyto medaus. Vakare atvykome į Kybartus. Aktyvios Kybartų bendruomenės narė Rūta supažindino mus su išskirtine šio pasienio miestelio istorija, įdomiausiais objektais ir žmonių gyvenimo būdu. Labiausiai visi norėjome pamatyti garsųjį Lieponos upelį, kurį 1940 m. perbrido tarpukario prezidentas Antanas Smetona išvykdamas iš Lietuvos, ir šią vietą nufotografuoti. Tačiau paminkliniu akmeniu įamžintos vietos nupaveiksluoti nepavyko: Liepona teka per pačią Lietuvos valstybės sieną, kurią akylai stebi vaizdo kamera, ir gidė Rūta įspėjo, kad čia fotografuo­ti negalima. Kadangi sekmadienį mūsų laukė svarbi krikščioniška šventė, nusprendėme laikytis tvarkos ir neturėti problemų su pasienio tarnybomis.

Kazlų Rūda – puiki vieta kurti meną
Sekmadienio rytą pasitikome jaukiame, miškuose paskendusiame Kazlų Rūdos miestelyje. Čia susipažinome su profesionalia stiklo menininke Sandra Atkočiūte. Dalyvavusieji jos stiklo edukacijoje choristai turėjo progos pasinerti į stiklo ir medžio dermės pasaulį ir savo rankomis pagaminti meno kūrinį – žvakidę, namų dekoro elementą ar puošnų veidrodį. Kai kurie choristai nesiryžo tapti menininkais. Manau, kad daugelis iš mūsų nepasitiki savimi arba įprato viską pirkti gatava, todėl taip ir nepatiria to katarsio, apimančio kuriant kokį nors meno gaminį. Tačiau nepanorusieji kurti meno turėjo progos susipažinti su be galo kūrybingai įrengtu Kazlų Rūdos turizmo informacijos centru ir šios savivaldybės lankytinais objektais. Žinoma, daugeliui iš mūsų suspaudė širdis, kodėl mes tokio turizmo informacijos centro neturime. Juk Elektrėnų savivaldybė irgi tokia pat nedidelė, ir joje irgi yra ką parodyti atvykusiems svečiams. Tikiu, kad toks centras būtinai kada nors atsiras, o mūsų dar laukė saulės nu­tvieksta Griškabūdžio bažnyčia.

Sakralinės architektūros perlas
Svetainėje sakralilietuva.lt a­pie­ Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią rašoma, kad „architektūrine prasme tai – vienas unikaliausių ir labiausiai išskirtinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Griškabūdžio bažnyčia – vienintelis Lietuvoje aštuoniakampio plano medinis klasicistinių formų kulto pastatas“. Ji pastatyta 1792–1796 m. pagal karmelito architekto Juozo Vasiliausko projektą, ir jokie karai, gaisrai ar šiaip nedorų žmonių veiksmai per pastaruosius 200 metų nesunaikino šių nuostabių ir įspūdingo grožio maldos namų. O vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus vargonai, 1804 m. pagaminti meis­tro Georgo Adamo Neperto, groja taip pat nuostabiai, tarsi būtų ką tik pagaminti. Ir nebuvo nė karto restauruoti. Įsivaizduojate, kaip skambėjo choro atliekamos giesmės tokioje aplinkoje? Tiesiog dieviškai gražiai. Mus šventos Onos atlaiduo­se giedoti pakvietęs kunigas Vytautas Mazirskas net du kartus padėkojo chorui už sukurtą šventinę nuotaiką, o susirinkę parapijiečiai garsiai plodami paprašė dar pagiedoti giesmių. Turiu prisipažinti, kad senokai nesame patyrę tokio džiaugsmo. Muzika, bendrystė ir nuoširdūs mažų miestelių žmonės yra mūsų Lietuvos turtas.

