Varžybos baigėsi prizų ir padėkų dalybomis: apdovanoti nugalėtojai, padėkota rėmėjams ir savivaldybei
Virginija Jacinavičiūtė
Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – šventė Elektrėnuose, kaip įprasta, pradėta buvo bažnyčioje. Tyliai, be kalbų savivaldybės vadovai padėjo gėlių prie paminklo, skirto 1944–1953 metais žuvusių už Lietuvos laisvę atminimui. Šventas Mišias aukojo klebonas, mons. Jonas Sabaliauskas, išvardijo visas vasario 16 dienos sukaktis, kurių be Valstybės atkūrimo yra daug, bet ne tokios reikšmingos. Klebonas taip pat priminė 2024 m. išeivijos lietuvių laikraštyje „Draugas“ išspausdintą straipsnį, pavadinimu „Nepadoru lietuviams Nepriklausomybės neminėti“. Gal ne kiekvienas savivaldybės gyventojas apie tą nepadorumą girdėjo, bet visi tą dieną vienas už kitą išradingiau minėjo.
Šventinę dieną elektrėniškiams palanki buvo ir saulė, taip retai džiuginanti žiemos mėnesiais. Ryškūs jos spinduliai gražiai išryškino savivaldybės aikštėje plazdančias trispalves. Kartu su soliste Milda Bondzinskaite giedant Lietuvos valstybės himną, Elektrėnų LDK Algirdo 1001 šaulių kuopos nariai pakėlė Lietuvos vėliavą, susirinkusius pasveikino meras Gediminas Ratkevičius, kuris kalbėjo, kad šių laikų kartos laisve mėgaujasi ilgiau nei seneliai ar proseneliai. „Tegu Vasario 16-osios šventė įkvepia mus naujiems darbams, kad galėtume kurti mūsų Lietuvą kaip modernią šalį, kad Tėvynėje būtų gera gyventi mūsų vaikams, anūkams“, – linkėjo meras. O renginio vedėjas Dainius Svobonas kalbėjo Kazio Bradūno eilėmis.
Aikštėje nuaidėjo trys pagarbos salvės už Lietuvos valstybę, laisvę ir Elektrėnų žemę bei žmones. Šūvių senovine patranka, kurios dagtys uždegamos rankiniu būdu, teko kiek palūkėti.
Po oficialiosios renginio dalies savivaldybės aikštėje vyko Lietuvos galiūnų federacijos organizuotos varžybos „Žiemos galiūnas“, kuriose dalyvavo stipriausi Lietuvos ir Elektrėnų savivaldybės vyrai. Vietiniai dalyvavo įvairiose mėgėjiškose jėgos rungtyse ir buvo apdovanoti rėmėjų įsteigtais prizais. O Lietuvos galiūnai rodė kone antgamtines galias keldami 120 kg rąstą, 280 kg burbulą, kitus svorius, mėtydami įvairių svorių maišus.
Pirmąją vietą užėmė Audrius Jokūbaitis iš Šakių, antrąją – Modestas Struckus iš Alytaus, trečiąją – Tomas Šliupas iš Šilutės. Varžybose taip pat dalyvavo Vytenis Pauža, Robertas Bartkevičius, Augustinas Motiejūnas ir Donatas Maskolaitis.
Nugalėtojams dovanas įteikė meras G. Ratkevičius.
Lietuvos galiūnas Vidas Blekaitis varžybose jau nebedalyvauja, tačiau elektrėniškius stengėsi sudominti kitais talentais – jis prekiavo savo gamybos mėsos, sūrio gaminiais, medumi. Kartu su paramą Ukrainai teikiančia organizacija „Mėlynai geltonas lašelis“ galiūnas virė ukrainietiškus barščius. Barščių paragauti buvo galima mainais už paramą Ukrainai. Lėšos rinktos medicinos priemonėms įsigyti.
Po varžybų šventė tęsėsi Elektrėnų kultūros centre, kur vyko Elektrėnų meno kolektyvų ir kviestinių svečių koncertas „Tapatybė: Lietuvis“. Balti tarsi angelėliai į sceną kilo gausus vaikų ir jaunimo choras „Saulės spinduliai“, koncertavo Elektrėnų kultūros centro moterų choras „Eldija“, tautinių šokių kolektyvas „Vijūnas“, Semeliškių duetas „PaSiJa“, šiuolaikinio šokio trupė „Ulna“, vokalinis ansamblis „Navokal“. Renginį užbaigė bardas Vytautas V. Landsbergis, pasidalinęs ne tik lietuviškomis dainomis, bet ir giliomis įžvalgomis apie lietuvių ryšį su muzika.
Daina – daug daugiau nei tūkstančiai žodžių, daina – pats geriausias būdas išsakyti savo jausmus, kurie Vasario 16-ąją daugiausia skirti mylimai Tėvynei. „Daina – universalus dalykas, švelnusis ginklas, kuris apgina tavo dūšią. Daina – muzika ir poezija, o tai arčiausiai sielos, tai sukelia sunkiai paaiškinamus sielos virpesius. Kai neramu ar liūdna, ėmiesi dainos ir ji tave pagydo ir sustiprina“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. Bardas pasakojo, kad prasidėjus karui Ukrainoje, naujai išgirdo karo dainas. „Supranti, kad protėviai sunkų laiką atlaikė dainomis, išliūdėjo, išverkė, palaidojo negrįžusius. Tos dainos įkrautos genetine atmintim“, – pasidalino V. V. Landsbergis.
Tautinė muzika ir šokiai – svarbi lietuvių tautinės tapatybės dalis, kuri išlikti gali tik entuziastingų, savo šaknis mylinčių ir puoselėjančių žmonių dėka. Laimė, tokių žmonių esama ir Elektrėnuose. Elektrėnų kultūros centro folkloro studijos „Atžalynas“ vadovė Vita Norkūnienė su šeima pakvietė popietę praleisti tradicinių šokių ritmu. Nedidelis, bet smagiai nusiteikęs būrelis kultūros centro fojė vijo ratelius, giedojo bažnytines giesmes ir nutarė dažniau susirinkti ir praplėsti žinias apie tradicinės choreografijos palikimą.
Liudmilos Felčinskajos nuotr.