Birželio pirmasis sekmadienis – Tėvo diena. Daugiavaikis tėvas Arvydas: didelė šeima yra jėga

Birželio pirmasis sekmadienis – Tėvo diena. Daugiavaikis tėvas Arvydas: didelė šeima yra jėga

Julija Kirkilienė

Vita ir Arvydas Norkūnai su atžalomis Austėja, Dovydu, Karoliu, Pauliumi ir Kotryna

Gegužės–birželio mėnesiais keturios­ datos skiriamos šeimai: Motinos diena, Tarptautinė šeimos diena, Vaikų gynimo diena ir tas dienas vainikuojanti Tėvo diena. Elektrėniškių pedagogės Vitos ir amatininko Arvydo Norkūnų šeima augina net penkias atžalas. Pernai Prezidentūroje Tėvo dienos proga Arvydas buvo apdovanotas Padėkos raštu. Arvydas savanoriauja Kaišiadorių vyskupijos šeimos centre, kuris yra Lietuvos šeimos centro dalis. Į tą or­ganizaciją Prezidentūra kreipėsi, prašydama pasiūlyti kandidatą apdovanojimui. Centras pasiūlė Arvydą. Šiemet Tėvo dienos proga apie šeimos vertybes ir pakalbėjome su Arvydu.
J.K. Pokalbį pradėkime nuo­ tokio atrodytų banalaus klausimo: ką Jums reiškia būti tėvu?
A.N. Tėvu būti mokausi, nežinau, ar atsakymas į šitą klausimą man kada nors bus paprastas ir labai aiškus. Pirmiausia, šei­ma man yra mokykla – bendravimo, kito priėmimo, susivaldymo, mokėjimo džiaugtis, atsakomybių prisiėmimo ir daug kitų dalykų. Vaikai savo tėvus stebi, fiksuoja, kopijuoja jų elgesį. Dažniausiai jie tai daro patys to nežinodami. Aš vaikystėje irgi taip dariau, tik dabar tai suprantu, kad stebėjau savo tėvus, ypač tėvą (gal todėl, kad esu berniukas). Taigi, didele dalimi mano vaikų ateitis ir kokiais žmonėmis jie taps, priklauso nuo to, kaip aš elgiuosi dabar. Aišku, jų gyvenime kai kas keisis savaime, kai kuriuos dalykus pakeisti vers aplinkybės, bet tėvų įtaka yra didžiulė, o įtaka yra ir atsakomybė. Taisyklės labai paprastos ir tuo pačiu kartais sunkiai įgyvendinamos – jei nori, kad vaikas kažko nedarytų, tai nedaryk to pats, ir atvirkščiai. Todėl tėvystė įpareigoja mokytis visko, kas padeda tapti geresniam.
J.K. Šeimoje auga net penkios skirtingos asmenybės. Ar su visais vaikais kalbate vie­nodai, ar kiekvienam vaikui reikia skirtingos kalbos?
A.N. Su visais vienodai kalbėti būna paprasčiau, manau, mes taip pradedam elgtis tada, kai dėl įvairių priežasčių bendravimui neskiriam pakankamai laiko. Tada lieka tik funkcijos: tėvai ir vaikai. O ryšio lieka mažai. Aš pats dažnai taip elgiuo­si. Bet kai pradedu apie kiekvieną vaiką galvoti atskirai, tada ir kalba pasikeičia, ir pavyksta labiau atliepti į kiekvieno poreikį. Vaikų amžiaus skirtumas, žinoma, irgi sąlygoja skirtingą bendravimą su jais, tai natūralu. Tačiau ir panašaus amžiaus vaikai, yra labai skirtingi. Dažnai su Vita pakalbam apie tai, pajuo­kaujam, kad tų pačių tėvų vaikai, o tokie skirtingi. Kartais iš to padarome linksmą kriminalą, kai pradedam „nustatinėti“, kurios giminės savybė pasireiškia. Vaikai, kaip ir suaugusieji, į tuos pačius žodžius reaguoja ne vienodai, todėl turiu tam skirti laiko.
J.K. Gal turite išskirtinių vaikų auklėjimo prioritetų?