Spindinčios akys
Žinoma, po to dar buvo prabangūs šventiniai pietūs Griškabūdžio klebonijoje, be galo įdomi ekskursija apie lietuvių kalbos tėvą Joną Jablonskį, himno autorių Vincą Kudirką ir Šakių miesto istoriją. Dar turėjome be galo linksmas ir įdomias dvi valandas Zyplių dvaro „Ragaučiaus“ programoje, kurios metu ragavome zanavykų patiekalus ir susipažinome su jų gyvenimo buitimi bei charakterio bruožais. Tačiau visą tą laiką aš mačiau besišypsančius Griškabūdžio parapijos tikinčiuosius, iškėlusius galvas į prie vargonų stovintį chorą. Ir kas rytą atsibudusi aš juos matau, Ir visus metus matysiu. Jų šypsenos ir spindinčios akys – didžiausia dovana visam mūsų chorui. Ir už ją mes labai dėkingi Elektrėnų klebonui Jonui Sabaliauskui ir Elektrėnų parapijos žmonėms, kurie buvo mūsų šiemetinės kelionės mecenatai.

Apie chorą „Salve“
Kaip prisimena ilgametė choro „Salve“ vadovė Regina Bartkienė, 1995 metų sausio mėnesį Elektrėnų maldos namų vargonininkas Ričardas Navickas pakvietė ją dirbti chormeistere jo vadovaujamame parapijos chore: „Ruošėme Leonido Abario sukurtas Mišias Nr. 5. Gavome iš Kaišiadorių vyskupijos sudarytą Pivašiūnų atlaidų repertuarą, skirtą vyskupijos jungtiniam chorui. Kadangi vargonininkas atsisakė jį rengti, ėmiausi iniciatyvos moky­ti chorą viena. Prieš pat atlaidus vargonininkas išėjo iš darbo, likau laikinai dirbti su choru. Taip „laikinai“ tapo „nuolat“. Choro repertuarą sudarė nesudėtingos giesmelės, o su esamais dainininkais paruošti ir atlikti sudėtingesnius kūrinius nebuvo galimybių, todėl pradėjau burti kamerinį chorą. Iš pradžių pa­kviečiau giedoti tuos dainininkus, kuriuos gerai pažinojau, dirbdama koncertmeistere Juliaus ir Ritos Jurgaičių vadovaujamuose choruose Elektrėnų kultūros namuose“.

Taigi 1995 metų rugsėjo 18 dieną, ruošdamasis Elektrėnų Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios konsekravimui, „Salve“ pradėjo savo veiklą kaip Elektrėnų bažnyčios kamerinis choras. 1995 metų gruodžio 15 dieną Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ vidurinėje mokykloje įvyko pirmasis koncertas. Jame skambėjo 3 dalys iš L. Abario Mišių Nr. 5 ir 8 giesmės. Choras palengva plėtė savo repertuarą, nuosekliai papildydamas jį vis sudėtingesniais kūriniais. Nuo tada kolektyvas nuolat gieda savo bažnyčioje. Be sakralinės veiklos, „Salve“ aktyviai dalyvauja Elektrėnų savivaldybės kultūrinėje veikloje: rengia teminius koncertus miesto visuomenei, yra daugelio Elektrėnų kultūros centro renginių dalyvis.

Per savo kūrybos 15-metį choras koncertavo Molėtų, Anykščių, Dotnuvos, Paberžės, Jiezno, Linkuvos, Kaltinėnų, Ariogalos, Kernavės, Semeliškių, Onuškio, Kaltanėnų, Čiobiškio, Liubavo, Dusmenų, Širvintų, Tytuvėnų, Šiaulių, Druskininkų, Freiburgo (Vokietija), Olsbacho (Vokietija), Poprado (Slovakija) bažnyčiose, Kaišiadorių katedroje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Taip pat dalyvavo sakralinės muzikos festivaliuose „Laudate“ (Tytuvėnai), „Džiūgaukim, aleliuja…“ (Marijampolė), vokalinių ansamblių festivalyje „Iš širdies į širdį“, Rytų Lietuvos krašto festivalyje „Rudens noktiurnas“ bei Vievyje vykusiame chorų festivalyje, skirtame Aldonai Pulauskienei atminti. Choras „Salve“ nuo 1996 metų gieda Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje. Šiuo metu chorui „Salve“ vadovauja Laima Mažuolytė.

Choro seniūnė Beatričė Jaroševičienė