Ką gali kaime vienas žmogus ar keli entuziastai? Tikrai nemažai, jeigu ryžtasi burti kitus ir siekti visiems svarbių tikslų. Tada atsiranda ir bendraminčių, bendrų tikslų ir galimybių jiems įgyvendinti. Šią mintį, kiek daug kaime gali vienas žmogus ar keli bendruomenės nariai, kad jie – tikrai ne šapelis, panagrinėsime kelių Elektrėnų savivaldybės kaimo bendruomenių pavyzdžiais.
Daiva Červokienė
Pirmoji kregždė iš Beižionių
Pirmoji Elektrėnų savivaldybėje susikūrė bene atokiausios seniūnijos – Beižionių – kaimo bendruomenė. 1997 m. įkurtų Beižionių vaikų globos namų direktorius Vilmandas Palčiauskas su bendraminčiais 1998-aisiais suorganizavo „Naktinio krepšinio“ varžybas, norėdami padėti globos namų vaikams integruotis į vietos bendruomenę, pasiūlyti jaunimui naujų užsiėmimų.
„Po varžybų norėjome apdovanoti nugalėtojus, o tam neturėjome lėšų. Tada buvo blokada, krizė, bandėm su žmonėmis tartis, kaip renginį padaryti šventišką. Pradėjom ieškoti rėmėjų. Padėjo policija, seniūnija, mokykla, ūkininkai, paštas, medicinos punktas, parduotuvės. Prizų fondą sudarė gyventojų ir vietos įstaigų dovanos: sėklinės bulvės, triušiai, suvenyrai. Tai buvo bendruomeninis renginys. Po jo mus pakvietė į Bendruomenių kaitos centro organizuotą seminarą. Nuvykome. Jame patirtimi dalijosi danų, austrų, vokiečių bendruomenių atstovai. Jie įtikino, kad bendruomeniškumas – didelė jėga. Gavome stimulą veikti daugiau. Tada buvo Lietuvoje labai daug problemų: bedarbystė, kolūkių, gamyklų irimas“, – prisiminė V.Palčiauskas.
Jis Beižonyse nuo paskyrimo, 1978 – ųjų. Vilniaus pedagoginiame institute (Respublikos pedagoginis institutas) įgijęs matematikos mokytojo specialybę, mokytojavo, vėliau dirbo pagrindinės mokyklos vadovu, tapo vaikų globos namų direktoriumi.
„Per tiek metų jaučiuosi vietinis – visus puikiai pažįstu. Jau mano mokinių vaikai į mokyklą eina, kartu renginius organizuojame ir projektus rašome“, – pastebėjo V. Palčiauskas.
1998 m. susibūrė bendruomenės branduolys: Vilmandas Palčiauskas, Vidmantas Kozėlla, Ona Riškienė, Algis Ališauskas, Audra Gudeliūnienė, bendruomenės revizorė – Vida Venskutonienė. 2001 m. spalio 30 d. Beižionių bendruomenė įregistruota Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale, o jos pirmininku tapo V.Palčiauskas.
Darbai vijo darbus
Po to darbai vijo darbus. Bendruomenė dalyvavo įvairiose programose: jaunimo lyderių mokymo, Beižionių valymo įrenginių įrengimo, savivaldos stiprinimo, Elektrėnų savivaldybės kaimo bendruomenių futbolo lygos ir kituose.
„Bendruomenės veikla glaudžiai siejasi su Beižionių seniūnija ir vaikų globos namais, pagrindinė jos kryptis – padėti globos namų vaikams integruotis kaime, kaimo jaunimui ir šeimoms prasmingiau gyventi ir tvirčiau stovėti ant kojų. Rizikos grupės vaikų auklėjimui Beižionyse įkurta bazė – pedagoginės fermos ir sodyba, dirbtuvės medžio darbams, sodas, šiltnamis, pirtis“, – pasakojo V.Palčiauskas.
2000-2001 metais Beižionių bendruomenė leido mėnesinį informacinį leidinį, dalyvavo projekte „Verslas-bendruomenėms“, dėl kurio atsirado galimybė gauti kamuolių, kuprinių ir kitų mokyklinių prekių, aštuonerius metus organizavo „Naktinio krepšinio“ varžybas.
2004-2007 metais bendruomenė buvo sudariusi veiklos strategijos planą švietimo, kultūros, ūkinėms ir socialinėms problemos spręsti: rekomendavo gyvenvietės vandentiekio ir nuotekų tvarkymo projektą SAPARD programai (gauta 900 tūkst. Lt parama), dalyvavo aukcione pirkti pastatą iš Alytaus pieninės (jis buvo renovuotas ir pritaikytas Beižionių kultūros namams), Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinės paramos programa 2 milijonus litų skyrė Beižionių globos namų renovavimo projektui. Vienas iš atrankos kriterijų buvo „Globos namų ir gyvenvietės bendruomeniškumo apraiškos“.
2006 – 2007 m. įgyvendinus projektą „Stiprinam kaimo gyventojų socialinius įgūdžius“ pastatyta pirtelė. Tada viešųjų darbų programa penkiolikmečiai jaunuoliai ir vyresni padėjo įrengti pirtį, atliko kitus ūkinius darbus. Pirtelė – rizikos grupės vaikų laisvalaikiui skirtos bazės Beižionyse dalis. Ji padeda ugdyti sveiką gyvenimo būdą, leisti savaitgalius, po varžybų išskalbti drabužius. Ja naudojasi kaimo žmonės, kuriems reikalinga socialinė parama.
Veisliniai gyvuliai –
per bendruomenę
Didžiausias ir ilgiausiai vykdytas projektas „Tvarus ekologinis ūkininkavimas išsaugant biologinę įvairovę Beižionyse“ pradėtas vykdyti 2007 m., o baigtas pernai. Jis apėmė visą Beižionių seniūniją, kurią supa valstybės saugomos teritorijos. Iš Baltijos labdaros fondo ir Mažųjų projektų programos lėšų bendruomenės nariai bei vaikų globos namai įsigijo 10 juodmargių telyčių, 40 Lietuvos juodgalvių avių ir žemaitukų kumelę, tradicinių lietuviškų veislių gyvulių, nereiklių pašarams ir aplinkos sąlygoms, atsparių ligoms. 3 šeimos įsigijo – po 10 veislinių avių, 10 šeimų – po 1 juodmargę, 15 šeimų po 2 Lietuvos baltąsias žąsis. Beižionių vaikų globos namai įsigijo 10 avių, 1 kumelaitę, 4 žąsis. Globos namų auklėtiniai ir kaimo ūkininkų vaikai prižiūrėjo gyvulius, visapusiškai rengėsi gyvenimui, buvo tiesiamas tiltas tarp kartų, o Beižionių bendruomenė įstojo į Avių augintojų asociaciją, gavo avių veislyno statusą. Tai padidino bendruomenės pajamas, kadangi avys buvo parduodamos pagal veislinę vertę. Be to, prisidėta prie senų tradicinių lietuviškų veislių gyvulių ir paukščių išsaugojimo.
Tam, kad veikla plėtotųsi, ūkininkai privalėjo atjunkytą prieauglį, telyčaites ir avytes, perduoti kitoms vietos bendruomenės šeimoms, su jomis pasirašytos dalykiškos gyvulių priežiūros sutartys. Kasmet vis daugiau kaimo gyventojų įsijungė į šią veiklą, bendruomenė stiprėjo, tęsė projektą, vis daugiau ganyklų buvo nuganoma, pievų nušienaujama. Kiekvienas dalyvaujantis projekte ūkininkas įsipareigojo saugoti natūralias pievas ganydamas gyvulius, šienaudamas saugoti retus Raudonosios knygos augalus ir gyvūnus pagal mokslininkų sukurtas metodikas. Taip didėjo natūralių pievų plotai, mažėjo menkaverčių krūmų ir piktžolių laukai – prisidėta prie biologinės įvairovės išsaugojimo regione.
Beižionių bendruomenė dalyvauja Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupės organizuojamose veiklose, ruošia naujus projektus, planuoja plėtoti kultūrinį turizmą kaime, rengti seminarus, parodas, padėti jaunimui spręsti iškilusias problemas.
Semeliškėse – dvi
bendruomenės
Semeliškėse, seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje, savo istoriją skaičiuojančiame nuo 1276 metų, pirmo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, veikia dvi kaimo bendruomenės.
Semeliškių kaimo bendruomenės kūrimąsi paspartino gana pragmatiški tikslai – jos reikėjo, kad įvairūs projektai galėtų pretenduoti į SAPARD programos paramą. Kitą projektą 2001 m. įkurta Semeliškių kaimo bendruomenė parašė prašydama Baltijos partnerystės fondo paramos rengti rekreacijos zoną prie Nestrėvaičio ežero – nepavyko.
Antroji – „Strėvos“ – kaimo bendruomenė įsikūrė 2003-ųjų liepos mėnesį. „Miestelį Strėva dalina į dvi dalis ir gyvenimas abejose gana skirtingas. Be to, norėjosi konkretesnės, žmones daugiau buriančios veiklos“, – sakė šios bendruomenės įkūrėjai Antanas ir Silvija Bielskiai.
Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis prisiminė, kaip antrosios bendruomenės iniciatoriai atėjo pasitarti, ar vienam miestelyje dviejų bendruomenių nėra per daug. Jis tuomet atsakęs, kad kuo daugiau žmonių iniciatyvos – tuo geriau, tai padės gyvenvietę tobulinti, žmonėms bus įdomiau gyventi.
Semeliškių „Strėvos“ bendruomenė ne vienerius metus rengė populiariausio semeliškiečio rinkimus (juose paprastai atkakliai „rungėsi“ Semeliškių bažnyčios klebonas ir gydytojas Antonas Batavičius), akcijas aplankyti kapines, kelerius metus organizavo mokinių ir vaikų darželio rankdarbių ir piešinių aukcioną, kuriame surinktos lėšos skirtos nupirkti dovanėlių aplinkinių kaimų mokyklų pradinukams.
Miestelio gimtadieniui –
renginių savaitė
Miestelio gimtadienis tradiciškai minimas kultūrinių renginių savaite „Nuo švento Lauryno iki švento Roko“ rugpjūčio mėnesio viduryje. Šią tradiciją įvedė ir ją puoselėja prieš 14 metų, 1998-aisiais, miestelyje apsigyvenę Silvija ir Antanas Bielskiai, subūrę ir kaimo bendruomenę „Strėva“.
„Abu su žmona pagal išsilavinimą esame kultūros darbuotojai. Pradėjom organizuoti tokią šventę, nes jos poreikis tiesiog sklandė aplinkoje“, – sakė bendruomenės pirmininkas Antanas Bielskis.
Pernai tradicine kultūros savaite „Nuo šv. Lauryno iki šv. Roko“ paminėtos 735-osios miestelio gyvavimo metinės. Renginių savaitę miestelio aikštėje pradėjo Rūdiškių muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro ir Semeliškių mažųjų talentų, įvairiais instrumentais grojančių, dainuojančių vaikų, koncertas, vėliau koncertavo Kauno r. Ramučių kultūros centro merginų šokių kolektyvas „Saulėgrąža“, pasirodė Elektrėnų kultūros centro ir Gilučių seniūnijos teatro kolektyvai, vyko iš Semeliškių miestelio kilusios Valdorfo pedagogikos Lietuvoje pradininkės dr. Danutės Onos Žilienės-Ališauskaitės kūrybos vakaras, koncertavo estrados grupė „Sala“ iš Elektrėnų. Pristatyta ir šviesios atminties Semeliškių vidurinės mokyklos direktorės Irenos Černiauskienės poezijos knygelė.
Per baigiamąjį šventės vakarą prie Nestrėvaičio ežero koncertavo Antanas ir Silvija Bielskiai bei grupė „Soft rain“ iš Alytaus, tradiciškai apdovanoti gražiausiai savo sodybas puoselėjantys ir gėlynus prižiūrintys seniūnijos gyventojai, kuriais pernai tapo Onutė ir Juozas Dambrauskai bei bibliotekininkė Irena Venskutonienė.
„Stengiamės, kad tą savaitę „Nuo šv. Lauryno iki šv. Roko“ vyktų pakankamai įvairių – rimtų ir pramoginių – renginių. Organizuodami semeliškiečių jaunųjų talentų koncertą norėjome, kad sklistų gandas, kad miestelyje yra talentingų vaikų“, – sakė seniūnijos kultūros darbuotoja S.Bielskienė. Dideliu laimėjimu ji laiko tai, kad į šiuos renginius renkasi įvairaus amžiaus žmonės.
Vietoj išvadų
Kodėl kaimo bendruomenes dažnai suburia ne vietiniai žmonės? „Jie dažnai aktyvesni negu vietiniai, baigę aukštuosius mokslus, turi daugiau sumanymų“,- sakė V.Palčiauskas.
Pasak S. ir A.Bielskių, tai nieko stebėtino: idėjos kyla iš apačių, vietiniai žmonės nori kažką veikti, o atvykusieji ieško veiklos, nori įsilieti į vietos bendruomenę – tai natūraliai į kažką išsirutulioja.
Ką gali vienas žmogus kaime? Pasak pašnekovų, tikrai daug, ypač jeigu jis stipri asmenybė ir problemai spręsti, idėjai įgyvendinti sujungia tris jėgas: bendruomenės ar visuomeninės organizacijos, savivaldos ir verslo.
„Tačiau visada geriau, jeigu tam susiburia didesnė komanda“, – pridūrė V. Palčiauskas.
Pašnekovai sako jau tvirtai įaugę savo gyvenamojoje vietoje. Mato joje ir privalumų, ir trūkumų.
„Į miestą negalėtume persikraustyti, vertybė gyventi ant žemės, kai vaikai auga lauke, gryname ore, greta mokykla, kurioje klasėje po 16, o ne 28 vaikus, viskas kaip ant delno. Negatyvu, kad veiklus žmogus kaip po padidinimo stiklu. Vis tiek jautiesi miestietis, atėjūnas, pritapti sudėtinga. O jeigu dar esi šiek tiek kitoks, negu kaimo gyventojai įpratę matyti, jeigu turi idėjų, į tave žiūri kitaip“, – sakė A. ir S. Bielskiai.
Ir V. Palčiauskas neslėpė, kad veiklūs žmonės lengvai sukelia įtarimo ir pavydo.
Visgi turbūt galima apibendrinti, kad bendruomenių galimybės yra didelės: kaime žmogus – ne šapelis. Arba perfrazavus patarlę, kad kiekviena pušis savo miškui ošia, galima pastebėti, kad kiekvienas žmogus savo kaimą gyvina. Kažkodėl neretai tie atvykusieji į kaimus tampa ryškesniais, labiau ošiančiais medžiais.
Autorės ir Beižionių bendruomenės archyvo nuotr.