A.N. Visose srityse, kai bendrauju su žmonėmis, man būna svarbus santykis. Noriu geriau pažinti žmogų, su kuriuo likimas suveda. Taip ir daugelis reikalų tada pradeda klostytis lengviau. Gal todėl ir šeimoje daug dėmesio skiriu tarpusavio santykiams. Reaguoju, kai jie pašlyja, džiaugiuo­si, kai ryšiai stiprūs. Šiuo laikotarpiu mūsų su žmona didžiausi rūpesčiai ir džiaugsmai, žinoma, yra susiję su šei­ma ir vaikais, bet vien šeimoje neužsidarome. Užsiimam ir kitomis veiklomis, kurios, atrodo, prasmingos ir teikia džiaugsmo. Todėl ir vaikams pasakome, kad gyvenime svarbiau ne tai, kas esi ir kur esi, bet, kad darytum tai, ką tikrai mėgsti daryti, kad būtum laimingas ten, kur esi. To mokomės ir patys. Abu esam tikintys, mums tai svarbu, tad ir vaikus mokome tikėjimo tiesų, kad gyvenimo pagrindu pasirinktų tikėjimą, nes tai stabilus pagrindas. Abu mėgstam muziką, žmona ir pati daug muzikuoja, tad natūralu, kad visi vaikai prie to irgi prisilietė. Mano vienas iš pomėgių yra sportavimas, kiek sugebu ir vaikus pratinu sportuoti.
J.K.Papasakokite apie savo vaikystę.
A.N. Aš pats nesu iš didelės šei­mos. Su tėvais ir dviem broliais augau gražiam Dzūkijos kaime. Aš – jauniausias, tad turėjau mažiausiai atsakomybių. Gal todėl gyvenime nuslysdavau į kraštutinumus. Daug ką išbandžiau ir nebūtinai visi dalykai buvo man naudingi. Ačiū Dievui, kad iš kai kurių tų kelių laiku išsukdavau. Svarbią vietą vaikystėje ir paauglystėje man užėmė sportas, mėgau tą veiklą. Kaip dabar suprantu, ta veikla irgi padėjo išlikti teisingam gyvenimo kelyje. Turėjom nedidelį ūkelį, tad nemažai būdavo bendrų šeimyninių darbų, kuriuos­ dabar prisimenu su geru jausmu. Tai būdavo nebūtinai lengvas, bet geras bendrystės laikas. Dar vieną svarbų momentą prisimenu, kad labai nenorėjau į vaikų darželį. Tėvai bandė leisti į jį, bet po savaitės, kai pabėgau, daugiau nevertė. Gerai, kad buvo kita galimybė. Matyt, nebuvo jis man reikalingas, o į mokyklą jau nuėjau labai noriai. Pradinėse klasėse net ir pirmūnų lentoje pabuvojau.
J.K. Už ką Jūs labiausiai dėkotumėte savo tėveliui?
A.N. Kaip ir kiekvienam berniukui, man savo šeimoje buvo svarbu matyti vyriškumo pavyz­džius, su kuriais galėčiau tapatintis. Iš vaikystės savo tėvą labiau prisimenu kaip atsitraukusį nuo šeimos ir tokį uždaro būdo. Deja, turėjo ir žalingų įpročių. Tačiau matydavau jį ir kitokį – skaitė daug knygų, prenumeravo spaudą ir tokį įdomų žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“. Tą žurnalą ir aš mėgdavau pavartyti, ypač paskutinius puslapius, kur būdavo trumpos įdomybės iš užsienio, o paskutiniam lape būdavo piešti komiksai. Beje, tėvas turėjo gerą humoro jausmą. Dar prisimenu, kai buvau jau suaugęs, tėvas keletą kartų pasakojo vaikystės atsiminimus apie savo tėvą. Aš senelio gyvo nepažinau. Tik iš pasakojimų susikūriau vaizdą aplinkos, kurioje augo mano tėvas. Gaila, gerai pažinti neteko nei vieno senelio, tačiau kaip dabar suprantu, nesąmoningai stebėjau kitus vyrus, pastebėdavau savybes, kurios imponuodavo. Vėliau, kai tapau tikinčiu krikščioniu, vyriškumo pavyzdžiais man tapo anksčiau gyvenę vyrai šventieji ir kai kurie dabar su tikėjimu gyvenantys vyrai.

