Elektrėnuose šeštadienį vyko didelė ledo ritulio šventė. Po daugiau nei dvidešimties metų pertraukos ant Elektrėnų ledo rungtynėse buvo galima išvysti žmogų, kurį jau dabar galima vadinti gyva Elektrėnų legenda.
Tai mūsų miesto žvaigždė – Darius Kasparaitis, kuris čia gimė ir pradėjo savo skrydį į svaiginančią karjerą. Jis gali pasigirti ne tik daugybe sezonų stipriausioje pasaulyje ledo ritulio lygoje – NHL, bet ir visų spalvų olimpiniais medaliais. Šeštadienio vakarą jis pradėjo vilkėdamas Vilniaus „Hockey Punks“ marškinėlius, o baigė dėvėdamas Lietuvos rinktinės marškinėlius, pažymėtus 11 numeriu, kuriuos jam įteikė Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis.
Rungtynės tarp Nacionalinės ledo ritulio lygos (NLRL) čempionato lyderių Elektrėnų „Lokių-Poseidono“ ir Vilniaus „Hockey Punks“ prasidėjo taikliais šeimininkų smūgiais. Luko Vėželio ir Karolio Janušausko įvarčiai leido elektrėniečiams po pirmojo kėlinio pirmauti rezultatu 2:0. Antrojo kėlinio pabaigoje svečių komandos žaidėjas Karolis Šlikas sušvelnino rezultatą. Rungtynių lūžis įvyko trečiajame kėlinyje, kai po Manto Marcinkevičiaus įvarčio, vinį į vartus įkalė olimpinis čempionas D. Kasparaitis, kuriam publika negailėjo plojimų. Šeimininkai pradėjo nervintis, kilo kelios muštynės, tačiau buvo akivaizdu, jog jėgos senka, ir tuo puikiai pasinaudojęs Modestas Kieras pelnė du įvarčius, į kuriuos pavyko atsakyti vos vienu taikliu Vladimiro Fiščevo įvarčiu. Rungtynes rezultatu 5:3 laimėjo svečiai, naudingiausio žaidėjo prizu apdovanotas D. Kasparaitis.
Po rungtynių tiek komandos žaidėjai, tiek vaikai fotografavosi su D. Kasparaičiu. Pabaigęs dalinti autografus, jis sutiko mums skirti keletą minučių ir pasidalinti savo prisiminimais bei emocijomis apie Elektrėnus.
Dariau, kokie prisiminimai yra išlikę apie gimtuosius Elektrėnus, ar malonu čia sugrįžti?
Iš tiesų nedaug prisiminimų yra išlikę, bet labai malonu būti čia, čiuožykloje, kurioje pradėjau žaisti. Elektrėnai visą laiką bus mano gimtinė, mano namai. Visados bus labai malonu čia sugrįžti ir pažaisti ledo ritulį.
Ar prisimenate savo pirmąją treniruotę, kas paskatino pradėti žaisti ledo ritulį?
Aleksėjus Nikiforovas atėjo į mokyklą ir pakvietė žaisti ledo ritulį. Jis mane paskatino užsiimti šiuo sportu. Tada atėjau pirmąkart į treniruotę, ir jis mane priėmė treniruotis į savo komandą.
Ar dažnai iščiuožiate ant ledo pasportuoti?
Aš dabar gyvenu JAV, Majamyje, ir žaidžiu du-tris kartus per savaitę, tad tikrai pačiuožiu. Aišku, ne oficialiai, su mėgėjais, bet vis dėlto judu. Aš manau, jog reikia palaikyti savo fizinę formą, treniruotis, tad to neapleidžiu.
O ar JAV tenka žaisti varžybose su mėgėjais?
Mažai, tokių oficialių varžybų nėra. Tai šiek tiek kitoks lygis. Ten vyksta daugiau draugiškos varžybos, kuriose negalima stumdytis, stipriai smūgiuoti. Tad ten, kur tenka žaisti, yra kitaip negu buvo šiandien.
Šį sezoną dar galima tikėtis jus išvysti ant ledo NLRL?
Kol kas dar nėra aišku. Atvažiavau į Lietuvą kelioms dienoms, rytoj vėl išvažiuoju, tad dar pažiūrėsim, ar žaisiu Lietuvoje, galbūt dar ir sugrįšiu.
Prieš rungtynes minėjote, jog neįsivaizduojate, koks Lietuvos čempionato lygis, tad kokį įspūdį jis paliko?
Lygis yra normalus. Aš manau, jog mano lygis yra kitas, bet vyrai stengiasi. Su varžybomis, kur žaidžiau, neįmanoma lyginti, nes žaidžiau aukščiausioje lygoje, bet varžybos NLRL yra įdomios, įdomu čia žaisti.
Ar jautėte prieš rungtynes šiokį tokį jaudulį, juk po tiek daug laiko žaidėte prieš savą publiką?
Nepasakyčiau, jog buvo jaudulys, buvo nežinojimas, kur eini. Nes nežinojau, koks yra lygis, kaip visi čia žaidžia, kokie partneriai. Juk ledo ritulys yra komandinis žaidimas, labai svarbu, su kuo žaidi, kokia tavo komanda, net ir norėdamas vienas visų „neapžaisi“.
Gal prisimenate, kada paskutinį kartą žaidėte Elektrėnuose?
Oficialiose varžybose dalyvavau labai seniai, turbūt prieš kokius 25 metus.
O ar tekdavo apsilankyti Elektrėnuose, kai žaidėte profesionaliai, baigus karjerą?
Taip, į Elektrėnus atvažiuoju kiekvienais metais, maždaug du kartus per metus.