Julija KIRKILIENĖ
Rugpjūčio 15-ąją minima svarbi bažnytinė katalikų šventė, kurios liaudiškosios tradicijos įprasmina ir tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Katalikai Švč. Mergelę Mariją garbina kaip Jėzaus, kaip visų tikinčiųjų Bažnyčios Motiną, o menininkai dažnai vaizduoja ją savo kūriniuose. Vienas tokių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslų yra Elektrėnų savivaldybėje, Kaišiadorių vyskupijai priklausančioje Kazokiškių bažnyčioje.
Įsimintini įvykiai
Šiais metais tikintieji Žolinę, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje pasitinka prie restauruoto stebuklingojo paveikslo ir atnaujinto Didžiojo altoriaus. Švč. Mergelės Marijos paveikslas į Didįjį altorių įkeltas šiais metais.
Parapijiečių nutarimu, restauruotas stebuklingasis paveikslas – dabar Švč. Marija paauksuotais rūbais – vėl pastatytas Didžiojo altoriaus įgaubime – nišoje. Naujuose rėmuose prie paveikslo pakabinti votai – padėkos už patirtus stebuklus. Prieš tai kazokiškiečiai turėjo galimybę porą mėnesių melstis šalia stebuklingojo paveikslo, apžiūrinėti jį neišbaigtą, aptaisą įvertinti atskirai.
Knygoje „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“ (Voruta, Trakai. 2017 m.) apie Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos paveikslą pateikta tokia istorija: paveikslas – Neapolio stebuklingo Marijos Nugalėtojos paveikslo kopija. Dominikonų vienuolis Liudvikas Skickis apie 1660 metus (kituose šaltiniuose – 1669 m.) parvežė paveikslą į Lietuvą Paparčių vienuolynui kaip ypatingą dovaną. Jau minėtoje knygoje „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“ užsiminta, kad Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas tapytas ant drobės, ikonografinio tipo. Ikonografijos atvaizduose Švč. Marija Kūdikėlį Jėzų laiko ne ant kairės, o ant dešinės rankos.
Stebuklingojo paveikslo istorija
Paveikslas, anot Paparčių vienuolyno kronikininko, 1700 metais buvo restauruotas ir perkeltas iš vienuolyno koplyčios į Kazokiškių bažnyčios Didįjį altorių. Rankraštinėje stebuklų knygoje minima istorija apie 1744 metais vagies nuplėštus paveikslo sidabrinius aptaisus ir karūną. Mūsų laikus paveikslas pasiekė jau su XIX a. antrosios pusės meistrų iškaltu aptaisu.
Kad būsimieji paveikslo restauratoriai žinotų, kada, kokiomis medžiagomis ir technologijomis paveikslas buvo 2022 metais atnaujintas, restauratorė Teresė Blažiūnienė specialioje archyvų knygoje apie atliktus darbus paliko įrašus. Kol vyko stebuklingojo paveikslo restauracija, altoriuje paveikslas buvo pakeistas kompiuterine kopija.
Prie atnaujinto altoriaus
Stebuklais garsėjančio Kazokiškių Mergelės Marijos paveikslo restauraciją, vykstant karui Ukrainoje, o Lietuvai išgyvenant sunkmetį, galima pavadinti dar vienu stebuklu. Beje, stebuklingų nutikimų Kazokiškių bažnyčioje būta ir daugiau.
Restauruotasis paveikslas įstatytas į atnaujintą Didžiojo altoriaus nišą, o bažnyčios Didysis altorius įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą. Šis faktas, pasak klebono Alfonso Kelmelio, ir džiaugsmas, ir našta parapijai, nes visiems meno kūriniams per daugiau nei du šimtus metų prireikia didesnės ar mažesnės restauracijos. Atnaujinti kultūros paveldo objektus kainuoja brangiau nei šio statuso neturinčius kūrinius. Dar 2014 metais, kai „Elektrėnų kronika“ rašė apie savivaldybės sakralinį paveldą, kun. A. Kelmelis redakcijai kalbėjo: „Jei nebūtų privaloma visko daryti per Kultūros paveldo departamentą, aš manau, kad už 100 tūkst. litų restauracija būtų įmanoma. Jei tvarka nesikeis, altoriaus antstatas taip ir nesulauks restauracijos, nes bažnyčiai gauti pusę milijono yra praktiškai neįmanoma“. Todėl stebuklu galėtume laikyti tai, kas atrodė neįmanoma – Altorius atnaujintas. Pasak istorinių šaltinių, bažnyčios altoriaus antstatas įrengtas iškart pastačius bažnyčią. Jį suprojektavo tas pats architektas, kuris projektavo ir statinį, tad čia itin akivaizdus architektūrinis vientisumas. Antstatas yra mūrinis, didelis, gilus – užimantis visą apsidės puslankį. Tarp kolonų – altoriaus antstate – Šv. Popiežių dominikonų Grigalijaus ir Pijaus skulptūros. Antstato viduryje – Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas. Anksčiau šis paveikslas buvo uždengiamas Šv. Dominyko paveikslu. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje – angelų skulptūros. Viduryje – Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija. Kita erdvė užpildyta vynuogių apvijų atvaizdais (mūrinei Kazokiškių bažnyčiai projektą parengė architektas Augustinas Kozakauskas. „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, psl. 87). Altoriaus antstatas paskutinį kartą buvo restauruotas klebonui Jonui Kazlauskui rūpinantis. Tada buvo perdažytas. Prieš altoriaus atnaujinimą 2022 metais dažai jau luposi ir trupėjo. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad senųjų dažų sluoksnių nebuvę. Altorius atnaujintas metalizuota plėvele. Ši, puošianti kolonų kapitelius ir kitas detales, buvo palikta, bet ateityje turėtų būti pakeista tikru auksavimu. Pasak klebono, kad pasisekė surinkti lėšų ir paveikslo restauracijai, ir altoriaus atnaujinimui, tikintieji vertina kaip tikrą Dievo malonę.
Sakralines vertybes vertinti būtina
Kai sovietmečiu mylintys Lietuvą mokytojai veždavo savo auklėtinius į ekskursijas, visada vesdavo į bažnyčias. Tiems, kam tais laikais nepatikdavo tokios mokytojų ekskursijos, jie pasiteisindavo, kad bažnyčiose sukaupti visi meno šedevrai. O tuos šedevrus bažnyčiose išlaikyti ir prižiūrėti reikia meno vertę suprantančių ir tarnystei atsidavusių žmonių. Kazokiškėms pasisekė, kad į parapiją buvo paskirtas klebonas Alfonsas Kelmelis, turintis pomėgį bei gebėjimą studijuoti archyvus, pagal juos surandantis bažnyčioje užmirštų meno kūrinių ir sėkmingai randantis galimybių juos atgaivinti naujai tarnystei.
Dabar presbiterijoje stovi išraiškingų formų kėdė. Anksčiau ji gadino akį išpuvusiu dugnu, buvo sulūžusi, pasmerkta išmetimui. Niekas nemanė, kad ji gali būti vertinga. Prisiminta, kad dominikonų baldžiai labai mėgo klevą, iš kurio ir pagaminta kėdė. Galima daryti prielaidą, kad šiai dabar irgi apie du šimtai metų. Restauruota kėdė verta dėmesio. Panaši istorija ir zakristijoje stovinčios komodos: ji buvo dažyta grindiniais dažais, visiškai sukrypusi ir išlūžinėjusi. Komoda nebuvo įtraukta į jokius paveldo sąrašus, todėl taip pat nemanyta, kad gali būti vertinga. Nuskutus dalelę grindinių dažų, paaiškėjo, kad ji pagaminta iš uosio. Komoda buvo perduota meistrui, kuris atstatė nulūžinėjusias baldo dalis, sutvarkė. „Dabar turime nuostabų senovinį baldą. Keletą kartų pasimokęs, nieko neišmesiu iki galo nepatikrinęs“, – „Elektrėnų kronikai“ sakė A. Kelmelis.
Bažnyčioje pakabintas ir fundatoriaus S. Beinarto portretas, kurio kopija ankstesnio klebono užsakymu atlikta pagal bažnyčioje buvusį XVII a. portretą. Jau surasti, atnaujinti ir bažnyčioje savo vietą surado anksčiau tarnavusių kunigų portretai. Dera dar kartą prisiminti informaciją apie 300 metų saugoto rankraščio – Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos stebuklų knygos – vertę. Kad ta rankraštinė knygelė išliko per šimtmečius – keičiantis valdžioms, siaučiant karams, kad buvo išsaugota per visą sovietmetį – dar vienas tikras stebuklas. „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius subūrė grupę profesionalių specialistų, kurie atidžiai dirbo prie rasto rankraščio, kol paruošė spaudai. Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos parapijos užsakymu 2017 m. „Vorutos fondo“ viešoji įstaiga išleido Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos stebuklų knygą „Kazokiškių Marija – Dievo malonės pilnoji“. Šiandien Kazokiškių bažnyčios klebono Alfonso Kelmelio kūrybiniai ieškojimai restauruotu paveikslu ir altoriumi neapsiriboja. Jo ateities planai – atnaujinti sovietmečiu parapijiečių dovanotus Kryžiaus kelio paveikslus, senąsias klausyklas ir kitas bažnyčioje išsaugotas sakralines vertybes.
O stebuklais garsėjančią Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčią tikintiesiems verta aplankyti ne tik dėl Žolinės pamaldų, bet ir kaip sakralinio paveldo objektą. Išgirsti klebono, saugojančio ir puoselėjančio bažnyčios sakralines vertybes, pamokslą ypatingoje erdvėje tikra palaima dvasiai.