Pernai Prezidentūroje Tėvo dienos proga Arvydas buvo apdovanotas Padėkos raštu

J.K. Jūsų šeima aktyviai da­lyvauja Šeimų sąjūdžio veikloje. Kokios grėsmės kyla šių dienų šeimai?
A.N. Viskas prasidėjo gerokai anksčiau, prieš kokius dešimt metų. Jau tada pirmą kartą sužinojome apie naujas po pasaulį klaidžiojančias ideologijas. Būtent apie genderizmą, visas pasirenkamas lytis ir panašiai. Pas mus Lietuvoje tada jau buvo galima rasti jų apraiškų, tik dar ne taip akivaizdžiai. Šiuo metu mes jau akivaizdžiai matome realias grėsmes šeimoms ir vaikams, todėl tik prasidėjus Šeimų sąjūdžiui, nusprendėm prie jo prisidėti. Mus su žmona labiausiai neramina brukama naujoji švietimo sistema, mokslas apie lytis ir lyčių pasirinkimo galimybes. Keisčiausia, kad tikėjimo pamokas mokyklose galima pasirinkti, o lyčių mokslas brukamas visiems. Tai, mano nuomone, gali vaikus supriešinti su tėvais. Mes savo vaikus stengiamės auklėti pagal krikščioniškas tiesas, o mokyk­loje jie bus mokomi atvirkštinių tiesų. Žinoma, neteisinga būtų sakyti, kad šeimos tik dabar patiria krizę. Yra ir daugiau šalyje problemų, kurias reikia spręsti, bet šita per jėgą brukama ideologija griauna šeimos sampratos pamatus ir labiausiai yra nutaikyta į vaikų ir paauglių sąmones. Mūsų, suaugusiųjų, mąstymo tai nepaveiks, bet vaikai dar neturi įsitvirtinusio teisingo žinojimo, kas yra šeima. Jie mato suaugusiųjų aplinką ir dažnai viską priima už gryną pinigą. Todėl negalime leisti, kad šeimos sąvoka būtų taip manipuliuo­jama. Šeima rimtas dalykas, todėl taisyklės čia reikalingos. Šeimose auga vaikai – mūsų ateitis, kokia ji bus, daug priklauso ne tik nuo tėvų, bet ir valstybės.
J.K. Ko norėtumėte palinkėti jaunoms šeimoms?
A.N. Pažįstu žmonių, kurie gausių šeimų iš pradžių neplanavo. Kai kurios šeimos iš vis teisinasi norintys pagyventi dėl savęs, o vaikai – vėliau. Tik kažkuriuo metu gyvendami pajausdavo, kad didelė šeima yra jėga. Ir nuspręsdavo gyvenimą pakeisti. Sulaukę pirmųjų naujagimių suprato, kad tie maži žmogučiai, iš kurių išauga asmenybės, tėvų gyvenimą taip pakeičia, kad vos tik vienam vaikui ūgtelėjus, vėl pasiilgsta to naujos gyvybės priėmimo jausmo. Taip ties antru ar trečiu vaiku ir nesustoja (šypsosi). Panašiai nutiko ir mums. Nesutikau nei vieno tėvo, kuris gailėtųsi, kad turi daugiau vaikų, bet ne vieną esu sutikęs, kuris pasakė, kad būtų geriau, jei būtų išdrįsęs auginti daugiau. Tad siūlau jaunoms šeimoms išdrįsti, kad paskui netektų apgailestauti. Aš, žinoma, esu labai dėkingas savo žmonai, kad ji pasiryžo tapti daugiavaike mama. Todėl rengiantis santuokai svarbu, kad vaikų klausimu abu sutuoktiniai galvotų panašiai. Ir dar… apsispręsti labai padeda geri pa­vyzdžiai, dairykitės jų. Sėkmės.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų