Danutė Gudelienė: Lietuvai gerų darbų niekada nebus per daug

Danutė Gudelienė: Lietuvai gerų darbų niekada nebus per daug

Nuo metų pradžios „Elektrėnų kronikos“ skaitytojai kiekvieną savaitę laikraštyje galėjo rasti straipsnių apie Kietaviškių kraštotyros muziejų pagal Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą projektą „Laikas uždarytas muziejuose“. Straipsniuose buvo aprašyta muziejaus istorija, supažindinta su veikiančiomis ekspozicijomis, muziejaus eksponatais.

Pažintį su muziejumi baigiame pokalbiu su Kietaviškių mokyklos mokytoja, kraštotyros muziejaus vadove Danute Gudeliene.

Raminta Česnauskaitė

Kas atvedė į Kietaviškes?

Gimiau Seibutų kaime, Kaišiadorių rajone, o 1965 metais Kaišiadorių rajonui labai trūko matematikos mokytojų. Į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kuriame mokiausi, atvažiavo Šilonių mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir prikalbino dirbti Kaišiadorių, t.y. savame rajone. Nuo 1965 m. rugsėjo 1 d. dienos dirbu Kaišiadorių rajono, vėliau Elektrėnų savivaldybės Kietaviškių pagrindinėje mokykloje 5-10 klasių matematikos mokytoja. Taip pat dėstau ekonomiką 9 klasėje ir geografiją 9-10 klasėse. 1981 m. mokykloje įkūriau kraštotyros muziejų ir esu jo vadovė iki šiol. Vilniaus valstybinį pedagoginį universitetą baigiau neakivaizdiniu būdu. Įgijau matematikos mokytojos vidurinėms mokykloms specialybę, visą laiką dirbau Kietaviškėse.

Kodėl pasirinkote pedagogės profesiją?

Septynmetėje mokykoje labiausiai patiko matematikos mokytojas, mokyklos direktorius Baltrašiūnas. Gal todėl ir tapau matematikos mokytoja, nes jis mokė labai konkrečiai, aiškiai ir praktiškai. Viską suprasdavau ir kaip beždžionė galėdavau pakartoti žodis žodin, net mokytis mažai reikėjo.

Dirbti man buvo ir yra lengva. Esu pareiginga, pakankamai energinga, lengvai bendrauju su įvairiais žmonėmis, greitai susidraugauju, žmones tarsi jaučiu. Turėdama tokią didelę varžybų, stovyklų ir sąskrydžių patirtį, greitai susikalbėjau su kietaviškiečių vaikais, o per juos ir su jų tėveliais. Buvau ir esu pakankamai griežta, tad tėvai pasitikėjo ir visur vaikus su manimi leido. Visuomet žmonėse mačiau ir matau tik geras savybes, tai man visuomet padėdavo ir padeda. Savo gyvenimo kelyje sutikau tik puikius žmones. Tie, kam aš netikau, tarsi kažkur išnyksta arba tiesiog manęs vengia. Esu stipri ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Niekada nepriklausiau jokiai partijai, todėl esu laisva savo mintimis ir sprendimais, nereikia taikstytis ar vykdyti partijų reikalavimų. Esu mokytoja ir tuo didžiuojuosi. Mėgstu istoriją, o kraštotyra yra mano hobis. Dirbu vadovaudamasi šūkiu „Gerų darbų Lietuvai niekada nebus per daug“.

Dirbdama 50-uosius metus Kietaviškėse, drąsiai galiu teikti – mokytoju dirbti yra puiku, jeigu ką nors pradėjai, rask jėgų tai tęsti ateityje, nekaitaliok veiklos, o ją papildyk, įvairink darbo formas, gyvenk tarsi žaisdamas ir mokinių bei tavo rezultatai pranoks lūkesčius.

Vadovavote turizmo-kraštotyros būreliui Kietaviškių mokykloje. Kaip susidomėjote turizmu, orientaciniu sportu?

Bėgioti miške arba dalyvauti turistiniuose sąskrydžiuose pradėjau dar besimokydama Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje. Tačiau orientaciniu sportu susidomėjau tik pradėjusi studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Pradžioje apie tokį orientacinį sportą net nežinojau. Pradžioje nuėjau į irklavimo aštuonvietę, bet netikau, nes viena ranka buvo žymiai stipresnė už kitą. Tad koks būtų irkluotojas ir dar komandoje – tik trukdyčiau. Pabandžiau parašiutizmą – nepatiko, bijojau aukščio. Jau buvau bepradedanti lankyti fizinį lavinimą, bet pastebėjau institute kabantį skelbimą. Taip ir nuėjau į turizmo sekciją. Treniruotes pradėdavom nuo apšilimo, ristele į Šeškinės miškelį, o ten jau užduotys didinant apkrovimą. Vėliau – bėgimas Vilniaus pakraščiais iki beždžionių tilto, Panerių ir kitų vietų. Kartais su alpinistais nubėgdavom iki Lentvario ir atgal. Gaila, kad stacionare mokiausi tik du metus, būčiau dar daugiau palaksčiusi, nors varžybose ir stovyklose dalyvavau daug ilgiau. Man treneris apie varžybas pranešdavo telegramomis, tada aš iš Kietaviškių nuvykdavau į nurodytą vietą. Institute treniruodavomės tris kartus per savaitę, kartais du, o šeštadienį vis į varžybas ar sąskrydžius važiuodavome, net sesijas anksčiau išsilaikyti įsigudrindavom, kad, pavyzdžiui, į Karpatus galėtume išvažiuoti. Pradžioje žiemą nelabai mokėjau šliuožti, tai net keletą slidžių sulaužiau, bet atpirkti nereikėjo. Vėliau išmokau šliuožti ir net dviejų žiemos atostogų metu slidinėjome Karpatuose.

1965 metais patekau į geriausių Lietuvos orientacininkų dešimtuką, o puikiai startavusi Pabaltijo aukštųjų mokyklų Ignalinoje, aštuonių miestų mače Kijeve ir respublikinėse varžybose prie Vilniaus patekau į pirmąją orientacinio sporto TSRS rinktinę ir 1965 metais vasarą dalyvavau Europos pirmenybėse Čekoslovakijoje, vėliau TSRS pirmenybėse Permėje. Buvau vienintelė lietuvė patekusi į TSSR rinktinę.

Mokytoja dirbate jau 50 metų, Kietaviškių muziejui vadovaujate nuo 1981 m. Iš kur tiek kantrybės ir jėgų?

Turėjau labai darbščius, rūpestingus ir tvarkingus tėvus. Tėvelis Juozas Gricevičius –„auksinių“ rankų meistras – mokėjo staliaus, dailidės, siuvėjo ir kitus darbus, daug ko išmokė ir dukrą. Mama Anelė Dubosaitė (Gricevičienė) – labai naginga audėja ir mezgėja. Iš pirmos tėvelio santuokos mes buvom keturi vaikai ir dar trys iš antrosios santuokos. Taigi, viso septyni. Nesipykdavome, nes nebuvo kada. Kiek prisimenu, mes visuomet dirbdavom ir dirbom tarsi neliepiami, darbai rikiavosi savaime: kolūkyje ganėm karves, kiaules, arklius, grėbėm šieną, namuose – pjovėm malkas, ganėm savo karves. Niekas pas mus namuose darbų neskirstė į vyriškus ar moteriškus. Atrakcija buvo – parginus karves, nubėgti maudytis į Strėvą. O svarbiausia – nepavėluoti vėl išginti. Puikiai nustatydavom laiką pagal saulę, nes laikrodis tai tik namuose ant sienos kabojo. Plaukiau prastai ir tai tik „šuniuku“, bet labai mėgau žuvauti su meškere, kepti skardinėje kiškio kopūstus miškelyje, svajoti žiūrint į debesis. Vaikystėje mėgau šokinėti per virvutę ir su 5 akmenukais žaisti „stupką“, mokykloje – kvadratą. Paskutinį kartą žaidžiau kvadratą Kačerginės stovykloje būdama 50 – ties metų. Išmušė pačią paskutinę.

Turite gražią, gausią šeimyną. Kaip visur spėjate?

1966 metais ištekėjau ir užauginau keturis vaikus. Neteisinga sakyti „užauginau“, jie užaugo tarsi šalia manęs. Dažnai man pasakoma „Tavo vaikai labai geri, kaip auklėjai?“ Atsakymas vienas – niekaip. Visada jie buvo čia pat, visada kartu ir daugiau jie padėdavo man, negu aš jiems. Kartu ravėjom daržus, grėbėm šieną, prižiūrėjom gyvulius, mezgėm, siuvinėjom ir vis skubėjom. Reikėjo juk padaryti ir mokyklos darbus. Savo vaikus kraštotyriniame darbe turiu pagalbininkais ir dabar. Dukra Nijolė su vyru Virginijum buvo knygnešių krivūlių oficialūs finansiniai rėmėjai ir dalyviai, o Nijolė dar dažnai ir po kaimus pavežiodavo, kai reikėdavo greitai kokius nors duomenis surinkti – pas tremtinius, knygnešių gimines ir kitur. Dukra Ramutė visais laikais buvo mūsų dailininkė: dailino atvirukus rašytojui J. Kralikauskui, dirbo dailininke leidžiant monografiją „Kietaviškės“, anglimi, kreidelėmis ir kreida senoje mokykloje muziejuje ant sienų piešė kunigaikščius, sienine tapyba papuošė ir dabartinio muziejaus sienas. Sūnus Juozas buvo stovyklų talismanas. Kadangi jo mažo nebuvo kur palikti, teko į sąskrydžius kartu imti. Mokyklos direktorius Jonas Cibulskas leisdavo papildomai paimti du mokinius, kad su Juozuku pabūtų, kol aš su mokiniais būdavau varžybose. Vaikai net juokaudavo: „Jeigu Juozukas važiuoja, bus pirma vieta“. Nugalėdavom beveik visada, bet tai jau mokinių indėlis. Vėliau Juozukas tapo nepamainomu Juozu talkininku visur, kur tik reikėjo: iškasti ąžuoliuką, nuvežti vaikus į stovyklą, konkursą ar konferenciją, nuvežti kraštotyrininkų darbus ir juos parvežti. Kartais konferencijose ar konkursuose už mane atstovaudavo, nes kraštotyrininku buvo nuo mažens. Dar būdamas ketvirtoje klasėje pasisakė Šiauliuose respublikinėje konferencijoje ir papasakojo, kaip šukes Kietaviškių tvenkinio dugne rinko. Tuo labai nustebino konferencijos dalyvius. Dabar kraštotyriniuose reikaluose jam talkina ir žmona Tatjana. Sūnus Danas buvo pagrindinis projektų rašinėtojas kompiuteriu. Jis puikiai išmanė tiek kraštotyrininkų, tiek skautų reikalus, nes mūsų mokykloje buvo ir kraštotyrininkas, ir skautas, ir aktyvus knygnešių krivūlių bei ekspedicijų dalyvis – deklamavo, vaidino, rinko eksponatus, atkasinėjo senojo Paparčių vienuolyno vartus, dirbo pas seneles. Taigi, pagalba sava, didžiulė, patikima ir visada tokią savą pagalbą turėjau ir turiu dabar.

Kitais metais muziejui – 35 metai, kas be Jūsų ir jaunųjų kraštotyrininkų prisidėjo prie muziejaus veiklos?

Pirmiausia – mokyklos direktoriai Jonas Cibulskas ir Elena Janavičienė, kurie pritarė lietuvybės ir tautiškumo puoselėjimui, įžvelgė etninio paveldo išlikimo galimybes ir būtinumą jį išsaugoti, padėjo įvairiuose reikaluose, konstruktyviai patardavo ir nukreipdavo, pagal galimybes skatindavo. Daug padėjo Kietaviškių apylinkės pirmininkas Antanas Vankevičius. Jis leisdavo po darbo valandų rašomąja mašinėle kraštotyrinius darbus spausdinti apylinkės patalpose, tvirtindavo užrašytus pasakojimus, duodavo popieriaus, o kai statant koplytstulpį rašytojui Juozui Kralikauskui prireikė papildomai pinigų, jis sugebėjo jų išprašyti iš Kaišiadorių tarybos. Pati tokių pinigų nebūčiau gebėjusi sukaupti. Daug padėjo Kietaviškių seniūnai Henrikas Petrauskas ir Dovilija Cibulskienė. Kai tik reikėdavo su mokiniais nukakti į tolimesnį seniūnijos kampelį, jie visuomet paveždavo, o ir protingų patarimų negailėjo, patardavo kada ir kokiame konkurse dalyvauti, kada ir kokį projektą rašyti. Ačiū jiems už tai.

Tyrinėjant vietovę, labai daug padėjo Kietaviškių klebonai. Kunigas Jurgis Kazlauskas leido istorikui Olijardui Lukoševičiui susipažinti su bažnyčios archyvu. Taip į monografiją „Kietaviškės“ pateko autentiška medžiaga apie Kietaviškių bažnyčią. Kunigai Alfrėdas Rukšta ir Jonas Zubrus visuomet mielai dalyvaudavo knygnešių krivūlėse – laikydavo šv. Mišias už knygnešius ir pasimelsdavo prie kunigų švietėjų kapų Kietaviškių bažnyčios šventoriuje bei knygnešio Motiejaus Grybausko kapo Peliūnų kaimo kapinėse. Kunigas Jonas Zubrus atvykdavo ir į skautų stovyklą, o muziejui padovanojo lietuviškų liaudies dainų rinkinį, kuriame yra 199 dainos, užrašytos Kietaviškių apylinkėse. Jos padainuotos vietinių merginų ir moterų, o dainas ir natas užrašė 1918-1919 metais čia viešėjęs kunigas Teodoras Brazys. Tai neįkainojama dovana kietaviškiečiams. Klebonas Dainius Jančiauskas leido pasinaudoti mirimo įrašais rašant kraštotyrinį darbą „Turėję tikslą“. Mūsų parapijos klebonai tarsi tęsė Kietaviškių klebono, trečios bažnyčios fundatoriaus Kajetono Čepano pradėtą švietėjišką veiklą, mus mokė ir auklėjo.

Turėjau ir begalę mokytojų talkininkų. Pirmiausia mokytoja Joana Cibulskienė. Ji labai gražiai užrašydavo muziejuje parodų temas, rašė albumus „Kietaviškių istorija“, „Kietaviškių mokyklos istorija“, talkino prisiminimais, nurodydavo kur galima kreiptis. Ji pažinojo vietinius gyventojus, nes čia dirbo dar Kietaviškių vidurinės mokyklos laikais. Jos pagalba buvo labai vertinga, nes tik atvykusiam dirbti mokytojui, nepažįstančiam nei vietovės, nei gyventojų, pradėti darbuotis būtų buvę tikrai sunku. Metodinių vingrybių išmokė direktoriaus pavaduotoja Marija Bacenskienė. Ji muziejui padovanojo „Geografijos atlasą“, daug nuotraukų, geografijos žodynus, paliko savo tyrinėjimų medžiagą. Mokytoja Leonija Petkevičiūtė talkino kaip istorikė, o Danutė Bušeikienė buvo prisiminimų neišsenkantis aruodas. Ji gimė Ašakienių kaime, mokėsi Kietaviškių vidurinėje mokykloje ir dirbo Kietaviškių pagrindinėje mokykloje. Ši mokytoja talkina iki šiol. Daugiausiai eksponatų muziejui padovanojo mokytojos Marytė Puidokienė, Danguolė Galinienė ir Marijona Binkulienė. Gražius jurginus muziejaus darželiui padirbo pradinių klasių mokytojos Danguolė Barusevičienė, Daiva Markauskienė ir Lina Živulskienė. Menines programas etno kultūros temomis visų renginių proga paruošdavo ir paruošia etninės kultūros ir muzikos mokytoja Gražina Žalienė ir direktoriaus pavaduotoja Ramunė Matonienė. Technologijų mokytojas tautodailininkas Zigmas Mažeika padirbdavo viską, ko tik mes muziejui paprašydavome. Draugai ir daugumos gerų darbų, kuriuos mes padarėme, inciatoriai buvo Knygnešių draugijos pirmininkė Irena Kubilienė, rašytojas Juozas Kralikauskas, knygnešio anūkė Apolonija Grybauskienė, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, LJTC metodininkas Arvydas Ščiukaitis. Visų išvardinti tiesiog neįmanoma. Ačiū jiems.

Na, o pasiekimai?

Lietuvos liaudies švietimo pirmūno vardą gavau 1975 m., matematikos vyresniosios mokytojos – 1994 m., matematikos metodininkės – 1995 m., geografijos vyresniosios mokytojos – 2001 m., dalyko mokytojo mentoriaus – 2007 m. Taip pat esu konsultantas metodiniams būreliams ir „Šviesos“ leidyklos lektorė.

Tiek dalykinis, tiek metodinis bei kraštotyrinis darbas visuomet buvo vertinamas. Esu gavusi keturias premijas: Ponų Sinkų 1992 m. (JAV), Silvestro Gimžausko 1996 m. (Lietuva), Prano Survilos 1999 m. (Šveicarija), Ilinojaus valstijos 2000 m. ( JAV) ir Elektrėnų savivaldybės 2004 m. Esu 2008 metų Elektrėnų savivaldybės „Metų žmogus“ – „Kultūros ir meno puoselėtojas“. Turiu labai daug Padėkos, Garbės ir Pagyrimo raštų už pedagoginę, metodinę, turistinę, kraštotyrinę, muziejininkystės ir kitokią veiklą nuo 1966 iki 2014 metų. Raštai įvairaus lygio – nuo mokyklos direktoriaus, rajono ar savivaldybės mero iki švietimo ministro. Dažnai gaudavau ir asmeninių dovanų. Pirmoji – nešiojamas radio imtuvas už puikius atsakymus Kaišiadorių rajono viktorinoje, didžiausia – paskyra mašinai „IŽ KOMBI“, paskutinė – nemokama kelionė į Lenkiją 2014 metų gruodį.

Norisi palinkėti visiems surasti savo temą gyvenime ir ją gvildenti. Sėkmė jums bus garantuota. Puoselėkime tautiškumą ir lietuvybę. Suorganizuokite kraštotyros būrelius kiekvienoje mokykloje ir dirbkite kuria nors bendra pasirinkta tema.

Biografija:

Danutė Gricevičiūtė gimė 1945 m. spalio 5 d. Seibutų kaime, Kaišiadorių rajone.

1952-1958 m. mokėsi Surgantiškių pradinėje mokykloje Leščių dvare, vėliau Surgantiškių septynmetėje mokykloje.

1959 -1963 m. mokėsi Kauno 8-oje vidurinėje mokykloje (dabar Saulės gimnazija).

1963-1965, 1969-1974 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame pedagoginiame universitete (Dabar Lietuvos edukologijos universitetas).

Nuo 1965 m. dirba mokytoja Kietaviškių mokykloje.

Nuo 1981 m. vadovauja Kietaviškių muziejui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų