Bibliotekų raida Lietuvoje

Bibliotekų raida Lietuvoje

Raminta Česnauskaitė

Lietuvoje veikia viešosios savivaldybių, miestų, kaimų, apskričių, aukštųjų mokyklų, įmonių, kitokių organizacijų bibliotekos. Šiuolaikinė biblioteka neapsiriboja tik tradicinių funkcijų atlikimu – knygų išdavimu, rašytinio paveldo saugojimu, skaitymo skatinimu, bet teikia ir elektronines paslaugas, ugdo gyventojų informacinę kompetenciją, taip pat kviečia gyventojus bendrauti, dalyvauti pilietiniuose ir edukaciniuose renginiuose, įvairiuose projektuose. Kokios buvo pirmosios bibliotekos Lietuvoje?

Manoma, kad Lietuvoje pirmosios knygos atsirado XIII a. Pirmasis žinomas knygų sąrašas, kuriame buvo 92 tomai, buvo sudarytas 1510 m. Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto. Pirmąją didesnę (4000 tomų) biblioteką XVI a. turėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Plintant Lietuvoje humanizmo idėjoms buvo populiaru turėti asmenines bibliotekas, kurios tuo metu Lietuvoje buvo gana turtingos: Georgijaus Albinijaus, Eustachijaus Valavičiaus, Valerijono Protasevičiaus, Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Paco ir kitos. Žygimanto Augusto, kardinolo Jurgio Radvilos, Vilniaus vyskupo sufragano Jurgio Albinijaus, Vilniaus vyskupų Valerijono Protasevičiaus ir Eustachijaus Valavičiaus, didikų Sapiegų dovanoti knygų rinkiniai sudarė Vilniaus universiteto bibliotekos, įkurtos 1570 m. ir laikomos seniausia akademine biblioteka Lietuvoje, pagrindą.

Vilniaus universiteto biblioteka

naujoji-vu-biblioteka-delfi.lt nuotraukaVilniaus universiteto biblioteką 1570 m. liepos 17 d. įkūrė jėzuitai. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4500 iki 11 000 tomų, tarp jų buvo inkunabulų ir kitų retų leidinių.

XVIII a.– XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto biblioteka tapo moksline biblioteka, vykdančia ir viešosios bibliotekos funkcijas. Uždarius universitetą 1832 m., gerokai apiplėšta jo biblioteka, keletą kartų keitusi šeimininkus, 1867 m. tapo Vilniaus viešąja biblioteka, prie kurio buvo prijungti Senienų muziejaus likučiai. 1919 m. atkūrus Vilniaus universitetą, ji vėl perėjo universiteto žinion ir nežiūrint didelių netekčių XIX ir XX a. pradžioje, biblioteka turėjo gana gausius ir turtingus fondus. Kilęs Antrasis pasaulinis karas jos darbą vėl nutraukė. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir jo biblioteką. Tačiau buvo tvarkomi ne tik fondai, katalogai, patalpos, bet kartu diegiami ir Sovietų Sąjungos bibliotekoms būdingi principai – į specialų fondą sudėti „idėjiškai pavojingi“ leidiniai, kurių sąrašus nuolat pateikinėdavo cenzūros įstaiga – Glavlitas. XX a. 6 deš. universiteto bibliotekos darbuotojai, naudodamiesi pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis, pradėjo ieškoti seniau universitetui priklausiusių knygų bei kitų vertingų leidinių. Didelėmis Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo pastangomis į Lietuvą grąžinta daug neįkainojamų istorijos ir kultūros vertybių, tarp jų ir pirmoji lietuviška knyga.

Dabar Vilniaus universiteto biblioteka – tai didžiausia senųjų spaudinių saugykla Lietuvoje, kurioje saugoma tūkstančiai įvairių rūšių rankraščių, kartografijos ir grafikos rinkinių – iš viso per 5 mln. dokumentų, bendras lentynų ilgis apie 166 km. Vilniaus universiteto biblioteka yra viena įdomiausių Europos bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė. Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, čia lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai, pavyzdžiui, Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, JAV prezidento žmona Laura Bush, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė ir daugelis kitų.

Viešosios bibliotekos įkūrimas

Pirmųjų viešųjų bibliotekų įkūrimas Lietuvoje susijęs su didikų Radvilų gimine. Mikalojus Radvila Juodasis buvo talentingas politikas, gabus diplomatas, sumanus administratorius, įtakingas ir išsilavinęs žmogus, priėmęs evangelikų reformatų tikėjimą, 1557 m. jis Vilniuje sušaukė pirmąjį evangelikų reformatų sinodą, padėjusį pagrindus Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei. Tuo metu buvo įkurta pirmoji institucinė biblioteka Lietuvoje, priklausiusi Vilniaus evangelikų reformatų sinodui. 1614 m. Radvilų giminei atiteko Kėdainiai, miestas tapo Lietuvos humanizmo ir reformacijos centru, kultūros židiniu: pastatyta rotušė, įkurta pirma Lietuvoje vaistinė, 1625 m. įkurta reformatų mokykla, prie kurios pradėjo veikti vieša su 15 tūkst. knygų įvairiomis kalbomis biblioteka, nors didikų dvaruose uždaros, turtingos savo knygų fondais bibliotekos veikė jau šimtmetį.

Nacionalinės bibliotekos idėja Lietuvoje pradėjo formuotis XIX amžiaus pradžioje, Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus iniciatyva, tačiau tuomet nebuvo įgyvendinta dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo (1864–1904). 1907 m. įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija aktyviai ėmė rinkti visą lietuvišką ir lituanistinę spaudą. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas šį darbą sustabdė, o nacionalinės bibliotekos įkūrimu užsiimta 1919 m., kai buvusi Vilniaus viešoji biblioteka (iki 1832 m. – Vilniaus universiteto biblioteka) buvo perorganizuota į Lietuvos centrinį knygyną. 1920 m. pradėjus kurti Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklą, juo daugiausia rūpinosi Valstybinis centrinis knygynas. 1936 metais apskričių miestuose jau veikė 16 bibliotekų, buvo pradėtas centralizuotas jų komplektavimas, suorganizuotas tarpbibliotekinis abonementas. Vėliau viešųjų bibliotekų tinklas sparčiai plėtėsi, bibliotekos kūrėsi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir miesteliuose, kaimuose, įvairiose mokslo įstaigose.

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka vikipedija.lt nuotraukaM. Mažvydo bibliotekos internetinėje svetainėje pateikta įdomi Nacionalinės bibliotekos istorija: dėl įvairių istorinių aplinkybių nuolat kito bibliotekos vieta, pavadinimas keitėsi net 8 kartus. 1919 m. buvusi Vilniaus viešoji biblioteka reorganizuota į Lietuvos centrinį knygyną, tačiau lenkų legionieriams okupavus Vilnių jo darbas buvo nutrauktas, pradėti kaupti fondai liko Vilniuje ir netrukus tapo atkurto Vilniaus universiteto bibliotekos fondų dalimi. Pasitraukęs į Kauną pirmasis bibliotekos vedėjas Eduardas Volteris bibliotekos kūrimo darbą pradėjo iš naujo. 1919 m. buvo išleistas Lietuvos Laikinosios vyriausybės įsakymas dėl Centrinio valstybės knygyno, pavaldaus Švietimo ministerijai, veiklos pradžios. Gaudamas privalomąjį egzempliorių, kaupdamas buvusių caro valdžios įstaigų knygas, priimdamas dovanas, knygynas 1919 m. pabaigoje sukaupė per 18 000 leidinių, 1919–1921 m. buvo gauta 63 417 knygų.

1936 m. knygynas tapo Lietuvos centrine biblioteka. 1940–1941 m. plūstelėjo tarybinės rusų literatūros srautas, buvo perimta dalis nacionalizuotų knygų rinkinių. 1941 m. pradžioje fonduose buvo per 200 000 bibliotekinių vienetų.

1940 m. bibliotekos patalpas teko užleisti vokiečių kariuomenei, nustojo veikti skaitykla (veikė tik apribotas abonementas), prasidėjo fondų „valymas“ nuo fašistinei ideologijai nepriimtinos spaudos. Okupacijos metais prarasta 19 175 vertingų knygų.

Pirmaisiais pokario metais biblioteka gavo visą SSRS teritorijoje leidžiamą spaudą, o nuo 1949 m. – tik literatūrą rusų kalba (1959 m. nemokamo privalomojo egzemplioriaus įstatymas buvo atšauktas, priėmus įstatymą dėl gaunamų knygų apmokėjimo). Fondus (ypač lietuviškas ir užsienyje spausdintas tarpukario knygas) smarkiai nualino ištisą dešimtmetį trukęs jų „valymas nuo ideologiškai kenksmingos literatūros“. Daug knygų, net senų ir retų leidinių, buvo sunaikinta. 1950 m. į Petrašiūnų popieriaus fabriką ir žaliavų punktus išgabenta 30 tonų knygų, daug sudeginta bibliotekos katilinėje. Beveik visa lietuviška tarpukario bei karo metų periodika pateko į vadinamąjį specialaus saugojimo fondą ir tapo nedaug kam prieinama. Nepaisant to, biblioteka daug dėmesio skyrė masiniam švietimui ir agitacijai bei propagandai: organizavo parodas, literatūros vakarus, susitikimus su rašytojais, mokslininkais ir visuomenės veikėjais, knygų aptarimus, įvairius minėjimus (pvz., pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo Katekizmo – 400 metų jubiliejų), pradėjo leisti savo leidinius (daugiausia rekomendacines bibliografijas ir metodinius nurodymus).

1951 m. buvo patvirtinti nauji bibliotekos nuostatai, kurie suteikė jai pagrindinės Respublikos bibliotekos statusą – biblioteka tapo Lietuvos TSR valstybine respublikine biblioteka. Intensyviai augant fondams, didėjant skaitytojų srautui bei darbuotojų skaičiui, nutarta ją perkelti į Vilnių, ten pastačius naujus rūmus. Pastato, kuriame turėjo būti sutalpinta apie 2,5 mln. tomų, projektavimas ir statyba užtruko iki 1963 m. Į Vilnių buvo pervežta daugiau nei 2 mln. sutvarkytų bei dalis nesutvarkytų leidinių. Biblioteka buvo daugelio naujovių pradininkė: pirmoji SSRS pradėjo taikyti teletaipų ryšius tarpbibliotekiniam abonementui ir bibliografinei informacijai, įrengė telefonus-automatus naujausių knygų bibliografinėma apžvalgoms perduoti visai respublikai, įkūrė specialų skyrių bibliotekiniams procesams automatizuoti ir mechanizuoti, pertvarkė tarpbibliotekinio aptarnavimo sistemą, įkūrė pasakų kambarį su lėlių teatru ir t. t. 1965 m. Palangoje buvo pastatytas bibliotekos filialas – sezoninė skaitykla, labai pamėgta poilsiautojų.

1988 m. prasidėjus tautiniam atgimimui biblioteka tapo Lietuvos TSR valstybine Martyno Mažvydo biblioteka, iš spec. fondų skaitytojams grąžinta išeivijos, Lietuvoje, užsienyje ir SSRS išleista literatūra, drausta stalinizmo ir brežnevizmo metais. 1988 m. Nacionalinės bibliotekos fondai išaugo iki 5 mln. tomų, suaktyvėjo skaitytojai: lituanistikos skyriuje jų skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus, periodikos skaitytojai nepasidalijo žurnalų ir laikraščių, literatūros vakarai, skirti Lietuvos kultūros veikėjams, sunkiai talpino visus norinčius dalyvauti.

Nuo 1989 m. biblioteka vadinasi Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir toliau kaupia, organizuoja ir saugo dokumentinį Lietuvos kultūros paveldą, formuoja Lietuvos mokslui, švietimui, kultūrai ir ūkiui aktualių Lietuvos ir užsienio dokumentų fondą bei teikia informacinio aprūpinimo paslaugas visuomenei.

Elektroninė biblioteka

Elektroninės bibliotekos plėtra Lietuvoje prasidėjo 1997 m., kai visoje šalyje imta kurti Lietuvos integralią bibliotekų informacijos sistemą (LIBIS) – suvestinį katalogą, kuris, didėjant dokumentų srautams, leidžia racionaliau organizuoti bibliotekų darbą – bendra bibliogafinė sistema jungia į visumą informaciją apie Lietuvos bibliotekose saugomus dokumentus. 2007 m. baigtas bendro skaitytojo pažymėjimo diegimas pagrindinėse visų Lietuvos savivaldybių bibliotekose, o nuo 2008 metų pradėta diegti skaitytojų aptarnavimo posistemė mažesnių miestų ir kaimo bibliotekose. Integralią paieškos sistemą – Lietuvos virtualios bibliotekos portalą – 2005 m. pristatė ir Lietuvos akademinės bibliotekos, siekiančios sukurti bendrą paieškos ir prieigos prie elektroninės informacijos šaltinių ir virtualių paslaugų sąsają, sudarant geresnes sąlygas visiems norintiems mokytis visą gyvenimą.

2006 m. Lietuvos bibliotekose kompiuterių ir interneto prieigą pradėta teikti nemokamai. Interneto prieigų ir kompiuterizuotų darbo vietų viešosiose bibliotekose iš pradžių nebuvo daug, situacija pagerėjo, pradėjus 2008–2012 m. vykdyti projektą „Bibliotekos pažangai“. Vieni pagrindinių projekto „Bibliotekos pažangai“ tikslų buvo stiprinti viešųjų bibliotekų pajėgumus ir siekti, kad Lietuvos gyventojai (ypač kaimiškose vietovėse) išmoktų ir galėtų naudotis informacinėmis technologijomis. Pagal interneto prieigos prieinamumą bibliotekų kaimo filialai įgyvendinus projektą beveik pasivijo miestų bibliotekas, o nemokamo interneto populiarumas kaimo bibliotekose gerokai išaugo.

Taigi tobulėjant informacinėms technologijoms, bibliotekos neatsilieka ir yra sparčiai modernizuojamos, o kaip netolimoje ateityje atrodys biblioteka galima pasižiūrėti užsukus į modernų Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą Saulėtekio slėnyje Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų