Turbūt galima sakyti, kad Pastrėvys Elektrėnų savivaldybėje garsėja dainingumu ir įspūdingomis kaimo šventėmis, vietinių žmonių pagerbimu. Būtent Pastrėvyje susibūrė vienas ilgiausiai savivaldybėje gyvavusių etnografinių ansamblių „Vuolasta“, čia rengiamose kaimo šventėse visada muzikuoja nemažai vietinių žmonių, o ir pritariančiųjų žymiems atlikėjams būna daug.
„Vuolastos“ pradžia – kone prieš 40 metų
Pastrėvio „Vuolastos“ etnografinis ansamblis buvo įkurtas 1986 m. rudenį. Šio ansamblio vadovė, ilgametė agronomė Laima Tidikienė prisimena, kad jai atvykus dirbti į Pastrėvį 1960-aisiais, žmonės čia labai mėgo dainuoti. Dažnai ir laukuose, ir namuose dainos skambėdavo. Ji pati, jaunutė agronomė, tada dar Galinytė, nuomojusi butą pas pastrėviečius Mikalauskus, dažnai nueidavo padainuoti su šviesios atminties Maryte Bliujiene į biblioteką, kurioje ši dirbo, ar užsukdavo padainuoti pas ją į namus. Per kolūkio šventes šis moterų duetas ir scenoje po kelias dainas sudainuodavo. Dažniausiai – kokį nors tuo metu mėgtą romansą ar liaudies dainą.
O jeigu jau kelios dainininkės yra, kodėl ir viso ansamblio nesuburti? Taip pasitarusi su šviesios atminties tuometinių kultūros namų direktoriumi Aleksu Dulke, nutarė L. Tidikienė suburti etnografinį moterų ansamblį. Aleksas ir daininga agronomė kalbino ir kvietė dainą mėgstančias moteris ateiti dainuoti drauge, dalintis savo dainų bagažu, šio krašto folkloro lobiais.
Dainynas ir patirtis
Pirmosiomis Pastrėvio moterų ansamblio „dainų skrynelėmis“ tapo Marytė Stančikienė ir Pranutė Taurienė. Jų jaunystėje Pakalnių ir Budzylių kaimuose iš mamų ir senelių išmoktos dainos, kurių išmoko ir kitos dainingos moterys, kone penkerius metus dominavo „Vuolastos“ repertuare. „Anyta marčios baisiai nekentė“, „Aš pas savo motuly“, „Anoj pusėj ežero“, „Tėvelio dvarelis aukštai stovėjo“, „Išlėk, sakale, ilgai nesivėlink“, „Aušta aušrelė, teka saulelė“ – tai buvo bene dažniausiai ansambliečių tarybiniais metais dainuotos dainos, puikiai nusakančios daugumai kaimo moterų pažįstamą pasaulėžiūrą, jų dalią. Kai moterys užtraukdavo senovines vietines dainas tarmiškai, kaip žmonės čia įpratę, susirinkusieji noriai joms pritardavo, prisijungdavo prie bendros dainos, negailėdavo plojimų.
Pasak L. Tidikienės, kurį laiką moterys ansamblyje dainavo kone vien liaudies dainas, vėliau pradėjo dainuoti ir romansus: „Kad aš turėčiau pas motuly valaly…“, „Oi prapuolė man dalelė, prapuolė…“, „Dėkui motulei, mano širdelei…“, „.O kieno žali sodai…“.
„Per koncertus labai svarbu, kad būtų nemažai tokių dainų, kurias visi moka. Tada publika greičiau išsijudina, labiau ploja, masiškiau vakaronėse dalyvauja“, – pastebėjo L.Tidikienė.
Prasidėjus Sąjūdžiui, „Vuolastos“ repertuaras pasipildė tremtinių ir partizanų dainomis „Aš verkiau parimus prie rūtų darželio“, „Laukus ir klonius apgaubia sutema“, „Atlikęs pareigą tėvynei….“, „Upės plauks į melsvą tolį“, „Atėjo šiltas pavasarėlis, o bernužėlis…“, „Vienlangėj grytelėj“.
Laisvės gynėjų dienai, Sausio 13-ajai, L.Tidikienė su M. Stančikiene ir pačios sukūrė dainą. Tos dainos artimos visoms ansamblietėms, nors „Vuolastoje“ tremtinių nebuvo. Pasak L. Tidikienės, šiame krašte tremtinių nebuvo daug, nes jo žmonės sąlygiškai buvo neturtingi, žemės čia prastokos, nederlingos.
Ansamblio amžiaus tarpsniai
Buvo metas, kai „Vuolasta“ rinkosi padainuoti kiekvieną savaitę, o prieš šventes, renginius, kai tekdavo kur nors koncertuoti, ir dažniau, kone kiekvieną dieną.
Kai Pastrėvio kultūros namai buvo uždaryti, ansamblis neiširo. L. Tidikienė dainingas moteris pakvietė repetuoti savo namuose. Vėliau moterys dainuoti rinkosi pas kitą ansamblio narę – Bronę Cibulskienę, gyvenančią toje pačioje Mokyklos gatvėje, gretimame name. Taip kone dvidešimtį metų ansamblietės susirinkdavo repetuoti be grafiko, tik pagal poreikį, prieš renginius: prieš Vasario 16-osios minėjimą, vasaros šventes ir panašiai.
Kai Pastrėvyje meno vadove pradėjo dirbti Irina Bartusevičienė, subūrusi kaimo kapelą „Varnalėša“, kuri greitai išpopuliarėjo, „Vuolastos“ veikla irgi suaktyvėjo: padaugėjo įvairių kaimo švenčių, renginių, ansambliui visur atsirasdavo vietos.
2008 metais „Vuolastos“ ansamblis įrašė į kompaktinį diską 36 savo dainas. Tam talkino tuometinė Pastrėvio kultūrinių renginių organizatorė Aldona Kazakevičienė, savo mėgėjiška kamera nufilmavusi dainuojančias moteris įvairiose vietovėse: jų sodybose, Jagėlonių miške, prie Vuolastos ištakų…
2016-ieji „Vuolastos“ narėms įsiminė dėl laidos „Ryto suktinis“. Pastrėvio bendruomenės pirmininkė Viktorija Juknevičienė buvo įsitikinusi, kad ansamblis vertas reportažo, ir nusiuntė tokį pasiūlymą LRT televizijai. „Vuolasta“ sužavėjo šviesaus atminimo etnomuzikologę, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėją Zitą Kelmickaitę, kuri Pastrėvyje lankėsi ir kalbino kolektyvo nares, o paskui parodė apie kolektyvą siužetą savo laidoje.
Vadovės įvairiapusiškumas
Ponios Laimos Tidikienės tėvai buvo mokytojai. 1939 m. nusipirko 10 ha žemės prie Kauno, Domeikavos kaime, pradėjo kurti ūkį, pasistatė laikiną namelį, tvartą, ruošėsi mūryti namą. Tačiau prasidėjo karas…
„Frontas ėjo, sodybos nepalietė, bet išdraskė sovietai. Tėvą mokytoją suėmė ir ištrėmė, motiną ir mane išvarė iš namų. Dar ne visai blogas žmogus pasitaikė, leido prisidėti daiktų, kiek telpa į vežimą, ir važiuoti“, – prisiminė L.Tidikienė.
Beveik penkeriais metais vyresnis brolis Algimantas tada mokėsi Kaune, tad jos su mama prisiglaudė palėpėje, kur jis samdėsi butą. Bet Kaune visi negalėjo išsilaikyti. Mama per pažįstamus gavo darbo Ariogalos rajone, o aštuonerių metų Laimą išsiuntė pas tetą ūkininkę prie Žagarės. Netrukus ir ten pasirodė stribai, tetos šeimą išvežė į Sibirą. Laimą paliko.
Mariją Galinienę vis kilnojo iš vienos mokyklos į kitą, tad L.Galinytei teko gyventi ir mokytis Ariogaloje, Betygaloje, Žagarėje ir vėl Kauno rajone. Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją 1959 metais gavo paskyrimą į tuometinį (Vievio raj.) M. Melnikaitės kolūkį. Čia sukūrė šeimą su atvykusiu į Pastrėvį dirbti jaunu mokytoju Juozu Tidikiu, užaugino dukrą Daivą ir sūnų Ramūną.
2001 m. L. Tidikienė išleido knygelę „Pastrėvio apylinkės istorija“– nedidelį, kuklų leidinuką apie Pastrėvį, 2003 m. pasirodė jos knygelė „Trys apybraižos“ apie trijų šio krašto moterų Marytės Stančikienės, Zofijos Pinelienės ir Ievos Bliujienės gyvenimus, 2006 m. – knyga „Elektrėnai“, kurios bendraautorė yra L. Tidikienė, pateikusi medžiagą apie Pastrėvio seniūniją. 2008 m. ji išleido knygelę „Strėvininkai, šio krašto Lietuvos savanoriai“.
L. Tidikienė išsaugojo ir Pastrėvio bibliotekai perdavė tris albumus su nuotraukomis iš tuomet garsaus M.Melnikaitės vardu pavadinto kolūkio gyvenimo, subūrė Pastrėvio bendruomenę ir jai 5 metus vadovavo.
Ansamblio jubiliejai – tikros kaimo šventės
Jau daug kartų „Vuolastos“ ansamblio jubiliejai tapo svarbiomis viso Pastrėvio šventėmis. 2001 metų spalio mėnesį minėtas ansamblio 15 metų jubiliejus. Renginyje dalyvavo Pastrėvio ir Kietaviškių seniūnijų seniūnai, Kietaviškių kaimo kapela, Elektrėnų savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas ir, žinoma, gausus būrys pastrėviškių.
2006 metais minėtas ansamblio 20-metis, buvo linksma vakaronė su tradiciniais svečiais ir dalyviais.
2016 metų rudenį „Vuolastos“ ansamblis šventė 30-ąjį jubiliejų. Prisiminkim, kas buvo rašyta „Elektrėnų kronikos“ straipsnyje „Perlinis jubiliejus – mylimos veiklos vaisius“ (pateikiame kiek sutrumpintai): …Pasveikinti „Vuolastos“ ansamblio moterų susirinko visa Pastrėvio bendruomenė – savivaldybės administracijos, seniūnijos, pašto, bibliotekos, medicinos punkto, mokyklos atstovai. Visi negailėjo nuoširdžių žodžių, atsiliepimų ir palinkėjimų. „O kaip gi kitaip? Juk mes nedidelis kaimas, visi vieni kitus pažįstame, palaikome ir bendradarbiaujame“, – paaiškino renginio vedėja ir Pastrėvio bendruomenės pirmininkė V. Juknevičienė.
Savo šokiais ir dainomis šventę kurti padėjo Pastrėvio mokyklos mokiniai (mokytoja Janina Bajorinienė), kaimo kapela „Varnalėša“, kuri jau metus buvo nutraukusi veiklą, nutarė ją atgaivinti, o „Vuolastos“ jubiliejus buvo pirmasis debiutas po pertraukos.
2021-aisiais buvo ruošiamas ir 35-erių metų „Vuolastos“ jubiliejus, numatytas Pastrėvio bibliotekoje, bet dėl pandemijos neįvyko. Ansamblio narės susirinko Pastrėvio bendruomenės pirmininkės Viktorijos Juknevičienės namuose paminėti tą datą. Pažiūrėjo 2008-aisiais sukurtą filmą, padainavo, pasivaišino.
Ir tyli šiandiena
„Vuolastos“ ansamblyje dainavo 10 moterų: Ona Čižienė, Marytė Stančikienė, Pranutė Taurienė, Vėrutė Butkevičienė, Janina Jarašienė, Ona Sinkevičienė, Zofija Pinelienė, Bronė Cibulskienė, jauniausia ansamblio dalyvė, ilgai ansamblyje dainavo su jauniausia dukra Asta, vėliau prisijungė Jadvyga Strasevičienė, Angelė Gliaudelienė.
Ilgiausiai „Vuolastoje“ be ansamblio vadovės dainavo M. Stančikienė, P. Taurienė, B. Cibulskienė, V. Butkevičienė. Tas etnografinio ansamblio „likutis“ prieš trejus metus dar padainavo Elektrėnų kultūros namų salėje gana svarbiame susibūrime, nors dabar jo narės susitinka jau ne repetuoti, o pasveikinti viena kitos su gimtadieniu ar vardadieniu. Tokiuose susitikimuose taip pat visada skamba ir dainos.
Kokias dainas dainuoja dažniausiai? To pasiteirauta L. Tidikienė sakė, kad kelių negali išskirti. Repertuare buvo apie 70 dainų, moka jų dar daugiau, tad ir dainuoja dažniausiai skirtingas, kurios tuo metu „limpa“ prie dūšios ir nuotaikos.
„Esame labai susigyvenusios ir susidainavusios. Džiaugiamės kiekvienu mūsų susitikimu, padainavimu. Bendravimas mums yra labai svarbu. O dar drauge pasidalinam naujienomis, pajuokaujame“, – sakė L. Tidikienė, pastebėjusi, kad net nustatyta, kad jau pats dainavimas fiziologiškai padeda būti sveikesnėms.
Kai pastebėjau, kad ir dabar jos balsas skamba labai jaunai, L. Tidikienė atsakė: „Aš gi visą amžių dainavau“.
Pakeitė „Varnalėša“
Dabar daugelyje Pastrėvyje vykstančių renginių dalyvauja jau ne „Vuolasta“, o „Varnalėša“, I. Bartusevičienės suburtas kolektyvas. Kai minėdamas veiklos metines kolektyvas galvojo pavadinimą, svarstė įvairius variantus: „Lakštingala“, „Volungė“ ir pan. Tačiau kai V. Juknevičienė pasiūlė „Varnalėšą“, visi sutiko – įsimintinas, originalus, tarsi kiek autoironiškas, „limpa prie dūšios“. Juo labiau kad kolektyvas jau dainavo (ir labai mėgo) Stasio Liupkevičiaus aranžuotą dainą tokiu pavadinimu.
Kapela „Varnalėša“ koncertavo daugelyje renginių ne tik Elektrėnų savivaldybėje, bet ir kituose miestuose, miesteliuose. Per pirmą gyvavimo dešimtmetį jai vadovavo 3 vadovės: Irena Bartusevičienė, Aldona Kazakevičienė ir Jadvyda Strasevičienė.
Tačiau 2012 metais „Varnalėša“ nutilo. Vis dėlto buvę kolektyvo nariai neprarado vilties, kad ji gali atgyti. Kad taip ir įvyko – Pastrėvio bendruomenės pirmininkės V. Juknevičienės nuopelnas. Viename Abromiškių svirne vykusiame renginyje, kuriame koncertavo Elektrėnų neįgaliųjų draugijos ansamblis „Žara“, jo dainos Viktorijai taip priminė „Varnalėšą“, kad ji neištvėrė nepasiteiravusi, gal „Žaros“ vadovas Ričardas Ramanauskas imtųsi vadovauti dar vienam kolektyvui. Jis atsakė esąs nieko prieš, jeigu sutars su Elektrėnų kultūros centru. V. Juknevičienė tai ir padarė.
„Kai kaime nėra jokio gyvuojančio ansamblio, nėra judėjimo, liūdnesni kultūriniai renginiai ir jų pačių mažiau. Labai norėjau, kad „Varnalėša“ atgytų. Ir kiti buvę jo dalyviai jautė tą patį“, – sakė Viktorija.
„Varnalėšoje“ dabar 13 narių, labai įvairaus amžiaus – nuo 12 iki 77 metų. Pasak V. Juknevičienės, repeticijos kiekvieną savaitę trunka po 2 valandas, po jos dar valandą moterys kalba, bendrauja.
„Visas mano gyvenimas yra dainavimas“
Taip apibūdino R. Ramanauskas, vadovaujantis liaudiškos muzikos kapelai „Och“, Elektrėnų neįgaliųjų draugijos ansambliui „Žara“ ir Pastrėvio „Varnalėšai“. Šis kazokiškietis 30 metų dainavo valstybiniame ansamblyje „Lietuva“, kai išėjo į rentą, ėmėsi kito darbo – vadovauti muzikuoti norintiems žmonėms.
„Pastrėvio moterys nori dainuoti ir bendrauti. Tad ansamblio repeticijos – tam puiki proga“, – pastebėjo R. Ramanauskas.
O Pastrėvio bendruomenės pirmininkė V. Juknevičienė pridūrė, kad ansamblio narėms labai svarbu yra ir dainavimas, ir bendravimas. Parepetuoja, pakelia lygį. Mėgsta ir pavažinėti koncertuodamos. Kasmet aplinkinių miestelių ir kaimų šventėse dalyvauja – tai Kazokiškės, tai Semeliškės, Jagėlonys, Bijūnai, Pastrėvys. Važinėja į mažesnius kaimus – juos retai pasiekia kultūrinis gyvenimas.
„Pasisiuvom žalias sukneles, paruošėm kelias programas – Kalėdoms, Motinos dienai, lengvai galima parinkti pagal poreikį – judam į priekį. Šiemet „Varnalėšos“ laukia ir kelionė į Lenkiją. Elektrėnų kultūros centras parengė projektą, pasiūlė mums dalyvauti, noriai sutikome“, – pasakojo V. Juknevičienė.
Ir apie dainavimo stilių
„Vuolastos“ dainos buvo „senobinės“, viena užveda, kitos tęsia, o dabar dainuojam instrumentui akompanuojant – kitaip skamba. Yra dainų ir iš „Vuolastos“ repertuaro, ir daug naujų“, – sakė Bronė Cibulskienė, vyriausioji „Varnalėšos“ narė, ilgai dainavusi ir „Vuolastoje“.
Paprašytas apibūdinti ansamblį „Varnalėša“, R. Ramanauskas sakė, kad jo jau nepavadinsi etnografiniu ansambliu, kiek nutolta nuo liaudiško dainavimo stiliaus, tačiau remiamasi būtent juo.
Pasak R. Ramanausko, į ansamblio repeticijas kiekvieną savaitę susirenka apie 10 moterų dainuoti iš Pastrėvio ir Kazokiškių, jis akompanuoja akordeonu, kartais kas nors dar patarškina barškutį.
Kas svarbiausia, kad kolektyvas ilgai gyvuotų? Pasak R. Ramanausko ir V. Juknevičienės, turbūt jo dalyvių susibičiuliavimas, gražus pabendravimas. Ir, žinoma, noras muzikuoti, dainuoti.
„Dainavimas tai emocijų išraiška. Dainuodamas atsigauni, atgauni vidinę ramybę, dūšioj ramiau ir šviesiau pasidaro“, – sakė V. Juknevičienė. Beje, „Varnalėšoje“ ji dainuoja su dviem savo dukromis: Elzbieta ir Emilija. Pirmąsias dainas su „Varnalėša“ Elzbieta Juknevičiūtė padainavo prieš 20 metų, dar neturėdama nė pilnai trejų metų.
Liepos 1-ąją – vasaros šventėje
Kad dainavimo tradicijos Pastrėvyje yra gyvos, buvo galima įsitikinti ir praėjusį savaitgalį. Liepos 1-ąją kaime vyko tradicinė vasaros šventė, kurioje buvo minimos mokyklos 70-ečio ir bendruomenės bei ansamblio „Varnalėša“ 20 metų gyvavimo sukaktys. Žinoma, renginyje skambėjo ir ansamblio „Varnalėša“ atliekamos dainos, buvo pasveikintos visos trys buvusios jo vadovės. Renginyje dalyvavo ir daug žinomų atlikėjų: Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis, Radžis, su kuriais nemažai dainų noriai dainavo ir žiūrovai.
Viena šio renginio organizatorių, Pastrėvio bendruomenės pirmininkė, Elektrėnų savivaldybės tarybos ir „Varnalėšos“ ansamblio narė V. Juknevičienė sakė, kad į koncertus visada stengiasi pakviesti kuo įvairesnių atlikėjų, kad nenuviltų įvairių klausytojų.
Daiva Červokienė
Nuotraukos iš asmeninių archyvų
Nuotraukoje: „Vuolastos“ ansambliečių ir Pastrėvio bendruomenės svečiai mokykloje