Buvome nustebinti

„Buvome nustebinti,“ – tai ne tie žodžiai, kurie galėtų išreikšti visų  mūsų, susirinkusių į Vievio gimnazijos salę, nuotaiką.

Šių metų kovo mėnesio 7 dienos vakarą čia mes buvome suėję pasidžiaugti artėjančia triguba švente: Lietuvos laisvės atkūrimu, Užgavėnėmis ir jau į kraują įaugti suspėjusia Tarptautine moters diena.

Vievio kultūros darbuotojų sumanumo dėka, jau pirmosiomis šio renginio akimirkomis, mes buvome maloniai nustebinti, kai išsirikiavęs Lietuvos kariūnų choras užtraukė mūsų Tėvynės himną. Jiems padėkojome visi – salėje nei klausytojų, nei žiūrovų nebeliko. Visi buvome kartu, visi staiga tapome atlikėjais.

Tokį  vaizdą aš esu regėjęs tik prieš 70 metų, kai sovietų  okupacijos pradžioje Lietuvos himną, kaip pačią tyriausią maldą, žmonės dar galėdavo giedoti bažnyčiose, po pamaldų, kol suzgribus valdžia to neuždraudė.

Giesmė  ta pati ir veiksmas tas pats, tik kiti jau atlikėjai. Tik skirtinga, oi visai ne ta pati anuometinių ir dabartinių tos iškilmingos giesmės atlikėjų nuotaika. Anuometinių žmonių akyse tik degė labai neaiški, bet ryžto maitinama viltis, kaip sunkiai, kaip labai sunkiai pagaunamas gaivaus oro gūsis, kada nors vėl išvysti Laisvą Lietuvą. Dabartinės vakaronės dalyviuose matėme anuometinės vilties įsikūnijimą. Matėme prieš save, scenos pakyloje laisvai plevėsuojančią mūsų trispalvę, matėme po ja išsirikiavusį generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos chorą „Kariūnas“. Tokia buvo šios nepamirštamos vakaronės šventės pradžia, peraugusi į iškilmingą kulminaciją, kuri tęsėsi visos vakaronės metu.

Džiugus šios vakaronės užkratas nepaskendo ir margaspalvių šokėjų išdaigose ir Vievio senbuvių dainose.

Žinau, ne vieną dienelę dar skaudės nuo nenutrūkstamų plojimų įkaitę delnai, deja, gydyti to skausmo medikams nereikės. To džiugaus skausmo ir laikas tegu neišgydo. Tegu skauda, ilgai tegu primena mūsų padėką  šios nuostabios šventės rengėjams.

Po žvaigždėtu dangumi, tirpstančiais pavasariniais takeliais, šios nuostabios vakaronės suvienyti, skirstėmės nenoromis, tartum giminės, o kažkuriame giliame pasąmonės kampelyje kuždėjo eilutės:

Lyg mažą paukštelį,

Lyg lepią citriną,

Mane pasipūtėlį

Žemė augino.

Kuteno truputį,

Lyg vabalą  švelnų

Vis leido ropoti,

Po savąjį  delną.

Bučiavo ir guodė,

Vargely ramino.

Koks būsiu užaugęs,

Žemelė ar žino?

Vievis 2011 kovo 8 d. Juozapėlis (Juozas Kulvinskas)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų